TOP 10 režisieriaus Tim Burton filmų

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2019-10-30 10:06

Spausdinti | Komentarai

Timas Burtonas gimė 1958 m. rugpjūčio 25 d. Burbanko mieste Kalifornijoje. Vikipedijoje parašyta: „Vaikystėje berniukas buvo uždaras, mėgo vienatvę bei buvo lakios vaizduotės. Jis nemėgo eiti į mokyklą, jam nepatiko kasdieninis ramus priemiesčio gyvenimas, todėl dažnai bėgdavo nuo realybės žiūrėdamas senus mažo biudžeto siaubo filmus ir piešdamas“.

Baigęs vidurinę Timas Burtonas laimėjo studijos „Disney“ stipendiją ir galėjo trejus metus studijuoti animaciją Kalifornijos Menų institute. Pirmasis animacinis filmas „Daktaro Agoro sala“ (The Island of Doctor Agor, 1971) pademonstravo jauno debiutanto piešimo įgūdžius ir interpretacijos laisvę (siužetas buvo pagrįstas fantasto H.G. Wellso romanu „Daktaro Moro sala“).

1979-aisiais Timas sukuria šešių minučių trukmės animacinį filmuką „Vincentas“ apie berniuką Vincentą Malojų, kuris įsivaizduoja esąs… klasikinių siaubo filmų aktorius Vincentas Price‘as (jį tapęs profesionaliu režisieriumi Timas Burtonas pakvietė vaidinti svarbų vaidmenį savo filme „Edvardas Žirkliarankis“.

Net aštuonis kartus Timo Burtono filmuose vaidino Johnny Deppas. Pirmą kartą filmavimo aikštelėje jiedu susitiko kurdami „Edvardą Žirkliarankį“ (1990) – ant kičo ribų balansuojančią stebuklinę pasaką, kurioje Johnny suvaidino labai mielą ir sentimentalų humanoidą, sutvertą  kvaištelėjusio mokslininko. Jaunas aktorius ir anksčiau vaidino į jokius rėmus netelpančius keistuolius, bet Timo Burtono asmenyje surado ištikimą draugą ir aršų sąmokslininką. Drauge jiedu praturtino kino pasaulį keliais įsimintinais „nenormaliais“ personažais. Po „Edvardo Žirkliarankio“ sekė keistas biografinis filmas „Edas Woodas“ (1994), kuriame J. Deppas suvaidino klasikinio kino kūrėją, amerikietiškose enciklopedijose dažnai tituluojamą „pačiu blogiausiu pasaulyje kino režisieriumi“. Šiandien Edo Woodo filmai iš tikrųjų atrodo kaip parodijos, nors režisierius juos kūrė kuo rimčiausiai. Bet šis naivuolis buvo tikras „dešimtosios mūzos“ riteris, senamadiškai romantiškas žmogus, kurį tandemas pateikė kaip stiprų nostalgijos jausmą žadinantį praėjusių laikų didvyrį.

Mūsų televizijų pamėgtas „Raitelis be galvos“ (1999), sukurtas pagal Washington Irvingo novelę), puikiai atkuria klasikinio gotikinio siaubo romano atmosferą. Rašytojo Roaldo Dahlio pasakos adaptacijoje „Čarlis ir šokolado fabrikas“ (2005) J. Deppas suvaidino vieną mylimiausių vaikiškos literatūros personažą – ekscentrišką fabrikantą Vilį Vonką, kuris gamina ypatingos rūšies šokoladą su stebuklingu laimės fermentu.

Animacinė pasaka „Mirusi nuotaka“ (2005) – ko gera, pats keisčiausias gerai susigiedojusio dueto projektas, kuriame siaubinga pasaka sekama, pasirinkus seno gero lėlinio kino estetiką, o Viktoro ir jo negyvėlės nuotakos lėlės labai panašios į šiuos personažus įgarsinančius aktorius J. Deppą ir Heleną Bonham Carter.

Abu šie aktoriai susitiko ir šiurpiame miuzikle „Svynis Todas: demoniškas Flyto gatves kirpėjas“ (2007), ir Lewiso Carrollo knygos „Alisa stebuklu šalyje“ ekranizacijoje (2010).

„Nakties šešėliai“ (Dark Shadows, 2012) – kol kas paskutinis sėkmingai dirbusio tandemo darbas. Gal kaip tik Timas Burtonas padės Johnny Deppui susigražinti blėstančią šlovę? (G.J.)

Primename Timo Burtono filmų dešimtuką, idealiai tinkanti Helovinui. 

10. „RAITELIS BE GALVOS“ (Sleepy Hollow, 1999)

Iš lietuviško filmo pavadinimo gali susidaryti įspūdis, kad tai ir mūsų skaitytojams gerai žinomos JAV rašytojo Thomaso Mayne Reido to paties pavadinimo knygos ekranizacija. Tačiau režisierius Timas Burtonas ekranizavo visai ne ją, o kito JAV rašytojo Washingtono Irvingo romaną „Legenda apie Snaudžiančią Daubą“ (The Legend of Sleepy Hollow), o filmą pavadino tiesiog „Sleepy Hollow“.

Filmas atkuria siaubingą 1799-ųjų metų atmosferą. Nežmoniška baimė kausto Niujorko valstijos mažo kaimelio gyventojus. Vienas po kito dingsta žmonės, o kūnai vėliau randami nukirstomis galvomis. Sklinda legendos apie piktąją dvasią, kuri begalvio raitelio pavidalu siautėja amžinai rūko gaubiamuose miškuose.

Išsiaiškinti kraupius nusikaltimus Niujorko burmistras siunčia jauną konsteblį Ichabodą Kreiną (tai jau trečias Johnny Deppo vaidmuo T. Burtono filme). Tiesą sakant, šis ekscentriškas „seklys“ yra mažiausiai tinkamas panašiai misijai, mat jis visko bijo ir alpsta vos pamatęs kraują, dėl ko susilaukia vietinių gyventojų pajuokų. O tai jau visai negerai, nes vos atvykęs Kreinas įsimyli gražuolę Katrina (Christina Ricci) ir jos akyse, žinoma, visai netrokšta atrodyti kaip nevykėlis. Tenka suimti save į rankas ir ryžtingai veikti.

Aktorius  Johnny Deppas ir režisierius Timas Burtonas vos susipažinę pajuto ne tik simpatiją vienas kitam, bet ir suprato, kad abu turi tokią pačią dovaną „tam tikrus visuomenei priimtus dalykus matyti kaip absoliutų absurdą“. Pasirodė, kad juos abu dar vienija ir vaikiški sentimentai Washingtono Irvingo romanui: Timui Burtonui patiko ne tik knyga, bet ir pagal ją sukurtas senas animacinis filmukas (1972 m., rež. Samas Weissas), o Johnny Deppui šis filmukas ir Ichabodas Kreinas vaikystėje taip pat padarė didelį įspūdį: „Kai buvau mažas, šis personažas buvo neatsiejama Helovino dekoracija mano namuose“.

Toks Ichabodas Kreinas, kokį jį vaidina Johnny Deppas, taip pat panašus į labai keistą personažą, ypač tada, kai jam vienam suprantamais būdais jis veikia, pasitelkęs keista įranga ir apsiginklavęs padidinimo stiklais bei visokiausiais chemikalais.

Skaičiusieji literatūrinį originalą pastebės, kad filmo siužetas gerokai nutolęs nuo chrestomatinės knygos turinio. Knygoje Kreinas yra ne policininkas, o mokytojas, tuo tarpu raitelis be galvos tėra jam iškrėstas pokštas. Tačiau Timas Burtonas pasistengia išspausti maksimalų rezultatą iš pačios mistinės atmosferos, gotikinių siaubų, nuotykių, romantikos ir raganavimo burtų. (G.J.)

9. „MARSAS ATAKUOJA!“ (Mars Attacks!, 1996)

Nuo senų laikų žmones domina klausimas – ar kitose galaktikose yra gyvų padarų, o jeigu yra, kaip galėtų atrodyti jų ir Žemės gyventojų susitikimai?

Senoje rusų komedijoje „Karnavalo naktis“ (1956 m., rež. Eldaras Riazanovas) šventiniame koncerte į gerokai „padauginusio“ lektoriaus lūpas įdėti tokie žodžiai: „Ar yra gyvybė Marse, ar nėra gyvybės Marse, mokslui tai kol kas nežinoma“.

Per gerus šešis dešimtmečius, praslinkusios nuo šios komedijos, mokslininkai atsakyti į svarbų klausimą vis dar negali. Užtai fantastai apie tokius „artimus trečiojo laipsnio kontaktus“ prirašė šimtus istorijų. Dažniausiai juose ufonautai ir atrodo nepatraukliai, ir yra labai priešiški žmonėms. O kadangi dažniausiai už žmones jie yra gerokai galingesni, tai bet koks jų vizitas į mūsų planetą reiškia dideles problemas.

1996-aisiais metais pasaulio ekranuose pasirodė du Holivude sukurti filmai, modeliuojantys dviejų civilizacijų susitikimo momentą. Kai vokiečių režisieriaus Rolando Emmericho „Nepriklausomybės dienoje“ (Independence Day) virš Vašingtono pakimba milžiniškos skraidančios lėkštės, nekviestų įsibrovėlių nepabūgęs JAV prezidentas mobilizuoja visus geros valios žmones kovai. Ir, žinoma, atremia kosminius agresorius.

JAV prezidentas vaidina svarbų vaidmenį ir Timo Burtono komedijoje „Marsas atakuoja!“. Kai ramų dangų staiga aptemdė žalių didžiagalvių mutantų vairuojami žvaigždėlaiviai, Žemės gyventojus apėmė dar neregėtas siaubas. Visa, kas tik juda, puolė gelbėtis. Net JAV prezidentūroje nustojo galioti bet kokios protokolo taisyklės. O prezidentas (Jackas Nicholsonas) ima karštligiškai galvoti, kaip jam elgtis: nutylėti tautiečiams iškilusią grėsmę ar pasitikti nekviestus svečius su gėlėmis…

Nesunku suprasti, kad „Nepriklausomybės diena“ ir  „Marsas atakuoja!“ yra visiški antipodai. Pirmasis filmas sukurtas pagal karinio-patriotinio kino standartus, antrasis – beprotiška komedija, parodijuojanti ir patriotizmo tematiką, ir kitokius amerikiečių gyvenimo stereotipus. Amerikiečiai filme yra nuostabūs žmonės, trokštantys draugauti su kosminiais ateiviais, net pasiryžę jiems išduoti kai kurias valstybines paslaptis, pavyzdžiui, kokakolos receptą. O žaliagalviai ufonautai, atvirkščiai, yra klastingi ir pikti padarai, į draugiškas sutiktuves atsakantys lazerinių pistoletų šūviais. Net pakviesti į Kongresą ufonautai nesielgia diplomatiškai – tiesiog iššaudo visus šios įstaigos narius, o vyriausią šalies mokslininką profesorių Donaldą Kesslerį (Pierce‘as Brosnanas) pagrobia ir parsigabena į savo erdvėlaivį. O tada nusitaiko į paties JAV prezidento rezidenciją… (G.J.)

8. „FRANKENVYNIS“ (Frankenweenie, 2012)

Ne taip jau retai pasitaiko, kai pasauline įžymybe tapęs kino režisierius grįžta prie savo ištakų ir dar kartą pabando perdirbti kokį nors jaunystėje sukurtą opusą.  Taip atsitiko Timui Burtonui. Daugiau nei prieš tris dešimtmečius jis sufantazavo ir klasikinio siaubo filmo maniera realizavo trumpametražę siaubo pasaką „Frankenvynis“. Joje keistuolių Siuzanos ir Beno Frankenšteinų sūnus Viktoras labai pergyveno dėl po automobilio ratais žuvusio mylimo bulterjero, vardu Sparkis. Bet mokykloje per fizikos pamoką pamatęs, kaip elektros impulsai priverčia judėti negyvą varlę, Viktoras panašų eksperimentą atlieka su šunelio kūnu. Tačiau atgaivintas Sparkis pradžiugina tik Frankenšteinų šeimyną. Visiems aplinkiniams jis kelia tik siaubą ir pasišlykštėjimą. Tiesa, baigiasi šis košmaras laiminga atomazga.

Pirmasis „Frankenvynis“ (1984) savo stilistika buvo artimas klasikiniams senojo Holivudo siaubo filmams (naujoje versijoje būtent tokį kiną vakarais per TV mėgsta žiūrėti Viktoro tėvai).

Seno kino mėgėjas T. Burtonas nepraleidžia progos pacituoti klasiką (vienu metu ekrane net šmėsteli japoniškos Godzilos šešėlis). Mažas ir tvarkingas miestelis primena tuos filmus, kuriuose sterili aplinka slepia iš pirmo žvilgsnio nematomą blogio irštvą. Tikrus monstrus primena ir Viktoro klasiokai, ir kvaištelėjęs fizikos mokytojas (jo lėlė panaši į klasikinių filmų aktorių Vincentą Price‘ą), ir Frankenšteinų kaimynai. Ypač bjaurus yra miestelio meras, susirūpinęs tik savo statusu ir tulpių lysvėmis.

„Frankenvynyje“ persipina dvi generalinės T.Burtono temos – vaikiškos fantazijos transformuotas dėmesys mirties padariniams ir į jokius rėmus netelpantiems paranormaliems reiškiniams. Iš atskirų kūno dalių „sulopytas“ Sparkis kelia ir siaubą, ir visai priešingus jausmus.

Bet naujoje „Frankenvynio“ versijoje neapsiribojama tik vienu mirusio kūno atgaivinimo eksperimentu. Sėkmingas Viktoro bandymas išprovokuoja visą grandinę panašių nekrofiliškų eksperimentų, kurių pasekmės vos nesibaigia tikra katastrofa ir finaliniu perspėjimu: „Negalima priešintis gamtos dėsniams“. (G.J.)

7. „Didelės akys“ (Big eyes, 2014)

Penkiasdešimtaisiais Margaret (akt. Amy Adams) buvo išsiskyrusi vieniša motina ir savamokslė dailininkė, įkvėpimą atradusi savo dukrelės veide. Lyg apsėsta tapydama vaikų portretus su itin išdidintomis akimis moteris, atrodo, nė nesitiki pripažinimo ir savo darbus pardavinėja pusvelčiui. Galbūt ji visą gyvenimą būtų praleidusi dirbdama baldų fabriko iliustratore, o pasaulis – pražiopsojęs japonišką animaciją menančius portretus, jei ne lemtinga Margaret pažintis su gatvės dailinku Walter Keane. Nežinia ko labiau apžavėtas – Margaret moteriškų kerų ar jos meninio talento, Walter Keane pradėjo tai, kas dabar jau vadinama „populiarumo mene fenomenu“.

Ne visai „burtoniškas“ Timo Burtono filmas paremtas dailininkės Margaret Keane biografijos motyvais. Nei fantastikos, nei specialiųjų efektų čia neišvysite, tačiau kone stebuklingas atrodo dailininkės piešiamų portretų panašumas į režisieriaus mėgiamus kurti animacinius herojus. Iš kur režisieriaus animacijai semtąsi įkvėpimo, turbūt, nepaaiškės, tačiau „Didelės akys“ filme mums bus atskleista kita, kone detektyvinė istorija.

Margaret tapybos darbų autorystė ilgą laiką laikyta paslaptyje. Visą garbę už paveikslus didelėmis akimis Walter‘is prisiima sau, tuo tarpu versdamas savo mylimąją dirbti tamsiame kambarėlyje, paslapčiomis. Mėginant šią paslaptį išsaugoti žiūrovui visu gražumu atsiskleidžia ir penkto-šešto dešimtmečių privalomo moterų kuklumo, nuolankaus paklusimo vyrui dalia, ir nuostabiai Christoph‘o Waltz‘o įkūnytas egocentriško garbetroškos Walter Keane personažas. Margaret rūpi menas savaime – tapydama ji ieško savęs ir pamažu iš vaikiškų portretų išauga; keičiantis asmenybei kinta ir moters stilius. „Kaip man tai paaiškinti?“ klausia sunerimęs Walter‘is, besiruošdamas dar vienam apsimetėliškam interviu. „Menas yra asmeniškas“ atšauna Margaret. Siužetas šiek tiek nuspėjamas, juk jau pats filmo sukūrimo faktas sufleruoja atomazgą – paslaptis bus atskleista. Tačiau beveik iki pat pabaigos žiūrovą kamuoja klausimas „kada?“. Ar teks Margaret pasimėgauti pelnyta šlove? O gal viskas paaiškės tik po dailininkės mirties? (V.R,)

6. „MIRUSI NUOTAKA“ (Corpse Bride, 2005)

Timą Burtoną apskritai būtų galima  vadinti  Helovino meistru, o „Mirusi nuotaka“  tai puikiai įrodo. Filmukas susuktas stop motion būdu, kitaip sakant tai yra lėlinė, plastikinė animacija, kuri tiesiog sužavi. Pati istorija tamsi, pilka, tačiau siužetas romantinio pobūdžio. Iš esmės, tai tipiška Burtono stiliaus istorija.

Gyveno toks Viktoras ir tokia Viktorija. Buvo jie sužadėtiniai. Neįprasta tik tai (bent mums), kad jie nebuvo niekada susitikę. Viktoro tėvai yra pasiturintys prekiautojai žuvimi, kurie turi svajonę patekti į aukštuomenės gretas. Tuo tarpu Viktorijas šeima priklauso aristokratijai, tik bėda ta, kad yra nuskurdusi. Taigi, santuoka turėtų išspręsti abiejų pusių problemas (šiaip tėvų problemas, nes jaunuoliai ne kažkuo ir skundžiasi).

Viktoras kuklus vaikinukas, norėdamas vestuvių metu viską atlikti nepriekaištingai,  vaikštinėja po mišką ir kartojasi priesaiką. Tokių savo repeticijų metu jis užmauna žiedą kažkokiam tai pagaliukui ar tai šakelei. Pasirodo ta šakelė yra mirusios nuotakos sumedėjęs pirštas. Štai taip Viktoras įsigyja mirusią žmoną. O ši, kadangi kurį laiką mirusi, išsiilgus meilės tad be jokių diskusijų nugabena savo naująjį vyrą į mirusiųjų pasaulį.

Taip ši kraupi pasaka ir vystosi, o Burtono atmosfera tiesiog prikausto. Režisierius priverčia savo personažus šokti. Šokti tamsų, bet romantišką šokį, kuris paverčia visą mirusiųjų pasaulį į miuziklą, pasakojantį per anksti iš gyvenimo pasitraukusios merginos istoriją. Jausmai ir emocijos trykšta pro kraštus ir nejučia filmukas taip įtraukia, kad širdis daužosi apimta euforijos.

Blyškiam, kukliam, nuolankiam ir aiškiai geros širdies Viktorui savo balsą paskolino Johhny Deppas. Būtent dėl šios priežasties filmuką primigtinai rekomenduotina žiūrėti originalo kalba. Deppo balsas Viktoro personažą padaro itin tikrą. Šis aktorius ne tik tinkamas neįprastiems personažams vaidinti, bet jis kuo puikiausiai tinka ir juos įgarsinti. Pats Deppas pripažino, kad tai buvo iš tiesų įdomi ir jaudinanti  patirtis.  Mirusosi nuotakos balsas – Timo Burtono mylimoji ir mūza Helena Bonham Carter. Šis tandemas suveikia, neįprasti balso tembrai prikelia lėles gyvenimui. Rodos, kad viskas prie ko prisiliečia ši neįprasta trijulė: Johhny Deppas, Timas Burtonas ir Helena Bonhan Carter tiesiog tviska. Spindi pilkumu, dvelkia šalčiu, tačiau ryškiai šviečia ir sušildo. Dėka šių neįprastų asmenybių gotiškas, groteskiškas, kupinas ryškių muzikos garsų mirusiųjų pasaulis atrodo kur kas spalvingesnis už gyvųjų. (R.Č.)

5. „EDVARDAS ŽIRKLIARANKIS“ (Edward Scissorhands, 1990)

„Edvardą Žirkliarankį“ režisierius Timas Burtonas sukūrė tuoj pat po garsaus „Betmeno“ (1989), ilgam į didžiuosius ekranus sugražinusio jau pamirštus komiksų personažus. Pagrindinis „Edvardo Žirkliarankio“ herojus taip pat panašus į komikso personažą, o pats filmas yra ne kas kita, kaip stebuklinė pasaka.

Režisierius Timas Burtonas sakė, kad šis siužetas jam gimė dar vaikystėje, kai jis pats, būdamas paauglys, jautėsi aplinkinių nesuprastas ir savo psichologinę atskirtį mėgino išreikti piešdamas jaunuolį su žirklėmis vietoj rankų – būtent dėl šios jo kūno detalės ekscentriškas vaikinas jo piešiniuose buvo niekinamas aplinkinių.

Filme tokį pat personažą sutvėrė senovinėje pilyje ant kalvos gyvenęs mokslininkas, kuris mirė taip ir nebaigęs savo darbo, todėl Edvardas vietoj rankų turi žirkles. Tokį jį po mokslininko mirties užmiestyje esančios pilies kieme pamatė namų šeimininkė ponia Pegė Bogs (Dianne Wiest), platinanti kosmetiką, kuri „mažiau kenksminga net už vyšnių tortą“. Pagailėjusį ekscentriškos išvaizdos vaikino geraširdė moteris jį pasikviečia į savo namus, kur pradžioje Edvardas Žirkliarankis (tai buvo pirmas Johnny Deppo vaidmuo Timo Burtono filme) šokiruoja aplinkinius, tačiau greitai jo kitoniškumas tampa akivaizdžiu privalumu. Pavyzdžiui, dirbant gėlių sode arba kirpykloje.

Johnny Deppas, įspraustas į ankštą juodos odos kostiumą, vaidina labai mielą, juokingą, nerangų ir nepaprastai emocingą personažą. Toks jis yra idealus Timo Burtono nuosekliai kuriamo pasakiško pasaulio įsikūnijimas. Anot kritikų, savotiškas Frankenšteino ir Pelenės hibridas. Filme Edvardas ištaria vos kelias frazes, užtai aktoriaus plastika, gestai ir mimika gali pasakyti daugiau, negu galima būtų išreikšti žodžiais.

Bet bręsta neišvengiamas keistuolio ir jį supančios aplinkos konfliktas, kuris tarsi šaltas dušas atvėsins melancholišką ir pastelinę filme pasakojamos istorijos nuotaiką. Į lietuvių kalbą išverstoje Eleonoros Saracino knygoje „Johnny Depp“ (išleistoje 2011 metais) randame tokius žodžius: „Kaip žiaurus cirkas, kuris pirmiau išaukština, o paskui apleidžia savo klouną, Burtonas puikiai atvaizduoja Holivudą, kuris pirma susižavi savo atskalūnais, o vėliau juos atstumia. Tačiau režisieriaus darbe nėra žiaurumo, yra tik puikiai Johnny Deppo perteiktos emocijos, jo subjaurotame veide atsispindinti melancholija ir skausmas, žinant, kad negali fiziškai prisiartinti prie to, ką myli“.

P.S. mokslininko (jis filmo titruose vadinamas Išradėju) vaidmeniui režisierius pasikvietė septyniasdešimt devynerių metų aktorių Vincentą Price‘ą (1911–1993), kuriam Išradėjo vaidmuo tapo paskutiniu pasirodymu vaidybiniame kine. Po „Edvardo Žirkliarankio“ Timas Burtonas dar sumanė sukurti dokumentinį filmą apie šį Holivudo veteraną, tačiau „Pokalbius su Vincentu“ (Conversations with Vincent, 1994) sumontavo jau po aktoriaus mirties. (G.J.)

4. „SVYNIS TODAS: DEMONIŠKAS FLYTO GATVĖS KIPRĖJAS“ (Sweeney Todd: The Demon Barber of Fleet Street, 2007)

Šio filmo herojus pasaulį išvydo dar pirmoje XIX a. pusėje ir pelnytai gali būti laikomas kolektyvinės fantazijos vaisiumi. Pirmą kartą demoniškas barzdaskutys Svynis Todas šmėstelėjo Charleso Dickenso romane „Martinas Čezlvitas“ (1844), o jau po dviejų metų šis britų literatūros klasiko paminėtas personažas, įvardintas kaip „blogio genijus“, jau tapo pagrindiniu veikėju Tomo Pincho romane „Perlų vėrinys“.

Vėliau apie šį makabrišką keršytoją ne kartą buvo rašomi romanai ir pjesės. Britų teatruose spektakliai apie Svynį Todą vaidinami nuo 1847-ųjų metų, o kinas šia istorija susidomėjo dar XX a. trečiajame dešimtmetyje.

Naujausia legendinio siužeto versija perteikiama jau klasikinio miuziklo priemonėmis.

„Svynis Todas“ tarsi pratęsia ankstesnio Timo Burtono ir Johnny Deppo šedevro „Mirusi nuotaka“ (Corpse Bride, 2005) stilistika. Tik dabar originalaus animacinio siaubo filmo nekrofilišką pasaulį pakeitė ne mažiau slogi klasikinio gotikinio siaubo romano atmosfera ir niūrų komiksą primenanti stilistika.

Prieš daugelį metų Londone su miela žmona Liuse ir dukrele Joana ramiai sau gyveno kirpimo salono šeimininkas Bendžamenas Barkeris. Tačiau įsižiūrėjęs barzdaskučio žmoną pavydus teisėjas Terpinas (Alanas Rickmanas) pasistengia, kad jos vyrelis būtų be kaltės apkaltintas ir išsiųstas kalėti į Australiją. Po 15 metų tremties Bendžaminas sužino apie žmonos mirtį. Tada Londone ir pasirodo į vaiduoklį panašus keistuolis Svynis Todas, nustebinęs visus savo mokėjimu skusti barzdas. Tik štai po šios higieninės procedūros namo sugrįždavo ne visi atvykėlio klientai. Kai kurie žmonės po apsilankymo kirpykloje dingdavo be žinios, užtai Svynio Todo kaimynystėje įsikūrusios ponios Lovet mėsos pyragaičiai tapo dar skanesni, ir šiuos delikatesus nieko nenutuokiantys miestiečiai labai pamėgo. Iš kur jiems žinoti, koks įdaras šiuose pyragaičiuose pakeitė tradicinius tarakonus?

Miuziklų matėme visokių – linksmų ir romantinių, liūdnų ir sentimentalių, operetiškai spalvingų ir karnavališkai triukšmingų. Bet visa tai dabar galime pamiršti. Oskaru už dekoracijas apdovanotas miuziklas „Svynis Todas: Demoniškas Flyto gatvės kirpėjas“ įrodo, kad talentingi kūrėjai surado dar vieną populiaraus žanro formulę. Nes jų filmas – tai beprotiškai keista, isteriškai linksma ir siaubingai baisi siurrealistinė pasaka, kurioje senamadišką teatrališkumą dar labiau pabrėžia muzikinės baladės, ir visas šis kruvinas ginjolis apgaubtas šiurpą varančia mistine atmosfera.

3. „KOŠMARAS PRIEŠ KALĖDAS” (The Nighmare Before Christmas, 1993)

Lėlinis, muzikinis, fantastinis Timo Burtono  filmas, daugelyje šaltinių minimas kaip šedevras dėl vienos iš geriausiai vykusių sustabdyto kadro technikų. Juosta išsiskiria neįtikėtinai vykusiu sąmoju, protingomis dainomis, linksmais triukais bei keistos išvaizdos veikėjais.

Filmo tema, žinoma, siejasi su Kalėdomis, tačiau visgi labai aiškiai atskleidžia ir kitą ne  mažiau svarbią idėją, jog permainos ir tikslo siekimas yra tikrai svarbūs mūsų gyvenime ir gali atnešti daug gerų ir gražių išgyvenimų.

Košmaras prieš Kalėdas iš pradžiu buvo sukurtas kaip 30 minučių filmukas, skirtas televizijai, tačiau visa tai peraugo į kur kas didesnį projektą ir 1991 Disnėjus nusprendė paleisti filmą „Touchstone pictures”, nes juosta jiems pasirodė  per tamsi  bei gasdinanti vaikus. 2009 metais “Košmaras prieš kalėdas“ tapo pirmuoju sustabdyto  kadro filmu paverstu į 3D formatą.

Jack’as Skellington’as – Helovyno miesto karalius, kuris kasmet rengia Helovyno šventę. Jis itin gerbiamas visų miesto gyventojų, tačiau kartą Jack’ui atsibosta visa rutina bei ta pati šventė  kiekvienais metais  ir jis ryžtasi atrasti bei įnešti į miestelio tradicijas kažką naujo. Vieną vakarą Jack’as nuklysta į tamsų miška, kur visai netyčia atranda duris, vedančias į Kalėdų laiką. Kalėdinis laikas jam pasirodo  neįprastas stulbinantis, tačiau naujos šventės įgyvendinimo idėja tampa dideliu keblumu. Susižavėjęs švente Jack’as rengiasi nugabenti Kalėdas ir į savo miestelį bei perimti Kalėdų senelio darbą, tačiau ar Helovyno miestelio gyventojai gali priimti naujoves?

Veikėjai čia išties netradiciniai. Tai keistos, kartais net baugios išvaizdos būtybės, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo kiek šiurpokai bei atgrasiai, tačiau filmo eigoje aiškėja, kad gerumas bei meilė nėra jiems svetimos vertybės. Pagrindinis filmo herojus Jack Skellingtonas įgarsintas Chris Sarandon yra skeletas, Helovyno miestelio  moliūgų karalius, permainų bei naujovių ieškantis herojus. Kita, nemažiau svarbi būtybė, tai Sally (Catherine O’Hara) lėlė, kuri bet kokia kaina stengiasi atkreipti Jack’o dėmesį bei saugoti jį nuo pavojų.

Filmo kūrėjai sukonstravo 227 lėlių marionetes tam, kad perteiktų filmo veikėjus. Jacko Skallingtono vaidmeniui buvo sukurta apie keturis šimtus galvų vien tam, kad jos išreikštų veido mimikas išreiškiančias kiekvieną galimą emociją.

2. „BETMENO SUGRĮŽIMAS“ (Batman Returns, 1992)

Betmenu visame pasaulyje vadinamas Žmogus – šikšnosparnis buvo sugalvotas dar ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje. Pirmą kartą Detektyvinių komiksų (DC Comics) knygelėse jis pasirodė 1939-aisiais. Tada jis dar nebuvo pagrindinis personažas. Bet netrukus jis tapo vienu žinomiausiu komiksų herojumi – net savotišku visos pop kultūros veidu. Skaitytojams (o vėliau ir filmų žiūrovams) patiko tai, kad kovoje su galingais priešininkais Betmenas pasikliauja ne savo supergaliomis, bet moksliniais išradimais, padedančiais jam būti nepralenkiamam ir ant žemės, ir ore (taip pat veltui nenuėjo jo jaunystėje išmoktos kriminologijos paslaptys ir tobulai įvaldyti maskavimosi įgūdžiai).

Pirmieji filmai ir TV serialai apie Betmeną bei jo priešininkus šiandien atrodo labai naiviai, todėl apie septintojo dešimtmečio vidurį ši epopėja išsikvėpė. O naują gyvybę jai įkvėpė režisierius Timas Burtonas filmu „Betmenas“ (1989): franšizė įgavo naujos energijos netgi ne dėl pagrindinio personažo (jį pirmą kartą suvaidino Michaelas Keatonas), o dėl piktadarį Džokerį sodriai suvaidinusio Jacko Nicholsono.

Naujai visais tamsos atspalviais suspindo ir Gotamo miestas, anksčiau atrodęs kaip kartoninių dekoracijų karalystė. Beje, pieštuose komiksuose šio miesto prototipas buvo Niujorkas, o Timo Burtono kūrinyje (ir vėliau sukurtuose filmuose apie Betmeną) Gotamas įgaudavo vis daugiau Niujorko ir Čikagos elementų.

Antrajame filme „Betmeno sugrįžimas“ nėra Gotamą terorizuojančio Džokerio, bet pagrindinio piktadario funkcijos padalintos į tris dalis ir atiteko ne mažiau spalvingiems personažams – grakščiai bei klastingai Moteriai – Katei (Michelle Pfeiffer), bejausmiam milijonieriui Maksui Šrekui (Christopheris Walkenas) ir visai žmonijai karą paskelbusiam mutantui Ponui Pingvinui (jį vaidina visiškai neatpažįstamas Danny DeVito), kuris gyvena kanalizacijos požemiuose, bet jo smogikai mieste sėja paniką.

Jei Moteriai – Katei filme lemta tik iliustruoti moteriško ir vyriško pradų konfliktą amžinoje lyčių kovoje, tai Maksas Šrekas ir Ponas Pingvinas yra infernalinio blogio įsikūnijimai. Žilagalvis ir mėlynakis Christopheris Walkenas vaidina bejausmį magnatą, kuris apsimeta geradariu verslininkų, bet ši kaukė iš tikrųjų slepia dėl pelno bet kam pasiryžusį monstrą. Beje, Maksu Šreku šis personažas pavadintas visai neatsitiktinai – taip vadinosi nebylaus vokiečių kino aktorius, kuris 1922 m. suvaidino vieną baisiausių per visą kino istoriją vampyrą filme „Nosferatu, siaubo simfonija“ (rež. F.W. Murnau).

Klasikinio vokiečių kino ekspresionizmo atmosferą primena ir Pono Pingvino personažas, turintis savo tragišką priešistorę: jis gimė turtuolių Koblpotų šeimoje, tačiau tėvai dėl kūdikio fizinių anomalijų jo atsikratė. Kanalizacijoje užaugęs mutantas vis dar ilgisi tėviškos meilės, o savo pilnavertiškumą ketina įrodyti tapęs… Gotamo meru. (G.J.)

1. „VABALŲ SULTYS“ (Beetlejuice, 1988)

Prieš sukurdamas pirmąjį „Betmeną“ režisierius Timas Burtonas šio filmo pagrindinio vaidmens atlikėjo Michaelo Keatono galimybes išbandė smagioje siaubo komedijoje „Vabalų sultys“ (1988). Taip filme vadinamas baisus-baisus vaiduoklis (nors iš tikrųjų jis ne baisesnis už Iljos Bereznicko animacinį personažą – „patį baubiausioą iš baunbų“).

Viskas prasideda nuo tragiško atsitikimo. Jaukiame kotedže Konektikuto valstijoje gyvenę sutuoktiniai Adamas ir Barbara Maitlandai (Alec’as Baldwinas ir Geena Davis) žuvo autoavarijoje (jų automobilis nugarmėjo į upę), bet gerųjų dvasių pavidalais jiedu sugrįžo į savo namus, iš „dangiškos kanceliarijos“ sužinoję, kad mylimoje buveinėje dabar turės gyventi dar 125-erius metus. Bet jų namuose po šeimininkų mirties jau apsigyveno labai nesimpatiški žmonės, kurie pirmiausiai pradėjo naikinti visa tai, kas Maitlandams buvo itin brangu.

Vaiduokliai pabandė pasipriešinti, bet jų įgimtas inteligentiškumas neįveikė priešo. O kai nepadėjo vadovėlio, skirto neseniai mirusiems, patarimai, teko kviestis pagalbon „Vabalų sultimis“ pramintą baubą (Michaelas Keatonas)…

Pirmieji šio filmo kritikai taikliai pastebėjo svarbią „Vabalų sulčių“ savybę – nors tai vaidybinis filmas, jis neretai atrodo taip, tarsi būtų animacinis: tada net gimė naujas terminas „vaidybinė animacija“ (ši savybė, beje, būdinga ne tik šiam Timo Burtono kūriniui).

Nėra jokio reikalo pasakoti, kas ima dėtis Maitlandų namuose po to, kai darbo imasi ekscentriškasis „bioegzorcistas“. Be to žodžiais apibudinti  pašėlusį karnavalą ir nebūtų įmanoma. Nes „Vabalų sultys“ – tai į jokius įprastus rėmus netelpanti satyrinė, mistinė, stebuklinga komedija, kupina juodojo humoro bei dekadentiškų pokštų. Tikra vaikiškų fantazijų fiesta.

„Vabalų sultys“ buvo labai pelningas filmas (pajamos penkis kartus viršijo 15 mln. dolerių biudžetą). Grimo meistrai buvo apdovanoti Oskaru. Michaelas Keatonas pelnytai buvo apdovanotas Betmeno vaidmeniu.
Tuoj po filmo premjeros buvo pradėtas sukti 94 dalių animacinis TV serialas (1989–1991). O internetinė svetainė imdb.com jau anonsuoja antrą populiaraus filmo dalį „Vabalų sultys 2“. Premjeros data kol kas nenumatyta. (G.J.)

Gediminas Jankauskas, Vaiva Rykštaitė, Raminta Česnaitė, Šarūnė Steiblytė

Taip pat skaitykite: TOP 10 filmų išsiskiriančių savo originalumu

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt