© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Veikiausiai nėra toksiškesnio termino, simbolizuojančio modernią būtį, kaip „neoliberalizmas“. Tai žodis-našlaitis, neturintis šalininkų ar gynėjų, beveik visuotinai puolamas ir daužomas iš kairės ir dešinės metaforomis ar palyginimais, apie jo žlugimą arba įsigalėjimą trimituojama naujienų portalų vedamuosiuose straipsniuose.

Tai beformė ir neturinti turinio ideologinė chimera, žodis – „talpa“, kuris į save gali sutalpinti beveik visas neigiamas modernaus pasaulio konotacijas, žodis netinkamas bent kiek prasmingesnei diskusijai. Abstrahuotai „neoliberalizmu“ vadinama senosios liberaliosios ekonominės minties reinkarnacija, prikelta naujam gyvenimui su vienu reikšmingu pakeitimu – valstybė turi iniciatyviai formuoti sąlygas laisvai rinkai, kai tuo tarpu paradigmoje iki Didžiosios Depresijos valstybė turėjo likti „naktinio sargo“ pareigose. Tradiciškai „neoliberalizmas“ kaip reiškinys, yra sunkiai apibrėžiamas net ekonomikos mokyklomis – kaltintojai neoliberalizmu gali minėti vienu metu ir Austrų mokyklos sekėjus kaip neoliberalizmo šalininkus (Ludwig von Mises, Friedrich Hayek), ir neoklasikinės Čikagos mokyklos atstovus (Milton Friedman).

Lemtingas faktas „neoliberalizmo“ atsiradimui buvo tas, kad XX a. 8 dešimtmečio pabaigoje į valdžią JK ir JAV atėjo žmonės, kurie bandė integruoti kai kurias[1] šių ekonomistų idėjas praktikoje – Margareth Thatcher ir Ronald Reaganas. Jų palikimas šių šalių politinėms kultūroms buvo toks reikšmingas, kad visi, kurie nestojo į radikalią opoziciją šių politikų keltoms idėjoms (laisvos rinkos prioritetas prieš kolektyvinius interesus, dėmesys infliacijos valdymui, o ne kovai su nedarbu, idėja apie „verslumo“ kultūrą) tapo jos tęsėjais ir juos pakeitę Bilas Clintonas ar Tonis Blairas buvo viso labo gabesni neoliberalai. Neoliberalai XX a. 9-10 dešimtečiais JAV ir JK skirtingai nei šiuolaikiniai Lietuvos neoliberai nebuvo technokratai, jie kalbėjo politine retorika, ne ekonominės „būtinybės“ ar „neišvengiamybės“ kalba. M. Thatcher kalbėjo apie „liaudies kapitalizmą“, kuris, anot jos „vyrams ir moterims iš gatvės, suteikdamas nuosavybę, teikia galią ir leidžia eiti aukštai pakelta galva“. [2]

2008 m. prasidėjusi ir iki šiol besitęsianti globali ekonominė ir valstybių skolų krizė iš karto pakeitė kai kurias fundamentalias sąlygas, leidusias neoliberalizmui, kaip paradigmai, egzistuoti.

Pirmoji iš šių sąlygų buvo neginčijamas JAV geopolitinis ir ekonominis dominavimas. Šiuo metu vykstantys konfliktai  Ukrainoje, Irake bei bręstantis sprogimas Pietryčių Azijoje  simbolizuoja tai, kad šia teze nebėra tikima. „Neoliberalizmas“, kaip ekonominė doktrina, kalbant apie laisvą ir atvirą pasaulinę rinką, reikalauja, kad būtų jėga, įtvirtinanti ją. Po ekonominių krizių sumažintas karinis biudžetas neleidžia JAV toliau dominuoti visuose kertiniuose regionuose, taigi Jungtinės Valstijos yra priverstos kelti sau prioritetus. Socialistinio bloko valstybės, kurios XX a. 9  dešimtmetyje pradėjo plačias ekonominio (ir tik ekonominio) liberalizavimo  reformas (pvz. Kinija, Vietnamas),  naudojosi užsienio investicijomis ir atsivėrusiomis rinkomis, bet niekada nesiekė išsklaidyti centrinio valdžios aparato galios, ir tai savo ruožtu leido joms turėti jokioje Vakarų valstybėje dėl žmogaus teisių ar aplinkosauginių grėsmių neįmanomą sinergiją tarp valstybinio planavimo ir kapitalizmo ekonominio dinamizmo. Dar šios krizės išvakarėse Kinija pradėjo aktyviai riboti strategiškai svarbių retųjų žemių metalų eksportą (jie plačiai naudojami šiuolaikinėje elektronikoje, pvz.,. LCD ekranuose ir t. t.), siekdama sukoncentruoti šias medžiagas naudojančias industrijas šalyje kur jos yra išgaunamos. Panašūs ribojimai stebimi Rusijoje po pastarosios įvestų „atsakomųjų“ sankcijų ES valstybėms bei JAV. Dėl energetinio saugumo grėsmių yra tikėtina kad panašūs ribojimai, kuriais siekiamas įtvirtinti atskiros valstybės suverenitetas „monopoliniams“ ar retiems resursams, taps dažnesni, ir dėl šių išteklių gali kilti plataus masto kariniai konfliktai

Antroji plotmė, kurioje „neoliberalizmas“ po 2008 metų krizės galimai yra žlugęs, tai – politinė plotmė. Bent jau Europos Sąjungoje dėl nesolidarumo tarp Šiaurinių ir Pietinių šalių valstybėse, kurios yra bene labiausiai įklimpusios į valstybių skolų krizę, kyla populiarūs politiniai judėjimai, grasantys neoliberaliai ortodoksijai. Pirmiausiai tai yra Graikija, kurioje anot spalio mėnesį vykdytų apklausų, pati populiariausia politine jėga tapo radikalių kairiųjų aljansas SYRIZA, kuris apklausose gauna 26-32 procentų palaikymą, ir dėl savo priešinimosi išlaidų karpymo politikai palengva į savo palaikytojų tarpą įtraukia ir profesionalų klasės bei tarnautojų atstovus. Ispanijoje šią nišą užpildė naujai susikūrusi partija Podemos, kurie pagal spalio mėnesio apklausas yra antroje vietoje su 19 % reitingu. Tiek viena, tiek kita jėga kilo iš protesto judėjimų prieš išlaidų karpymo politiką. Jei naujai atsiradę žaidėjai politinėje kairėje bent jau pripažįsta ES egzistavimo naudą ar nori naudotis ja kaip institucija, tai pokriziniai sukrėtimai Olandijoje, Austrijoje ar Didžiojoje Britanijoje didesnį populiarumą suteikė jėgoms kaip UKIP (D. Britanijoje), kurios iš principo yra euroskeptiškos arba turi aiškią poziciją dėl migracijos ribojimo ir puoselėja idėjas apie valstybių suvereniteto restauraciją.

Trečioji plotmė, kurios vaisius galima bus matyti ir ragauti artimoje ateityje, yra industrijos restauracija. Dėl didesnio nestabilumo prekyboje, užsiveriančių rinkų bei augančio pragyvenimo lygio valstybėse, kurios dar prieš dešimtmetį buvo aiškiai pigios darbo jėgos „tiekėjos“, pirmiausiai JAV, o šiuo metu ir Europoje stebima tendencija grąžinti industriją ir gamybą atgal į Europos šalis. O stambi industrija, nesvarbu kokios srities, visada reiškia organizuoto darbo judėjimo grįžimą atgal į areną. Taip grįžtame į kelionės pradžią – kada M. Thatcher siekė sugriauti savo politinių priešininkų politinę bazę, ji naudodama „supply-side ekonomikos“ argumentus, stojo į kovą prieš vis labiau ekonominę svarbą prarandančius angliakasių profesinių sąjungų atstovus. Thatcher veikiausia negalėjo tikėtis, kad išeitis iš jos sukurtos paradigmos bus tie žmonės, prieš kuriuos ji išsiruošė į kovą. Ir istorijos pabaiga baigėsi.


[1] Monetarizmo politikos, siekiant mažinti infliaciją keliant palūkanų normas M.Thatcher atsisakė po kelių metų dėl to, kad paaiškėjo neatitikimai tarp teorinių ir praktinių rezultatų.

[2] A.Maldeikienė, Liaudies Kapitalizmas, I dalis http://www.pinigukarta.lt/blog/kolumnistai/liaudies-kapitalizmas-i-dalis

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: