Ne per seniausiai grupė parlamentarų svarstymui pateikė Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas, kurios įstatymą papildo gana komplikuota nuostata – vaikas turi teisę būti sveikas nuo pat pradėjimo momento.
Per daug nesigilinant į tai, kad jau pati pataisos formuluotė yra problematiška politiškai, teisiškai ir biologiškai, reikia paminėti, kad tokia iniciatyva sukėlė bangą diskusijų tema, kuri Lietuvoje yra vis dar laikoma „jautria“. Pataisą kritikuojantys teigia, kad ja tiesiog siekiama Lietuvoje uždrausti abortus.
Vyriausybė pirmadienį šiam įstatymo pataisų projektui nepritarė. Vis dėl to, įdomu, kodėl karts nuo karto atsiranda politikų, kurie imasi svarstyti būtent tokio pobūdžio pataisas ir tai kelia nemažai įvairių klausimų. Visų pirma, ar abortai apskritai yra problema? Antra, jei tai yra manančių, kad tai yra problema visuomenėje, kokie problemos sprendimo būdai yra siūlomi? Trečia, kur yra riba tarp individualaus pasirinkimo privačiame asmens gyvenime ir valstybės įsikišimo tam tikrais klausimais?
Lietuvoje per metus atliekama apie 10 tūkst. abortų. Abortų priešininkai gali ginčytis, kad tai dešimt tūkstančių prarastų Lietuvos piliečių kiekvienais metais, o tai šaliai, kuriai būdingi žemas gimstamumas ir intensyvi emigracija, yra pragaištinga. Pažvelgus iš kitos pusės, pasidaro aišku, kad šis skaičius rodo, kad toks dalykas kaip nėštumo nutraukimas yra reikalingas, ir kad yra nemažai žmonių, kurie apsisprendžia nėštumą nutraukti mediciniškai saugiu būdu, saugioje aplinkoje.
Galima labai ilgai diskutuoti apie moralinę ir etinę šio reikalo pusę. Arba galima pripažinti, kad kai kurie žmonės pasirinks abortą, ir geriau galvoti, kaip pasiekti tai, kad ši kraštutinė priemonė netaptų visos problemos – nepageidaujamo nėštumo – sprendimu. Juk viena iš pagrindinių neplanuoto nėštumo atsiradimo priežasčių yra kontraceptinių priemonių nenaudojimas arba neteisingas naudojimas. Kita priežastis – vis ankstesniame amžiuje pradedamas lytinis gyvenimas ir lytinio švietimo stoka, Lietuvoje vis dar ypač aktualus vengimas kalbėti „tokiomis temomis“.
Abortų klausimas niekada nebus išpręstas juos uždraudžiant. Valstybėse, kuriose jie draudžiami, klesti nelegalūs abortai arba moterys tiesiog vyksta į kitas šalis, kuriose abortai legalūs. Abortų klausimas liberaliose demokratijose yra kaip ir išspręstas – turi egzistuoti galimybė individui priimti sprendimus be valstybės įsikišimo ir moterų teisių apsauga, paliekant būtent jai spręsti, kaip elgtis nepageidaujamo nėštumo atveju.
Valstybės vaidmuo sprendžiant su abortais susijusias problemas (etines, moralines, religines) turėtų būti prevencinis, t.y. valstybėjė turi egzistuoti institucijos, kurios užsiima neplanuoto nėštumo prevencija. Jaunimas, ir ne tik, turėtų būti skatinimas naudoti kontraceptines priemones, šios priemonės turėtų būti prieinamos, ir svarbu, kad daugiau dėmesio būtų skiriama lytiniam švietimui mokyklose. Abortas nėra spontaniška nėštumo nutraukimo priemonė. Moterys ir jų partneriai, kurie pasiryžta nutraukti nėštumą šiuo būdu, pasveria visus „už“ ir „prieš“, ir tik tada priima sprendimą.
Draudimais ir painiomis įstatymų pataisomis nieko neišspręsi. Galimybė rinktis turi išlikti. Ne tik galimybė saugiai nutraukti nėštumą. Kiekvienoje demokratiškoje ir protingoje valstybėje turi būti galimybė apsisaugoti nuo nėštumo, skiriant daugiau dėmesio net tik lytiniam švietimui ar kontracepcijos prieinamumo didinimui, tačiau ir atsakomybės ugdymui. Abortas – sunkus ir daug psichologinių jėgų reikalaujantis sprendimas, tad ar nebūtų geriau, jei iki tokio sprendimo prieiti nereiktų?
