Šių metų Oskarų varžytuvėse greta atsidūrė dvi istorinės dramos, pasakojančios apie sudėtingus britų valdovių likimus. Dešimt nominacijų susišlavusi „Favoritė“ XVIII a. Didžiosios Britanijos istorines realijas ir intrigas karalienės Anos Stiuart (valdė 1702-1714 m.) dvare atskleidžia pro realybę iškraipančią kreivo veidrodžio optiką, dėl ko filmo siužetas yra greičiau panašus į siurrealistinę karikatūrą. Visai kitokią stilistiką pasirinko filmo „Marija, Škotijos karalienė“ (angl. Mary Queen of Scots) autoriai. Tolima monarchės Anos giminaitė Marija Stiuart (1542 – 1587) Škotijos karaliene buvo paskelbta vos gimusi kaip vienintelis staiga mirusio jos tėvo karaliaus Jokūbo V teisėtas vaikas. Likimas lėmė jai būti paskutiniąja savo šalies valdove katalike. Aišku, kad vos gimęs kūdikis valdyti šalies negalėjo, todėl faktiniu valdovu tapo Marijos giminaitis regentas Jamesas Hamiltonas.
Karūna ant Marijos galvos buvo uždėta 1543 m. rugsėjo devintąją. Bet netrukus kilo maištas, Škotiją ėmė siaubti britų kariuomenė ir pagalbos teko kreiptis į prancūzus. Marija net buvo ištekinta už Pranciškaus II-ojo ir tapo Prancūzijos karaliene. Bet tapusi našle Marija Stiuart inkognito grįžo į Škotiją ir, padedama katalikybę išpažįstančių aristokratų, pareiškė pretenzijas į visos Anglijos sostą. Ji atsisakė teisėta Anglijos karaliene pripažinti Elžbietą pirmąją, todėl užsitarnavo pastarosios mirtiną neapykantą.
Kai paslaptingomis aplinkybėmis buvo nužudytas antrasis Marijos vyras Henry Stuartas, pasklido gandai, kad sąmokslą organizavo pati karalienė, o kai ji netrukus ištekėjo už vyro žudiko Jameso Hepburno, prieš Mariją sukilo visi įtakingi Škotijos didikai, tiek protestantai, tiek ir katalikai. Marijai nebeliko nieko kito, kaip pasirašyti sosto atsižadėjimo aktą. Į užsienį pabėgęs Jamesas Hepburnas Danijos ir Norvegijos karaliaus įsakymu buvo įkalintas iki gyvos galvos. O Marija pabėgo į Angliją, kurią valdė Elžbieta I Tiudor. Karalienė įsakė savo pusseserę įkalinti Šefildo pilyje, bet ir būdama už grotų Marija rezgė intrigų voratinklį. 1586 m., viešumon iškilus slaptam Marijos susirašinėjimui su įtakingais katalikais, planavusiais nužudyti Elžbietą I, tolimesnis buvusios Škotijos karalienės likimas niekam nebekėlė abejonių. 1587-ųjų vasario aštuntąją jai buvo nukirsta galva.
Beje, Vilniuje 1896-ųjų liepą Botanikos sode surengtame pirmajame (!) Lietuvoje kino seanse žiūrovai galėjo pamatyti ir Tomo Edisono studijoje sukurtą trumpą filmuką „Marijos Stiuart egzekucija“ (angl. The Execution of Mary, Queen of Scots). Istorikas Vytautas Mikalauskas knygoje „Kinas Lietuvoje“ šį siužetą, remdamasis anuometine spauda, komentavo taip: „Istoriniais ano meto drabužiais apsirengusi minia susirinko paspoksoti, kaip bus įvykdyta mirti pasmerktos karalienės bausmė. Atvedama pasmerktoji. Ji lėtai prieina prie ešafoto. Atsiklaupia. Budelis pakelia ilgakotį kirvį ir iš visų jėgų mosteli juo žemyn. Bausmės vykdytojas pasilenkia ir iškėlęs parodo nukirstą (butaforinę) Marijos Stiuart galvą“.
Akivaizdu, kad tokia spalvinga biografija neliko menininkų nepastebėta. Marijos trumpą gyvenimą ir tragišką likimą pjesėse bei romanuose aprašė Friedrichas Schilleris, Walteris Scottas, Alexandre‘as Dumas, Stefanas Zweigas ir kiti plunksnos meistrai. Kine viena pirmųjų maištingąją karalienę įkūnijo JAV aktorė Katharine Hepburn režisieriaus Johno Fordo filme „Marija, Škotijos karalienė“ (1936 m.), sukurtame pagal Maxwello Andersono pjesę.
Naujos chrestomatinio siužeto kino versijos autoriai pasirinko šiuolaikinį šaltinį – 2004 m. parašytą Johno Guy romaną „Škotijos karalienė: Tikrasis Marijos Stiuart gyvenimas“ (angl. Queen of Scots: The True Life of Mary Stuart). Nors naujojo filmo režisierė Josie Rourke kine yra debiutantė, bet Londono Nacionaliniame teatre ji vadovavo inscenizuojant kelis teatrinės klasikos veikalus). Scenarijų filmui rašė šiuolaikinių politinių intrigų žinovas Beau Willimonas, išgarsėjęs po visame pasaulyje nuskambėjusio TV projekto „Kortų namelis“. Pagrindinę painių intrigų kamuolio porą suvaidino garsios aktorės Saoirse Ronan (Marija) bei Margot Robbie (Elžbieta I). Prodiusavo ir kostiumus gamino garsių istorinių epų „Elžbieta“ (1998 m.) bei „Aukso amžius“ (2007 m.) komanda. Su tokiais koziriais rankose nelaimėti, žinoma, neįmanoma.
Pagrindiniai filmo įvykiai prasideda 1561 metais, kai aštuoniolikmetė Marija iš Prancūzijos sugrįžta į Škotiją, kur susilaukia piktos kritikos ir dėl katalikiškų pažiūrų, ir dėl kitos svarbios aplinkybės. „Jūs esate viso labo moteris. Bet moterų žvilgsnis – aklumas. O jų jėga – silpnybė. Jų patarimai – kvailystės. Jų teisingumas – beprotybė. Ar mes pasikliausime moterimi katalike?“. Šie Marijai skirti Škotijos protestantų lyderio žodžiai, ko gero, yra modernios istorinių įvykių interpretacijos ženklas. Kaip ir karinga bei agresyvi įžeistos moters reakcija: „Yra laikas išminčiai ir yra laikas meilei, o dabas atėjo laikas parodyti kietumą“. Skamba labai šiuolaikiškai modernaus moterų lyderystės siekimo kontekste. Visai ne viduramžiškai atrodo ir trumpam apie politinę konfrontaciją pamiršusios Marijos reta atvirumo akimirka, kai apsupta freilinų valdovė prisipažįsta: „Norėčiau dar kartą ištekėti, kad pajusčiau, ką reiškia atsiduoti vyrui, bet nebūti jo nuosavybe“.
Feministinė filmo koncepcija pastebima ir dar viename lyčių kovos aspekte: beveik visi abiejų karalienių (ypač Marijos) aplinkos vyrai pavaizduoti kaip tamsius drabužius vilkintys nesimpatiški ir barzdoti (privalomas atributas!) storžieviai, kurie išprovokuoja karinį konfliktą tarp Škotijos ir Anglijos ne dėl ideologijos ar net religijos, o dėl baimės prarasti savo turimas privilegijas. O kare kaip kare – visos priemonės būna geros.
Vyrų dominuojamame pasaulyje net stiprioms moterims vedybų klausimas yra ir politiškai aktualus, ir asmeniškai jautrus. Marijai vedybos – stipri parama jos kovoje, Elžbietai, atvirkščiai, galimos vedybos kelia panišką baimę ir asocijuojasi su pasikėsinimu į jos vienvaldystę.
Gaila, kad pasirinkę modernų požiūrį į viduramžių istoriją filmo autoriai pasitenkina tik keliomis drąsiomis hipotezėmis (kažin ar joms galėtų pritarti istorikai) ir vėliau ryžtingai pasuka tradicinės melodramos link. Abi karalienės daug intriguoja, bet ir pačios neretai tampa svetimų aistrų aukomis. Nepaisant atvirai deklaruojamo Marijos kietumo savarankiškų ir ryžtingų sprendimų ji priima nedaug. O Elžbietos neapykantą Marijai maitina ne tik politiniai motyvai, bet ir grynai moteriškas pavydas gerokai jaunesnei konkurentei.
Ne paskutinę vietą dviejų moterų konflikte dėl valdžios ima vaidinti itin slaptas ir daug ką lemiantis ginklas – Marija įgyja pranašumą ir tuo, kad gali pagimdyti sosto įpėdinį, todėl svarbiu momentu ji ryžtingai ima iniciatyvą į savo rankas.
Verdiktas 7/10
Pranašumą prieš konkurentę aktorinėje dvikovoje įgyja ir Mariją suvaidinusi Saoirse Ronan: jai dramaturgai nepagailėjo daugiau galimybių pasireikšti, tuo tarpu aktorės Margot Robbie dispozicijoje yra kur kas skurdesnė išraiškos priemonių paletė. Todėl reikėtų sveikinti JAV Kino meno ir mokslo akademijos narius už tai, kad jie nepasiūlė apdovanoti Oskaru kurios nors vienos ir neišardė darnaus dueto, pasitenkinę istoriniams filmams logiškomis nominacijomis už kostiumų bei šukuosenų dizainus.
Taip pat skaitykite: „Favoritė“: Sostų karai arba „apatinių baltinių valdžia“
