Šiandien vienas iš populiariausių pasyvaus laisvalaikio leidimo būdų yra filmų žiūrėjimas. Kas kita galėtų pakeisti šią fenomenalią pramogą. Kinas visada prieinamas ir nebrangus. Kažkas tose kerinčiuose vaizdiniuose kelia mums norą dalintis tais potyriais. Jo magija mėgaujamės su draugais kino salėse ir šeima savo namų svetainėse. Jis geras kompanionas ir kai esame vieni. Kinas – atsakymas kai reikia „prastumti laiką“ ar atsipalaiduoti. Filmai mus šokiruoja, pradžiugina ir įkvepia. Kai reikia pragiedrinti nuotaiką turime komedijas, kai norime apie ką nors pagilinti žinias – žiūrime dokumentiką. Tačiau kiek iš tiesų domimės kinu daugiau nei artimiausiu teatrų repertuaru? Laikas prisiminti tai apie ką kiekvienas save gerbiantis kinomanas turėtų žinoti – t.y. nebylųjį kiną.
Tai buvo 1895 – aisiais, žlungančių imperijų ir Napoleono karų amžius, XIX amžiaus pabaigoje. Tais metais broliai Auguste‘as ir Louisas Lumiere‘ai Kinematografu, savo išradimu, viešai publikai parodė pirmąjį filmą. Prasidėjo nebylaus kino era. Kaip tai atrodė? Filmo projekcijai buvo naudojamas 35mm filmas , bėgantis 16 kadrų per sekundę greičiu – standartu išsilikusiu 25 metus. Sukant įrenginio rankenėlę vaizdas buvo projektuojamas ant ekrano tamsioje patalpoje, lydint pianino muzikai. Pirmieji filmai buvo demonstruojami mugėse kaip naujo tipo keistenybė. Pirmieji filmai buvo ne tik nespalvoti, neturėjo garso takelio, bet ir siužeto šiandienos prasme. Pirmasis parodytas filmas viešai, „Darbininkų ėjimas iš Lumiere‘ų fabriko Lyon‘e“, būtent tai ir vaizdavo – 46 sekundes einančius darbininkus iš fabriko. Jų filmai vaizdavo kasdienio gyvenimo scenas: žmones žaidžiančius šachmatais, maitinamą kūdikį, dirbantį kalvį, jūros bangas. Tačiau tai nereiškia, kad garsieji broliai neturėjo kūrybiškumo gyslelės. „Traukinio atvykimas į stotį“, yra vienas labiausiai įsimintinas ir šokiravęs filmų.
Pagal populiarią istoriją, pirmą kartą išvydusi ši filmą auditorija išsigandusi pašokdavo nuo kėdžių ar net išbėgdavo iš salės. Kitas žymus brolių filmas L’Arroseur_Arrosé rodo juos turėjus ir gerą humoro jausmą.
Galingai kaip traukinys, puškėdama ir drebėdama su šoku prasidėjo kino raida, o kartu nebylaus kino era. Galimybė vaizdinius, kaip garsus įrašyti ir atkurti sujaudino Vakarų pasaulį. Prie filmų kūrimo ir tobulinimo gana nepriklausomai ir naudodami savas technikas prisidėjo du kontinentai – Europa ir Amerika. Iš jų išskirtinai – Prancūzija ir JAV. Nors prie kino kaip apsėstas dirbo ir žymusis Edisonas, pirmosios kino studijos atsirado Prancūzijoje. Broliai Lumiere`ai tapo kino, tikro kino atradėjais. Nebyliojo kino pradžia atėjo iš mugės – todėl buvo demonstruojami primityvūs vaizdiniai be siužeto. Tačiau jis greitai evoliucionavo. Tos eros metais užgimė turbūt visų žanrų pradmenys – siaubo filmai, fantastiniai filmai. Greitai filmų kūrėjai, pradedant minėtaisiais broliais, ėmė rodyti savo produkciją tam specialiai skirtuose pastatuose.
Bene pirmasis kitaip pažvelgęs į galimybę suteikti pramogą žiūrovams išnaudojant kameros galimybės buvo George‘as Meliesas. Kaip iliuzionistas jis suvokė, kad filmavimo sustabdymo arba kitaip sakant „stop kadro“ potencialą. Georges`as Meliesas – vaidybinio kino pradininkas, specialiųjų efektų meistras. Į kino istorija jis pateko kaip įžiebęs mūsų dabar atpažįstamus kino magijos elementus, kaip naratyvo – išbaigtos istorijos pasakojimo ir specialiųjų techninių efektų pionierius. Savo filmų kūrybai jis pasistatė milžinišką stiklinį pastatą, kuriame buvo paruošiamos įvairių scenųdekoracijos. Savo studijoje pasitelkęs kostiumus, trafaretus, o specialiesiems efektams naudodamas dūmus ir net paraką jis išpildydavo svajones. Net ir tokias tuo metu neįtikėtinas kaip kelionė į mėnulį. Pateiktoje nuorodoje rankomis spalvintas filmas 1902m. “Kelionė į mėnulį”.
Žymusis Georges’as Meliesas pats kūrė specialius efektus, scenarijus ir kartu su žmona vaidino savo filmuose. Vienintelio dalyko trūkusio Meliesui buvo suvokimas, kad kamera gali būti nestacionari. Tai reiškia, kad šis kino genijus nenaudojo daugelio atrodytų fundamentalių ir nepamainomų kinematografijos priemonių kaip skirtingų filmavimo planų.
Svarus indėlis kino vystyme ir amerikiečių. Minėtas Thomas Edosinas buvo sukūręs alternatyvią technologiją filmuoti ir rodyti filmus, vadinamą kinetografu (Kinetograph). Beje techniniai skirtumai tarp pastarojo ir Lumier‘ų kinematografo (Cinematoraphe) gana smarkūs. Skirtingai nei Edisono, prancūzų aparatas nebuvo 15 metrų ilgio, jis galėjo ir filmuoti, ir projektuoti. Buvo patogus transportuoti – nors ir svėrė 5 kilogramus. Tuo tarpu amerikiečių išradėjo filmu seansui reikdavo atskiro aparato – kinetoskopo, kuriuo filmą matyti galėdavo tik vienas žmogus. Nors jo naudota technologija mažiau išvystyta, to negalima pasakyti apie jo, bei kolegų iš žemyno kurtus filmus. T. Edisono filmai taipogi jau turėjo siužetą ir juose buvo taikomi „specialieji“ efektai. Jis 1910m. pateikė savo kelionės po Saulės sistemą versiją – „Kelionė į Marsą“.
Šiandien auditorijos skonis išlavintas. Pirmųjų filmų aktorių perdėta gestikuliacija dažnai atrodo gan juokingai. Tačiau jų teatrališki ir perspausti judesiai ir povyzos yra ženklai ir simboliai pasakojantys istoriją, atspindintis veiksmą ir idėjas. Nebyliajame kine verta atkreipti dėmesį į muziką. Ypač jei muzikinius kūrinius atlieka ne vienišas pianistas ar smuikininkas, o ištisas orkestras. Ausis lepinama garsiniam filme. Jame yra dialogas, garso efektai ir tik tada muzika. Taigi tik dalis viso garso takelio. Muzika nebyliosiose turi atspindėti viską, kompensuoti garo nebuvimą. Orkestras pasakoja istoriją, muziką turi įtikinti, atspindėti reljefą, laiko pokyčius. Taip pat buvo ir su vaidyba, ypač prieš pradedant naudoti titrus.
Atsiradus naujai technologijai, naudojamos technikos ir pati technologija pirmuosius dešimtmečius visada vystoma su didėjančiu pagreičiu. Per dešimtmetį nuo pasirodymo kinas ir jo filmavimo technika smarkiai pažengė į priekį. Tobulėjanti technika, naujos kinematografinės galimybės leido atsisakyt minėto teatrališkumo vaidyboje. S.Porter‘is, išjudino kamerą iš stacionarios padėties, ėmė skaidyti scenas į atskirus kadrus ir skirtingo plano tipo kadrus. Jo filmas „Didysis traukinio apiplėšimas“ (1903) sukurtas Edisono įmonei tapo vienas paspirties tašku masinei filmų gamybai. Pamažu buvo pradėta naudoti dialogai pasitelkus kadrus su titrais, o filmai ilgėti. Trumpametražius filmus iš kino salių pamažu stumti pradėjo pilnametražiai. Pereinant nuo „fantazijos“ pateikimo prie kitokių istorijų – siaubo, komedijų ir dramos pasakojimo atsirado ir vaizduojantys ne visai etiškas to meto ideologines ir politines pažiūras. Į filmus pradėta žiūrėti iš propagandinės pusės, kaip į priemonę paveikti žiūrovus. Kritikų vertinamas kaip montažinio pasakojimo kūrėjų, paralelaus montažo pradininkas D.W. Grifftha‘as turi viena tokių filmų tarp savo kūrybinės kolekcijos. Tai „Tautos gimimas“, skatinantis rasizmą. Tuo tarpu kiek vėliau, kitoje vandenyno pusėje, Sergei Eisenstein‘o dramatizuotą įgulos sukilimą demonstruojantį „Kovos laivas Potyomkin“. Susiformavusi kino industrija vienus išstūmė – kitus iškėlė. Kol kino pramonė pasirodė negailestinga Melies ir prancūzų kūrėjams, fortūna nusišypsojo Amerikiečių industrijai. Dėl Pirmojo pasaulinio karo smunkant Prancūzų ir Italų kino produkcijai, proga žemėlapyje geresnę vietą užimti pasinaudojo Holivudas. 3-iajame dešimtmetyje JAV pasiekė didžiausius kino gamybos mastus. Su šio dešimtmečio pradžia, kinas įžengė į nebylus kino amžių. Tais metais į ekranus žengė 3 didieji komedijos karaliai – Charlie Chaplin, Harold Lloyd, Buster Keaton. Kiekvienas savitas ir vertas dėmesio. Aliuzijas į jų pokštus ne vieną dešimtmetį sutinkame ir dar ne vieną dešimtmetį sutiksime kine. Jų triukus, scenas iš jų filmų, mėgdžioja serialuose, filmuose ir animaciniuose filmukuose. Europa taip lengvai nepasidavė. Kaip reakcijos jėga Holivudo produkcijos antplūdžiui prasidėjo kino avangardizmas. Vokiečių ekspresionistai padarė didelę įtaką siaubo žanro atsiradimui. Jis paskatinęs fantastinius, haliucinacinius, nerealius žmogaus vidinio pasaulio vaizdus perkelti į kino ekraną. Fritz Lang susuktas „Metropolis“ (1927) – vienas pirmųjų pilnametražių fantastinių filmų yra įtrauktas į UNESCO vertybių sąrašą. Verti dėmesio ir Roberto Wiene „Daktaro Kaligario kabinetas“, ir F.Vilhelmo Murnau „Nosferatu“ (1922), kurio veikėjas visų atpažįstamas ir matytas net ir nežiūrėjus šio filmo. Kino medija pradėta skirstyti į meninį ir populiarųjį. Tuo metu didžiausia Amerikos konkurentė buvo Vokietija, tačiau gerus filmus suko ir kitos šalys. Nebylaus kino eros saulėlydyje kino manijai pasidavė ir pats Salvadoras Doli, kartu su Luis Bunuel pasauliui „padovanojusį“ nestandartiška ir keistą „Andalūzijos šuo“ (1929).
1927-aisiais Ekranuose pasirodė pirmasis garsinis Alano Croslando kino filmas „Džiazo dainininkas“, kuriame frazė „mama, aš tau padainuosiu” pažymėjo nebyliojo kino eros pabaigą. Ši frazė sukėlė didžiulį ažiotažą – iki dešimtmečio pabaigos jau beveik visi JAV filmai buvo garsiniai. Nors Europoje pokyčiai vyko lėčiau, o juo labiau Azijos šalyse, kuriose prireikė papildomo dešimtmečio, nuo tos dienos nebylusis kinas pradėjo skaičiuoti savo paskutines dienas. Vienas iš didžiausių praeito amžiaus režisierių yra pasakęs, kad kinas tikrai būtų tapęs menu, jei jis būtų likęs nebylus ir nespalvotas. Jo filmuose pastebime, kad kai galima bandoma išvengti dialogo siužeto pasakojimui. O ir kritikų nuomone, garsinis kinas, nors ir buvo pažangi naujovė, menine prasme nepažengė į priekį. Galbūt tai matydami kai kurie kino grandai kaip Charlie Chaplinas, dar ilgai nepripažino naujos kino formos.
Nebylus kinas Lietuvoje
Lietuvoje nors nebylusis kinas aukso amžiaus ir neišgyveno. Tačiau jį vis dar galime sutikti vietiniuose trumpemetražių filmų festivaliuose. Juose gana dažnai figūruoja tiek nespalvoti, tiek abiejų tipų –spalvotų ir ne – nebylieji filmai. Jie gana populiarūs kaip meninė alternatyva dabar populiariai srovei. Kinomanai turėtų atsiminti staigmeną tarp ilgametražių filmų – “Artistas”. Lietuvių kilmės režisieriaus Michelio Hazanaviciaus filmas yra Kanų festivalio sensacija pelniusi 3 “Aukso gaublius”, nominuotas 10-čiai „Oskarų“, iš kurių laimėjo 5.
Todėl nereikia nusiminti jei lietuviškas kinas neturėjo nebyliojo aukso amžiaus. Į Lietuvą nebylusis kinas pasiekė dešimtmečiu vėliau nuo jo debiuto. Pirmi nebyliojo kino bandymai Lietuvoje pasirodė 1908-aisiais, taigi gana anksti – praėjus šiek tiek daug nei dešimtmečiui nuo pirmojo kino seanso Prancūzijoje. Pirmieji filmavimai Lietuvoje buvo dokumentinio pobūdžio, atliekami prancūzų operatorių. Jie 1908 metais filmavo Vilnių kaip kroniką apie įdomesnes Europos vietas. Pirmaisiais operatoriais buvo persikvalifikavę vietiniai fotografai pradėjo filmuoti jau apie 1909 m. Taip pat buvo vaizduojami dokumentiniai siužetai apie visuomenės „grietinėlės“, elito, pasilinksminimus. Į lietuviškos kinomatografijos istoriją nebylaus kino indelį įnešė išeivija. Vienas jų – Antanas Račiūnas, prieš Pirmąjį pasaulinį karą atvykęs į Lietuvą, filmavo etnografinius vaizdus, kurie buvo populiarūs tarp Amerikos lietuvių. Vėliau su keliais bendraminčiais įkūręs Lietuvių kino bendrovę Brukline, tęsė kronikinių siužetus. Labiau išsiskiriantis – Kauno fotografas Vladislavas Starevičius sukūrė filmą „Prie Nemuno“. (1909) V. Starevičius žinomas kaip tūrinės animacijos pradininkas, tačiau „sau“ jį priskiria ne viena tauta, tarp jų lietuviai, rusai, lenkai ir prancūzai. Jo išlikusių darbų kaip „Camerman‘s Revenge“(1912), „Ant and the Grasshoper“(1913) galima rasti Youtube svetainėje. Štai vienas išlikusių animatoriaus darbų:
Deja vietine kūryba daug negalima pasigirti. Lietuvoje geriausi nebyliojo kino darbai sukurti jau tais metais, kai į Europą pradėjo veržtis garsinis kinas. Tarp jų yra ir keletas vaidybinio tipo filmų. Juo entuziastai sukūrė 1929–1931 metais – garsinio kino metais, kai jau kino teatruose stovėjo garso aparatūra. Tai yra filmai „Kareivis – Lietuvos gynėjas“ – komedija parodanti, kad ir iš puskvailio kariuomenė padaro vyrą, „Jonukas ir Onytė“ – raginimas nevažiuoti iš kaimo į miestą, „Sužieduotinis per prievartą“ – turtuolio priešinimasis savo dukros ir prasčioko santuokai. Kritikų mūsų nebylieji filmai nelabai aukštai vertinami, įžvelgiamos primityvios idėjos, jų reprodukavimas. Daugumas juostų – neišliko.
Kokia šiais laikas nebylusis kino padėtis? Šiandien jį vis dar galime sutikti vietiniuose ir svetur vykstančiuose trumpemetražių filmų festivaliuose. Juose gana dažnai figūruoja tiek nespalvoti, tiek abiejų tipų –spalvotų ir ne – nebylieji filmai. Jie gana populiarūs kaip meninė alternatyva dabar populiariai srovei. Šią retrospektyvą baigsiu primindamas, ką visi kinomanai turėtų atsiminti, staigmeną tarp ilgametražių filmų – “Artistas”. Prancūzijos kūrėjai įrodė, kad nespalvotas kinas vis dar gali sudominti publiką. Michelio Hazanaviciaus filmas yra Kanų festivalio sensacija, pelniusi 3 “Aukso gaublius”, nominuotas 10-čiai „Oskarų“ iš kurių laimėjo 5. Tarp kitko, kaip matyti iš pavardės – režisierius turi lietuviškų šaknų. Garsinio kino eroje privertusio netekti darbo daugelį tyliojo kino aktorių ir režisierių, nebylusis kinas tapo raktu lietuviškų šaknų turinčiam režisieriui pasiekti pasaulinę šlovę ir karjeros aukštumas.
Kritikų vertimu, toks kinas, nors ir buvo pažangi naujovė, menine prasme nežengė į priekį. Būtent dėl to didieji kino kūrėjai, pavyzdžiui, Charlie Chaplinas, dar ilgai nepripažino naujos kino formos.
Taip pat skaitykite: KINO ARCHYVAS: Animacija suaugusiems – „Merė ir Maksas“
