Kai kuriose šalyse ekonomika yra valdoma socialistiškai. Norvegija yra viena iš tokių valstybių.

Kažkada, man rodos, esu šį bei tą rašęs apie tai, kaip gamtiniai resursai žlugdo valstybes.

Štai olandiška liga momentaliai tapo klasika dar prieš pusę šimtmečio: anuomet atradę pas save dujas, olandai susidūrė su tragiškai greitu darbo jėgos brangimu, kuris baigėsi tuo, kad ne tik pastrigo eksportas, bet krito net ir pragyvenimo lygis. Žodžiu, atlyginimai dideli, bet kainos kyla dar greičiau, o dėl to kyla poreikis didesniems atlyginimams, o jau dėl to ima rastis dar ir bedarbystė. Olandija tik per plauką išvengė kolapso.

Dar didesnė katastrofa, radus iškasenas, ištiko Nauru salą: anie ėmė kasti fosfatus, tapo turtingiausia pasaulio valstybe, baisiausiai investavo į savo ekonomiką, statė viešbučius, steigė mokymo įstaigas, norėjo tapti pasauliniu stebuklu, tačiau pasibaigus iškasenoms, visvien nuėjo į bankrotą. Aišku, jie žinojo, kad taip gali atsitikti, todėl kaupė rezervus, tačiau absurdiška pseudoekonomika davė rezultatą – visos santaupos buvo labai greitai iššvaistytos. Panašiu keliu eina ir pasauliniu turto simboliu tapęs Dubajus – irgi kiša pinigus į neaišku ką, o kai baigsis nafta, tai baigs kaip ir visiems kitiems.

Dabar gi matome ir visai kitokį scenarijų – norvegišką ligą, kuri sugeba tiesiog supūdyti kadaise visai sėkminga buvusią šalį, nors valdžia ir bando išvengti tokių efektų: šalis sparčiai bėga į visišką socializmą, daro ekonominius absurdus ir patys bando save sunaikinti. Norvegija tvarkosi taip, kad jei dabar nafta pasibaigtų, jų neišgelbėtų jokie rezervai, kuriuos jie bando sukaupti – po kelerių metų jie imtų emigruoti kur akys veda, netgi į Lietuvą. Apie 60% Norvegijos eksporto sudaro nafta ir dujos, iš likusios dalies dar prisideda aliuminis, elektra ir kiti resursai. Faktiškai tai yra resursų šalis, Kaip kokia Nigerija.

Niekam nėra paslaptis, kad naftos pinigais aptekę norvegiški biurokratai priėjo iki to, kad dalina dotacijas verslui, kad šie darbuotojus samdytų, nes kitaip išvis žmonės nenori nei dirbt, nei verslo turėt (buvo kadaise pasitaikęs vertinimas, kad jei nebūtų darbo vietų dotacijų, bedarbystė ten jau dabar siektų ~40%). Realizuojama tai per fondų paramą smulkiam ir vidutiniam verslui kurtis ir plėstis – toks vaizdas, kad be valstybės ten niekas negali susikurti. Taigi, norite priimti kelis naujus darbuotojus į darbą – kreipkitės į valdžią ir gausite pinigų atlyginimams. Tur būt nereikia aiškinti, kad tie pinigai iš naftos ir jie tokiu būdu tiesiog praėdami: bedarbystė tesiekia kokius 3%, bet ką ten jie dirba – visiškai neaišku. Apie 50% žmonių įdarbinti viešąjame sektoriuje, 23% – prekyboje, o kas lieka?

Valdžia kiša milžiniškus pinigus į visokias menamas įnovacijas, bet pagal realų inovacijų lygį Norvegija velkasi visos Europos subinėje. Ir kartu turi baisiai didelį BVP, kuris, pasigilinus, pasirodo tėra bubulas iš naftos, visokių dotacijų su pašalpomis bei nesveikai išpūstų atlyginimų. Žodžiu, kad ir kaip bebandoma kažką vaizduoti, naftos pinigai elementariai yra sistemingai švaistomi ir praėdami. Aišku, kol naftos ten daug, tol švaistyti yra ką. Taigi, biurokratai tą ir daro – už naftos pinigus per visokias socialines ir skatinimo programas didina savo įtaką.

Kai ekonomistai atranda, kad Norvegijos BVP nesveikai didelis, tuo tarpu įmonių investicijos į tyrimus – nesveikai mažos, tai visiems viskas pasidaro aišku: jei BVP gaunamas be proto (t.y., be research and development sudedamosios), tai reiškia, kad parduodami žemiausio technologinio lygio produktai, kitaip tariant – žaliavos (tą ir matome iš eksporto struktūros). Bet bandydami pavaizduoti, kad viskas ne taip blogai, nekatrie jų veikėjai ima skleisti kliedesius apie tai, kad čia esąs mokslu nepaaiškinamas ekonominis stebuklas – koksai tai “Norvegiškas paradoksas”. Idiotai.

Kokio galima tikėtis stebuklo, kai valdžia reikalauja, kad kompanijų valdybose būtų priimama ne mažiau nei trečdalis darbuotojų atstovų, kurie gali imti ir užblokuoti bet kokius sprendimus? Socialistinis valdymas.

Naujesnis dalykas, berods tik šiemet Norvegijoje įvestas – visai jau nuostabus: valdžia, pasirodo, ėmė nustatinėti atlyginimus, kuriuos verslas turi mokėti vienų ar kitų specialybių darbuotojams. Suprantate, paskaičiuoja kažkokius neaiškius vidurkius ir pareiškia, kad pvz, koks nors tinkuotojas privalo gauti atlyginimą, ne mažesnį, nei vidutinis. Nesvarbu, kiek kokybiškai ir ką tinkuoja – svarbu, kad atlyginimas atitiktų valdžios nustatytas normas.

Žinote, kodėl į Norvegiją plūsta emigrantai iš kitų šalių, dirbantys visokiose statybose ir išvis kur papuola? Ogi pasirodo ne dėl to, kad jais norvegai rūpintųsi, o todėl, kad jei imigranto darbo laikas neviršija trijų mėnesių, tai jo darbo apmokėjimo reguliavimas, pačių įmonių valdymas ir pats apmokestinimas gali būti vykdomas jo šalyje, o ne Norvegijoje, kas suponuoja, jog norvegai su tokiais laikinais imigrantais konkuruoti iš principo negali ir nebegalės. Užsienio kompanijos išvengia visokių profsąjunginių kliedesių ir to trečdalio samdomų darbuotojų valdybose.

Taip ir gaunasi, kad pigiau darbininkus į statybas Norvegijoje vežiotis iš Lietuvos, dar jiems apmokant ir kassavaitinius bilietus lėktuvu į Norvegiją ir atgal, nei samdytis norvegus, kuriems valdžia nustato mokesčius ir atlyginimus, o paskui dar prikaišioja kitokių pagalių į ratus. Žodžiu, idiotų valdoma valstybė, iš kurios nieko negalime pasimokyti. Šalis, kuri pakliuvo į resursų spąstus.

Originalus įrašas tinklaraštyje rokiskis.popo.lt

Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: