TOP 10 visų laikų geriausių karinių filmų ir serialų

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2019-08-21 09:52

Spausdinti | Komentarai

Kuo toliau nuo mūsų tolsta Antrojo pasaulinio karo datos, tuo laisvesni jaučiasi šią temą plėtojantys filmų kūrėjai ir tuo daugiau pasirodo filmų, kuriuose kovos su fašizmu realijos atrodo, švelniai kalbant, neadekvačios realybei (o kartais ir sveikam protui). O istorinės tiesos apie skaudžią tragediją tuose filmuose reikia ieškoti su didinamuoju stiklu. Masiškai dabar karinius filmus ir serialus gaminantys rusai grįžta prie sovietinių „didžiojo stiliaus“ tradicijų ir lenktyniauja tarpusavyje, kas pameluos įspūdingiau. Varžytis nėra ko – Rusijoje dabar įkurta speciali valstybinė komisija, kuri siūlo papildyti Baudžiamąjį kodeksą nauju straipsniu ir bausti tuos, kurie „klastoja istoriją ir taip kenkia Rusijos interesams“. Bet tokiais „kenkėjais“ dabar vadinami tik tie, kurie vis dar viešai kalba apie stalinizmo nusikaltimus ar apie tai, kokia kaina Sovietų sąjunga sumokėjo už pergalę prieš fašizmą. Užtai tarsi iš gausybės rago pilasi filmai ir TV serialai, kurie gauna valstybinio užsakymo statusą ir solidų finansavimą. Už tai autoriai atsidėkoja „teisingu“ požiūriu į istoriją ir nostalgiją praeičiai jaučiančius tautiečius pamalonina jų širdims mielais sovietinio kino štampais.

Bet ir Vakaruose netrūksta tikras karo realijas laisvai interpretuojančių filmų, kuriuose pateikiama „alternatyvinė“ istorija. Pvz., Stalingrado kautynių šešiasdešimtosioms metinėms skirtame prancūzų režisieriaus Jeano Jacques’o Annaud holivudiškai sukurtame filme „Priešas prie vartų“ paaiškėjo, kad mūšio prie Stalingrado baigtį nulėmė dviejų snaiperių – ruso ir vokiečio – tarpusavio medžioklė, o finalinis antagonistų susirėmimas atkartojo tradicinio amerikietiško vesterno štampus. „Alternatyvinę“ II pasaulinio karo baigtį „Negarbinguose šunsnukiuose“ parodė Quentinas Tarantino.

O kai kas fantazuoja dar labiau. Štai filme „Faterlandas“ (1994, rež. Christopheris Menaulas), sukurtame pagal mums žinomą Roberto Harriso romaną, regime tokį vaizdelį: Adolfas Hitleris laimėjo II pasaulinį karą ir užkariavo visą Europą, amerikiečiai okupavo Japoniją, nacių nusikaltimai prieš žydus vis dar slepiami nuo pasaulio visuomenės, o pas sulaukusį septyniasdešimt penkerių metų fiurerį į Berlyną 1964-aisiais metais pasirašyti taikos sutarties rengiasi atvykti Jungtinių Valstijų prezidentas, Johno Kennedy tėvas Josephas.

Fašizmo pergalė (drauge su sąjungininkais Japonais) Antrajame pasauliniame sudaro ir populiaraus serialo „Žmogus aukštoje pilyje“ (The Man in the High Castle) stuburą. Pagal fantasto Philipo K. Dicko romaną sukurtoje kino distopijoje veiksmas užsimezga 1962 metais, kai su fašistine diktatūra rezistentai kovoja, pogrindyje platindami keistą 1945-ųjų metų kino kroniką, kurioje karo pabaiga atrodo visai kitaip. Bet tai jau, kaip sakoma, visai kita istorija. (G.J.)

Pristatome dešimtuką garsių filmų bei serialų karo tematika:

10. „1944″ (2015)

1944-1

„1944” – estų režisieriaus Elmo Nüganeno kūrinys, žvelgiantis į Antrąjį pasaulinį karą iš tautos, praradusios nepriklausomybę ir turinčios kovoti ne už tėvynę, pusės. Nors „1944” iš pirmo žvilgsnio skirtas estiškai auditorijai, tačiau Rytų Europos, o ypač Baltijos šalių, gyventojai turėtų atrasti itin artimą politinę paralelę. Mažos Baltijos šalių tautos buvo užgrobtos Antrojo pasaulinio karo iniciatorių, prarado nacionalinį identitetą ir netgi turėjo stoti į kovą prieš saviškius. Dalis estų tarnavo nacistinės Vokietijos kariuomenės gretose, dalis – sovietų. Karo lauke akis į akį susidūrus su tautiečiu, iškyla dilema: elgtis taip, kaip reikalauja tuometinė valdžia, ar atsigręžti į asmeninius įsitikinimus, vedinus patriotiškumo. Filme pasakojama dviejų karių istorija, pilna susipynusių išgyvenimų. Karys J. Jugis, nepaisydamas to, jog visgi yra estas ir pasielgęs kaip tikras sovietas, vėliau gailisi dėl savo poelgio, įsivelia į romaną su kito kario K. Tamiko seserimi. J. Jugio atvejis – tikras pasimetimo, svarstymų, neapsisprendimo pavyzdys. Dažnai dėl netinkamų pasirinkimų kaltinama karo aplinka. Citata iš filmo: „Ne tu jį nužudei, o karas.“.

Filme vaizduojamas įprastinis kario gyvenimas: nuo draugiškų pašnekesių prie stalo iki negailestingo priešų suvarpymo kulkomis. Kariai vaizduojami dviem rakursais: kaip negailestingo karo dalyviai ir kaip paprasta vyriška kompanija su draugišku bendravimu bei savotiškais juokeliais. Pati svarbiausia savybė, kuri pabrėžiama visame filme, – pasiaukojimas. Karys visų pirma visuomenės, paprastų žmonių gynėjas. Estų kariai kovojo ne dėl savo šalies sienų, o tiesiog dėl savo ir kitų žmonių – tautiečių, draugų – gyvybės. Karas visų pirma vaizduojamas kaip išlikimas gyviems, o kartu ir pagalba kitiems tokiems išlikti.

Filme parodoma kario K. Tamiko silpnumo akimirka, kai jis nebežino, kokiu tikslu kovoja ir daugiau nebenori to tęsti, nes nemano, jog tai naudinga Estijai. Tad estų kariai yra tiesiogine to žodžio prasme priversti kovoti, neturint asmeninio intereso tą daryti. Sunki karių psichologinė būsena juntama ir jų bendravime ne karo lauke. Susėdę prie stalo, gerdami alkoholį, jie atrodo lyg įprasta vyrų kompanija: juokauja, smagiai pašiepia vienas kitą. Tačiau ir čia pastebima karo aplinkos įtaka. Nesibaigiantis ir nesustabdomas procesas kare: artimų draugų praradimas. Ši nostalgiška nuotaika persismelkia ir į atrodytų neįpareigojančius pokalbius tarp veikėjų.

„1944” vyrauja tamsios spalvos, sukuriančios niūrią nuotaiką. Garso takelis – išskirtinai vien estiškas ir taip pat prisidedantis prie autentiškos bei slogios nuotaikos kūrimo. Dainos – lėtos, patriotinės, veiksmas nesivysto itin greitai. Filmą pagyvina scenos iš mūšio lauko, kokybe nenusileidžiančios Holivudo kūriniams. Garso takelis ir vyraujančios spalvos pabrėžia, kad karas – tai ne pramoga „šaudant ir gaudant“, o tikras kovojimas už būvį. Tuo parodomas kario profesijos didingumas ir buvimo juo kaina.

9. „BAUSMĖS BATALIONAS“ (Штрафбат, 2004)

Штрафбат, 2004

Filmų ir serialų apie Antrąjį pasaulinį karą (rusai jį tebevadina Didžiuoju Tėvynės karu) dabartinėje Rusijoje kuriama tikrai daug. Tiek daug, kad jau be didelių pastangų galima pastebėti visuose juose dominuojančią ypatybę: tikra istorinė tiesa juose dažnai keičiama mitais ir gražiomis pasakėlėmis. Jau išmirė rašytojai, kurie matė karą iš apkasų ir, kaip anksčiau būdavo sakoma, kiekvieną akimirką „mirčiai žvelgė į veidą“. Nebėra tokių rašytojų, kaip Viktoras Astafjevas, kuris demonstratyviai nešventė Pergalės dienos, Žukovą vadino ne įprastai „pergalės maršalu“, o bejausmiu „mėsininku“, o pergalę prieš fašizmą, anot rašytojo, nulėmė tik tai, kad priešą „užmėtėme savo kūnais“.

Dabar taip kalbėti Rusijoje neišdrįsta niekas. Bent jau viešai. Nes Baudžiamąjį kodeksą papildė naujas straipsnis, numatantis įkalinimą už pergalės menkinimą ir bandymus perrašyti istoriją. Istoriją dabar kaip tik perrašo valdžiai lojalūs žmonės, o šį „teisingą požiūrį“ kontroliuoja gerai finansuojama Rusijos Istorijos draugija, kurios pirmininkas yra ir šiuolaikinis Kultūros ministras. Būtent nuo jo valios ir priklauso, kokiems filmams bus skiriamas valstybinis finansavimas. Ir kol tokia situacija tęsis, jokių iliuzijų laukti neverta. Ekranuose pasirodys tik tokie kariniai filmai, kaip „26 Panfilovo kariai“, „Tankas T-34“ ir kiti panašūs pusfabrikačiai, kuriuose nėra nė kruopelytės istorinės tiesos.

Dabar nebūtų įmanomas ir karinis serialas „Bausmės batalionas“, sukurtas lygiai prieš penkiolika metų režisieriaus Nikolajaus Dostalio su tiesiog pavyzdinga puikių aktorių komanda.

Apie bausmės batalionų karius atvirai kalbėti nebuvo įprasta nuo pat karo laikų. Todėl, kad juos J. Stalinas buvo viešai pasmerkęs. 1942-ųjų birželio 25 d. vyriausiasis kariuomenės vadas pasirašė įsakymą Nr. 227, kurį žmonės tuoj pat pavadino „Nė žingsnio atgal“. Juo Stalinas norėjo nesėkmes fronte paaiškinti „silpna disciplina karių tarpe“. Tada ir buvo suformuota atskiroji Leningrado fronto 42-oji kuopa. Į ją ir kitas panašias kuopas (vėliau ir batalionus) buvo nukreipiami „prasikaltę“ kariai, kuriems buvo suteikiama galimybė „krauju išpirkti savo kaltę“. Ta kaltė dažniausiai buvo ir smulkūs nusižengimai disciplinai, girtuoklystė, ir rimtesni prasižengimai – panikos skleidimas ar dezertyravimas. Kartais už pastaruosius nusižengimus buvo šaudoma vietoje („pagal karo lauko įstatymus“) arba teisiama karinių tribunolų, bausmę atidedant iki karo pabaigos. Būtent tokie žmonės ir patekdavo į bausmės batalionus, kuriuose buvo labai žiaurios sąlygos: dažnai tokie kariai negaudavo nei maisto, nei ginklų – ir viena, ir kita jie privalėjo išsikovoti mūšiuose.

Bausmės batalionų nariai buvo siunčiami į sudėtingiausias atakas. Mirtis tokius karius tykojo iš abiejų pusių: iš priekio – priešų kulkosvaidžių ugnis, iš paskos – negailestingi NKVD smogikai, šaudę sudvejojusiems saviškiams į nugarą.

Oficiali statistika apie tikslų bausmės batalionų dalyvių skaičių nėra paskelbta, tačiau rimti istorikai teigia, kad tokių buvo ne mažiau nei milijonas.

Režisieriaus Nikolajaus Dostalio serialui scenarijų parašė Eduardas Volodarskis: pagal jo scenarijų režisieriaus Aleksejaus Germano karinėje dramoje „Patikrinimas keliuose“ (Проверка на дорогах, 1971) pirmą kartą buvo parodyti šimtai rusų karo belaisvių, gabenamų milžiniškose baržose, o vienas iš pagrindinių personažų buvo nacių kolaborantas, savanoriškai prisijungęs prie partizanų būrio ir savo mirtimi „išpirkęs kaltę“. Žuvusiems mūšiuose bausmės batalionų kariams valdžia buvo gailestinga – galėjo šeimai atsiųsti medalį „Už narsą“ ir atitinkamą dokumentą.

Pradiniuose serialo „Bausmės batalionas“ kadruose, pasitelkus karo laikų kino kroniką, pateikiama svarbi istorinė informacija apie bausmės kuopas ir batalionus. Režisierius stengėsi apsieiti be tokiais atvejais būdingo autorinio komentaro, maksimaliai susikoncentravus į pačius veikėjų charakterius.

Režisieriui Nikolajui Dostaliui pavyko suburti didelį puikių aktorių ansamblį. Iš jo išsiskiria Aleksejaus Serebriakovo suvaidintas Tverdochlebovas, paskirtas vadovauti iš kriminalistų, dezertyrų ir kitokių „liaudies priešų“ suformuotą batalioną. Pats Tverdochlebovas buvo patekęs į nelaisvę, bet per stebuklą išsigelbėjo nuo sušaudymo.

Pirmoji užduotis – pereiti per minų lauką ir užimti aukštumą 114. Po šios atakos iš 700 karių liko tik du šimtai. Po kiekvienos naujos užduoties karių gretos nenumaldomai retėja, kol ateina paskutiniojo mūšio diena. (G.J.)

Žiūrėti serialą:

8. „PRIEŠAS UŽ VARTŲ“ (Enemy at the Gates, 2001)

ENEMY AT THE GATES, Jude Law, 2001

Šiuo filmu Europos ir JAV kinematografininkai pasitiko Stalingrado kautynių šešiasdešimtąsias metines. Kuo vokiečių armijai baigėsi 1942/43 metų žiema prie Stalingrado, žino visi. Mieste prie Volgos antrą kartą (po mūšių prie Maskvos) suduotas triuškinantis smūgis „Žaibiško karo“ doktrinai, nes elitinę generolo Pauliaus armiją pasitiko anksčiau neįvertintas rusų kareivių pasiaukojimas ir  nuožmusis „generolas Šaltis“, kuris kažkada gėdingai nutraukė ir pergalingą Napoleono žygį į Maskvą.

Beveik ketvirtis milijono rinktinių Vermachto karių čia paguldė galvas, dar šimtas tūkstančių pateko į vadinamąjį „Stalingrado katilą“ ir buvo priversti pasiduoti. Raudonosios armijos nuostoliai buvo tris kartus didesni.

Karinė drama „Priešas už vartų“ (2001, rež. Jeanas-Jacques Annaud) primena šiuos faktus ir prasideda tikrai įspūdingu bei tiesiog sukrečiančiu prologu, primenančiu Steveno Spielbergo filmo „Gelbstint eilinį Rajaną“ ekspoziciją, kurią galima pavadinti „karo apoteoze“. Perkėlos per upę, bombarduojant priešo aviacijai, scenoje matome tikro karinio pragaro vaizdus, kai pakui vieną tarybinį karį su Pirmojo pasaulinio karo laikų šautuvu bėgo dar trys-keturi beginkliai kurie turėjo pagriebti tą šautuvą, jeigu jo savininkas krisdavo nuo priešų kulkos. Ir kaipgi nebėgsi, jei iš paskos skuba NKVD-istas su pistoletu rankoje, turintis teisę šauti į nugarą be perstojimo, nes „vienas žingsnis į šoną gali būti prilyginamas pabėgimui“.

Tarp siaubo apimtų karių, klykiančių iš baimės, pirmą kartą pamatome ir pagrindinį herojų. Vėliau siužetas nuvairuos į dramatiškos kamerinės dramos lankas, o pasakojimo centre atsidurs dramatiška dviejų snaiperių dvikova.

Uralo kalnuose gimęs Vasilijus Zaicevas (Jude‘as Law) prasidėjus karui  vos per keletą savaičių nušovė virš šimto vokiečių. Pasakojimai apie nenugalimą snaiperį įkvėpė Stalingrado gynėjams viltį, kad priešui nepavyks peržengti jų miesto slenkstį. Gandas apie Vasilijų Zaicevą pasiekia net paties Hitlerio ausis, ir nejuokais susirūpinęs fiureris siunčia į miestą prie Volgos profesionalų nacių snaiperį majorą Kionigą (Edas Harrisas). Jis ir taps asmeniniu Zaicevo išorės priešu.

Bet ne menkesnis pavojus šaunuolio snaiperio tyko saviškių tarpe. Mat  Vasilijus pamilo snaiperę žydę Tanią Černovą (Rachel Weisz), kuriai neabejingas politrukas Danilovas (jį vaidina “įsimylėjęs Šekspyras” Josephas Fiennesas). Akivaizdu, kad šiuose „meilės fronto“ kautynėse daugiau šansų turi politrukas , nes jis ne tik pareigomis vyresnis, bet ir turi stiprų užnugarį pačiame Kremliuje.

P.S. Britų aktorius Bobas Hoskinsas suvaidino Stalinio su specialia misiją į Stalingradą nusiųstą Nikitą Chruščiovą, kuris privalo pakelti karių kovinę dvasią ir mobilizuoti juos aktyvesniam pasipriešinimui. Būtent jam tada politrukas Danilovas pasiūlo padaryti Vasilijų Zaicevą nacionaliniu didvyriu ir pavyzdžiu visiems. Propagandos mašina pradėjo suktis milžiniškais tempais. Taip visada elgiasi karo ideologai. Jei gyvenimas pats nepasiūlo didvyrių, tenka ieškoti tinkamo kandidato. (G.J.)

7. „KARO VILKAI. DESANTININKŲ BŪRYS” (Band of brothers, 2001)

Band-Of-Brothers-series

Režisierių Mikaelo Salomono ir Davido Frankelo karinė drama „Band Of Brothers“ grindžiama pagal garsiosiojo amerikiečių istoriko Stephen Ambrose knygose surinktas istorijas, interviu su karo  veteranais iš 506-jo pulko antrojo pasaulinio karo laikotarpiu.

Tai serialas apie labiausiai išgarsėjusį desantininkų būrį per visą karo istoriją. Antrojo pasaulinio karo dalyvių pasakojimais paremtas dešimties serijų miniserialas apie amerikiečių parašiutininkų diviziją. Visas scenarijus yra paremtas tikrais faktais ir prieš prasidedant kiekvienai „Band of Brothers“ serijai, pradžioje yra įterpta pačių veteranų komentarai, kurie dalyvavo 2-ojo pasaulinio karo įvykiuose, apie kuriuos ir yra pasakojama šiame seriale.

Miniserialas susidedantis iš 10 daugiau nei valandą trunkančių epizodų pasakoja itin emocionaliai jautrią ir neišgalvotą istoriją. Tai pasakojimas apie vyrus, o ne karą. Tai pasakojimas apie civilių, kurie tapo kariuomenės  desantininkais,  ir jų bendros patirties košmarą, kurį jiems teko išgyventi. Filmas koncentruojasi ties pačių vyrų išgyvenimais, patirtimis ir iššūkiais su kuriais jiems teko susidurti. Kiek ryžto, drąsos, ištvermės, darbo ir sveikatos teko paaukoti, tais kraupiais 2-ojo pasaulinio karo metais…

„Band Of Brothers“ vienas brangiausių  kompanijos „HBO“ televizijos mini serialų, taip pat šis mini serialas laikomas vienas  pačių brangiausių lyginant su  bet kokiu kitu televizijoje rodytu serialu.

2001 metų rugsėjo 9 dieną „Band Of Brothers“ premjera susirinko daugiau nei 10 milijonų žiūrovų. Šio mini serialo biudžetas siekia maždaug 128 milijonus JAV dolerių, apie 390 milijonų litų, vidutiniškai 12,5 milijonų JAV dolerių vienam filmo epizodui. Pirmoji ir antroji šio serialo serijos, 2001 metais laimėjo Emmy ir Auksinio Gaublio apdovanojimus.

Įdomus faktas: šio filmo režisieriai Tomas Henksas, kuris praleido daugybę mėnesių analizuodamas smulkias epizodų detales, bei Stevenas Spielbergas, kurio įdirbis šiame filme buvo „the final eye“ , kuriame jis bendradarbiavo su Tomu Henksu, kuriant filmą „Gelbstint eilinį Rajeną“. Būtent su šiuo filmu, serialas „Band Of Brothers“ ir yra tapatinamas, kuris iškėlė aukšą kartelę Amerikos filmų karo tematika.

Kiekvieno filmo režisavimui reikia skirti nemažai laiko, jei jūs norite, kad jis butų tobulas. Tai pat reikia atsižvelgti ir į patį scenarijų, kad jis butu įdomus ir įtraukiantis. O į tai atsižvelgdami mes su Tomu Hanksu sukūrėme puikų serialą apie Antrojo Pasaulinio karo įvykius“. – kalbėjo Stevenas Spilbergas.

Šis serialas yra vienas iš tų kuris žiūrovą nukelia į ta laikotarpį ir jį ten palieka iki pačios paskutiniosios 10-osios serijos. Jį žiūrint apima išties daug jausmų, nes viskas yra tikrai ir labai realiai pavaizduota, tiek pačių aktorių vaidyba tiek ir kariniai veiksmai. Nes į viską buvo labai griežtai žiūrimą norint išlaikyti autentiškumą ir žiūrovui parodyti kaip viskas išties buvo tais karo metais. Todėl buvo pasirinkti profesionalus aktoriai, kurie puikiai išmano savo darbą.” – dalinosi įspūdžiais Tomas Hanksas

Tai tikras, emocionalus karinis filmas, atskleidžiantis antrojo pasaulinio karo detales, išgyvenimus ir baisią realybę, su kuria teko susidurti filmo herojams, 506-jo pulko desantininkams. Įspūdingi garso ir vaizdo efektai bei nepriekaištinga aktorių vaidyba. Aktoriai mokėsi taisyklingai rankoje laikyti įvairius ginklus, pavaizduoti skausmą veido išraiškose, nes tai buvo reikalinga tuose epizoduose, kuriose jie turėjo būti pašauti. Šis filmas leidžia pajusti ne tik  to meto atmosferą, bet ir tapti antrojo pasaulinio karo sukrenčiančių įvykių liudininkais.

6. „GELBSTINT EILINĮ RAJANĄ“ (Saving Private Ryan, 1998)

Saving Private Ryan, 1998

Filmų apie Antrąjį pasaulinį karą JAV režisierius Stevenas Spielbergas sukūrė nemažai. Pirmiausia komedijoje „1941-ieji“ (1979) išjuokė karinių dramų štampus, pavertęs tragiškus įvykius Pearl Harboro uoste absurdiška istorija apie japonų povandeninio laivo misiją sunaikinti Holivudą. „Saulės imperijoje“ (Empire of the Sun, 1987) privertė žiūrovus jaudintis dėl Šanchajuje nuo tėvų pasimetusio vienuolikmečio berniuko japonų invazijos į Kiniją metu. Vėliau „Šindlerio sąraše“ (Schindler’s List, 1993) S. Spielbergas įkvėpė naujos gyvybės į tragišką holokausto temą. O penkiais Oskarais apdovanotoje karinėje dramoje „Gelbstint eilinį Rajaną“ pabandė naujame kontekste panagrinėti esminę „Šindlerio sąrašo“ mintį: „Kas išgelbėjo vieną gyvybę, tas išgelbėjo visą pasaulį“.

Filmo „Gelbstint eilinį Rajaną“ prologas, vaizduojantis sąjungininkų armijos išsilaipinimą Normandijoje 1944 metų birželio 6 diena, šokiruoja net viską mačiusį karinių filmų žiūrovą. Ko gero, niekada „subjektyvi kamera“ nebuvo taip tiksliai atskleidusi iš siaubo paklaikusio žmogaus savijautos. Šioms akimirkoms tikrai lemta įeiti į kino istoriją.

Šis prologas knygoje „1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą“ aprašytas tokiais žodžiais: „Nespėjo amerikiečių valtys prisišvartuoti Normandijos krantuose, kai dauguma jaunuolių žuvo po nesiliaujančia kulkosvaidžių ugnimi, šaižiai zvimbdamos kulkos varpė jų niekam nebereikalingus šalmus. Kareiviai tiesiog sproginėja į gabalus, šie skrenda oru ir kalnais nukloja žemę. Jūra nusidažo bjauria raudona spalva. Kamera sukasi kaip išprotėjusi, o nykstančios filmo spalvos  artėja prie mirties spalvos. „Naujasis“ Spielbergas įkaitų neima“.

Tačiau po šio baisaus prologo filmo autoriai pasuka kita linkme. Perėjęs „ilgiausios dienos“ pragarą, kapitonas Džonas Mileris (Tomas Hanksas) gauna kur kas ramesnę užduotį – bet kokia kaina surasti priešo užnugaryje pasimetusį kareivėlį Džeimsą Rajaną (Mattas Damonas) ir išsiųsti jį namo. Taip nusprendė JAV vyriausybė, nes keli Džeimso broliai jau žuvo, todėl būtų nežmoniška motinai negražinti bent vieno sūnaus.

Jei kam nors gali pasirodyti, kad toks siužeto akcentas yra nerealus, ir kad karo metu niekas apie vieno kareivėlio gyvybę taip nesirūpintų, galime patikinti, kad filmo scenaristas Robertas Rodatas šios situacijos neišgalvojo, o pasinaudojo tikra Nylandų šeimos istorija. Palyginkime ją su J. Stalino cinišku atsakymų į pranešimus apie didelius žmonių nuostolius po itin žiaurių karo operacijų: „Nieko tokio, bobos naujų prigimdys“. S. Spielbergo filmas yra labai graži ir humaniška tokio požiūrio alternatyva.

„Gelbstint eilinį Rajaną“ ženklina nauja karinių filmų etapą. Juk begalė spekuliatyvių filmų, pateikiančių karą kaip kvapą gniaužiančią avantiūrą, niveliuoja pačia karo esmę, paversdami karą įspūdingu reginiu. Dar labiau nežmonišką karo esmę sukompromitavo „Audros dykumoje“ metu karo Irake vaizdų transliacija tiesioginiame TV eteryje, tikras tragedijas prilyginusi kompiuterinių žaidimų „šaudyklėms“.

Spielbergas gražino į kino ekranus tikrus karo realybės dėmenis– purvą, kraują, siaubą, mirtį. Už tai režisieriui galima daug ką atleisti. Net patetišką finalą prie karo veteranų kapų Arlingtono kapinėse, pergalingai plevėsuojančia išblukusia JAV vėliava ir išgelbėto Rajano klausimo: „Ar nugyvenau žuvusių vertą gyvenimą?“.

JAV Kino institutas šį filmą įtraukė į „labiausiai įkvepiančių“ kino kūrinių dešimtuką.

Filmas apdovanotas penkiais „Oskarais“ (už režisūrą, operatoriaus meną, montažą, garsą ir geriausius garso efektus). (G.J.)

5. „PJŪKLO KETERA“ (Hacksaw Ridge, 2016)

Hacksaw Ridge, 2016

2015-aisiais Oskaru apdovanotas Clinto Eastwoodo filmas „Amerikiečių snaiperis“ (American Sniper) tėvynėje susilaukė piktos kritikos, o pats režisierius net buvo apkaltintas karo ir žmogžudysčių idealizavimu. Mat filmas pasakoja apie geriausiu visų laikų amerikiečių snaiperiu pramintą Chrisą Kyle‘ą, per savo karinę karjerą, trukusią iki 2009-ųjų, pavojingiausiose Irako teritorijose likvidavusį 255 gyvus taikinius ir palaidotą su iškilmėmis, kurių nusipelno tik nacionaliniai didvyriai.

Na, o Clinto Eastwoodo kolegos Melo Gibsono karinėje dramoje „Pjūklo ketera“ matome absoliučiai priešingą pavyzdį. Tai taip pat tikrais įvykiais pagrįsta istorija apie Antrajame pasauliniame kare dvivyriu tapusį mediką Desmondą T. Dossą, kuris tapo pirmuoju kariu istorijoje, dėl pacifistinių įsitikinimų atsisakiusiu į rankas paimti ginklą. Net ir mirtinas pavojus kovos lauke neprivertė jo išsižadėti savo pažiūrų bei įsitikinimų.

Kruviname Okinavos mūšyje 1945-ųjų gegužę beginklis Dossas, nuolat apšaudomas priešų, iš mūšio lauko išnešė 75 sužeistus amerikiečių karius ir suteikė medicininę pagalbą daugybei kitų. Kelis kartus kliudytas snaiperių ir netgi sužeistas granatos skeveldros, ginklo į rankas taip ir nepaėmęs vaikinas išgyveno Okinavos pragarą ir tapo pirmuoju pacifistu istorijoje, apdovanotu Kongreso Garbės medaliu.

„Pjūklo ketera“ (taip vadinamas karinis fortas) – jau penktasis Melo Gibsono režisuotas filmas. Trys jų buvo epiniai kūriniai: „Narsioji širdis“ (1995) pasakojo apie XIII a. kovotoją už Škotijos laisvę Viljamą Volesą, „Kristaus kančia“ (2004) atskleidė Jėzaus Kristaus žemiško gyvenimo paskutinių valandų tragizmą, o „Apokalipsė“ (2006) supažindino su XVI a. Meksikos džiunglėse dėl išlikimo kovojusia indėnų gentimi.

Pristatydamas „Pjūklo keterą“ Venecijos kino festivalyje Melas Gibsonas filmą komentavo taip: „Dabar kine matome per daug išgalvotų supermenų. Todėl nusprendžiau, kad atėjo laikas prisiminti tikruosius“. Pats D. T. Dossas ilgai priešinosi bandymams jo istoriją parodyti kine. Likęs gyvas po karo košmaro Septintosios dienos adventistas tvirtino, kad tikrieji didvyriai yra tie, kurie kariavo, o jis tik gelbėjęs sužeistuosius.

Filmo pabaigoje Melas Gibsonas parodo tikrąjį D. T. Dossą, užfiksuotą nuotraukose ir dokumentiniuose kadruose. O prasideda „Pjūklo ketera“ pasakojimu apie idilišką prieškario Amerikos provinciją Virdžinijos valstijoje, pavyzdingus santykius šeimoje ir jų išugdytą paprastą vaikiną, jaunatviškai energingą ir nuoširdų, drovų su mylima mergina ir nuoširdžiai tikinti Kristaus mokymu. Paprastai panašūs dalykai amerikiečių (ir ne tik jų) kine atrodo ne tik sentimentaliai, bet ir dvelkia dirbtinu patosu. M. Gibsonas šio pavojaus išvengia. Tikėjimas gėriu bei jaunojo herojaus tiesa yra ne deklaratyvūs, o jauno aktoriaus Andrew Garfieldo vaidyba tokia nuoširdi, kad nepalieka abejingų.

Kai Desmondas išgirdo apie Perl Harbore įvykusią tragediją, kuomet japonų lakūnai savižudžiai atakavo JAV laivyną, jis negali likti nuošalėje ir nesvyruodamas tampa savanoriu. Bet ginklą į rankas imti kategoriškai atsisako, juk Kristus mokė: „Nežudyk!“. Aišku, kad tokia naujoko pozicija susilaukia neigiamo požiūrio: jei nenori rankose laikyti ginklo, esi arba beprotis arba bailys, o už panašų boikotą karo sąlygomis ir į tribunolą galima pakliūti.

Desmondo pasaulėžiūrai, be abejonės, didžiausią poveikį padarė jo tėvą (Hugo Weavingas) visą gyvenimą persekioję Pirmojo pasaulinio karo košmarai. Jo sūnui panašią patirtį išgyventi padėjo nuoširdus tikėjimas Kristaus paskleista filosofija. „Joje yra visa Dosso esmė, – aiškino M. Gibsonas. – Kad ištvertum tokį karo veiksmų pragarą, kai oras perpildytas švinu taip, kad sunku kvėpuoti, kai esi epicentre to, ką japonai vadino „plieniniu lietumi“, reikalingas stiprus tikėjimo užtaisas. Tai yra tikroji filmo esmę, kuri mane įkvėpė“. (G.J.)

4.  „LAIŠKAI IŠ IVO DŽIMOS (Letters from Iwo Jima, 2006)

Letters from Iwo Jima, 2006

Tikriausiai, laikas daro savo. Jo poveikiui nepajėgia priešintis net metalas, o ką jau kalbėti apie gyvus žmones. Pats laikas, kaip sakė senovės išminčiai, bijo tik milžiniškų sfinksų Egipto dykumose. Kai galvoji apie Clintą Eastwoodą, mintys apie seniai išnykusius dinozaurus ar laiko nebijančius sfinksus peršasi savaime.

Pats C. Eastwoodas neseniai pasakė, kad pasitraukti reikia pačiam, kai dar turi pakankamai jėgų. Ko jau ko, o jėgų jam tikrai nestinga. Nors jo metų skaitiklis jau artėja prie atžymos „90“, galima dar stipriai pasiginčyti, ar dvigubai jaunesnių kino kūrėjų tarpe yra galinčių pakeisti legendinį „Purvinąjį Harį“ abejuose kameros pusėse.

2006-aisiais „kietuolis“ Clintas padarė tai, ką dar negreitai kam nors bus lemta pakartoti. Jis sukūrė net dvi karines dramas, pasakojančias apie tas pačias Antrojo pasaulinio karo kautynes Japonijos Ivo Džimos saloje. „Mūsų tėvų vėliavos“ (Flags of Our Fathers, 2006) pateikia amerikietišką istorinių įvykių versiją. „Laiškuose iš Ivo Džimos“ tą patį karą pamatome japonų akimis. Taigi, garsus principas „tebūnie išklausytos abi konfliktuojančios pusės“ bene pirmą kartą istorinės tematikos kine įkūnijamas taip preciziškai, kad nuo šiol gali tapti chrestomatiniu pavyzdžiu ir menininkams, ir istorikams, pretenduojantiems į vienintelės teisingos nuomonės monopolį.

Pagal Jameso Bradley romaną sukurtas filmas „Mūsų tėvų vėliavos“ primena, kokią kainą teko sumokėti, kad 1945 –ųjų vasarį virš žemės lopinėlio, mažesnio už Manhataną, būtų iškelta amerikiečių pergalės vėliava. Daugiau nei 22 tūkstančiai japonų žuvo gindami gimtuosius Ivo Džimos smėlynus, ir net 26 tūkstančiai amerikiečių paguldė galvas arba buvo sužeisti šiuose nuožmiuose mūšiuose. Kodėl šis didžiausias kada nors surengtas jūrų armados puolimas ir brangiausias visų laikų mūšis buvo toks reikalingas amerikiečiams? Ogi todėl, kad tik iš šio placdarmo Sąjungininkų pajėgos galėjo pradėti B-29 bombonešių reidus į pačią Japonijos širdį. Ir priartinti Antrojo pasaulinio karo pabaigą.

Istorinė pergalės vėliavos kėlimo akimirka tapo pergalės simboliu visai karo išvargintai amerikiečių tautai, o šeši į fotografo objektyvą pakliuvę kareiviai akimirksniu tapo Amerikos didvyriais. Kai kurie jų žuvo visai netrukus. O likusiųjų likimas taikiame pasaulyje buvo visai ne herojiškas.

„Laiškai iš Ivo Džimos“ pratęsia dramos „Mūsų tėvų vėliavos“ įvykius. Tai – ne mažiau emocinga „kitokia tiesa“. Japoniškos versijos pagrindą sudaro autentiški kovotojų laiškai, praėjus keliems dešimtmečiams po karo pabaigos iškasti iš kietos Ivo Džimos žemės. Skaitydamas šiuos jaudinančius dokumentus, Clintas Eastwoodas padeda mums išgirsti balsus ir pamatyti veidus tų, kurie amžiams liko juoduose Ivo Džimos smėlynuose. Visi jie žinojo, kad siunčiami mirti. Bet vadovaujami Ameriką gerai pažinojusio generolo Tadamičio Kuribajašio (Kenas Watanabe) net 40 dienų didvyriškai priešinosi. Kaip ir dera mirties keliu ligi galo einantiems samurajams. (G.J.)

3. „MŪSŲ MOTINOS MŪSŲ TĖVAI” (Unsere Mutter, unsere Vater, 2013)

Unsere-Mutter-unsere-Vater

Vokiečių mini serialas „Mūsų motinos, mūsų tėvai“ sulaukė ne tik didelio žiūrovų susidomėjimo, bet ir tapo aršių diskusijų objektu. Kol vieni liaupsina puikiai filme perteiktą karo realybę, kiti kaltina vokiečius serialo kūrėjus siekiant kitoms Europos šalims primesti antisemitizmą.

Paprastai filmuose apie Antrą Pasaulinį karą vokiečiai vaizduojami tik kaip didžiausi niekšai ir piktadariai, atsakingi už milijonus gyvybių nusinešusį žydų Holokaustą. Šis serialas – kitoks. Trijų dalių vokiečių televizijos filmas „Unsere Mutter, unsere Vater“, pasirodęs pernai ir angliškai pervadintas į „Generation War“, pasakoja penkių jaunų vokiečių istoriją Antrojo pasaulinio karo metais, ir to meto įvykiai perteikiami jų akimis. Penketuką sudaro du Vokietijos armijos kariškiai, karo lauko seselė, mergina, trokštanti tapti dainininke ir žydas kurio šeimos padėtis dėl savaime suprantamų priežasčių įsibėgėjus karui tampa nepavydėtina. Dėl tokio pagrindinių veikėjų pasirinkimo, karo padėtis apžvelgiama iš visų frontų ir požiūrio taškų.

Vos pasirodęs, serialas sulaukė prieštaringų vertinimų Lenkijoje ir Vokietijoje – tiek dėl lenkų, kaip žydų žudikų vaizdavimo, tiek dėl filmo kūrėjų siekio neva sumenkinti vokiečių kaltę dėl Holokausto permetant ją kitoms tautoms. Ir išties – antisemitizmas seriale „Mūsų motinos, mūsų tėvai“ nėra tik nacių bruožas. Vienoje scenoje vokiečių kariai bando gelbėti mažametę žydų mergaitę nuo įsiutusių ukrainiečių pareigūnų, kitoje – lenkų partizanai palieka traukinio vagone užrakintus į konclagerį vežtus žydus likimo valioje. Nors partizanų būrio pažiūros – antinacistinės, gelbėti žydų jie nė nesirengia.

Nors autoriai pasirinko veik epinį užmojį, jie nepretenduoja į šiam žanrui būdingus apibendrinimus. Atvirkščiai, jų filmas – tai alternatyva „generolų karo“ modeliui. „Čia nėra generolų ir suknisto fiurerio“, – taip jau po pirmų mūšių Rusijos teritorijoje sako vienas jaunas karininkas, kruvinų mūšių laukuose palaidojęs ir greitos pergalės euforiją, ir patriotizmą.

„Mūsų motinos, mūsų tėvai“ – tai jaudinanti istorija apie penkis jaunus žmones, savo kailiais pajutusius fašistinės ideologijos pragaištingumą. Visi jie užaugo viename Berlyno kvartale: „Mes buvome labai skirtingi, bet tai netrukdė mums draugauti“. O kai atėjo metas „pasitarnauti tėvynei“, draugų keliai trumpam išsiskyrė, kad dar kelis kartus lemtingų istorinių lūžių momentais vėl persipintų tarpusavy. Du brolius Vilhelmą ir Fridhelmą Vinterius tėvas išlydėjo į Rytų frontą kaip į istorinės svarbos misiją: „Tikiuosi, kad jūs kausitės garbingai. Juk ant kortos – Vokietijos ateitis“. Motinos palaiminimą lydi kur kas žmogiškesnis palinkėjimas: „Pažadėkite, kad liksit gyvi“.

Dvi šaunaus penketuko panelės taip pat neliko visą tautą apėmusio patriotinio pakilimo nuošalėje. Šartlota (Miriam Stein), draugų vadinama Čarliu, mylėjo Vilhelmą, todėl norėdama būti arčiau jo, su pagyrimu baigė sanitarių kursus ir pasiaukojamai rūpinosi sužeistaisiais ten, kur ją nublokšdavo likimas. Greta (Katharina Schuttler) buvo įsimylėjusi Viktorą Goldštainą (Ludwigas Trepte), bet vaikinas buvo žydas, todėl įsimylėjėliai greitai buvo išskirti: Viktoras buvo išsiųstas į koncentracijos stovyklą, bet iš traukinio pabėgo ir pateko pas lenkų AR (Armijos Krajovos) kovotojus, o Gretai, tapusiai aukšto rango gestapo karininko Dorno meiluže, jos globėjas padėjo padaryti dainininkės karjerą. Tiesa, ji truko tol, kol meilužių santykiai buvo slapti, bet kai Greta ėmė šantažuoti Dorną, šis (nors ir ne be dvejonių ir sąžinės priekaištų) liepė ją likviduoti, ir mirties nuosprendis buvo įvykdytas Šarlotenburgo kalėjime. O kai karas baigėsi, Dornas lengvai pakeitė gestapininko mundurą į civilio kostiumą ir… ėmė talkinti amerikiečiams, skirstant vokiečius į kaltus ir nekaltus.

Iš brolių Vinterių liko gyvas tik Vilhelmas (Volkeris Bruchas), nors ir buvo apkaltintas dezertyravimu, bet išvengė sušaudymo ir buvo ištremtas į prasikaltusiųjų vermachto kareivių kuopą. Bet visgi grįžo gyvas namo, nors ir neišpildė motinai duoto pažado išsaugoti savo jautrųjį brolį Fridhelmą (Tomas Schillingas).

„Niekas negrįš toks, koks buvo“, – šie pranašiški Fridhelmo žodžiai tampa viso filmo kamertonu ir primena ne mažiau skaudžią Williamo Faulknerio frazę: „Iš karo negalima grįžti nugalėtoju“. „Mes buvome didvyriai, o tapome žudikai. Kare viskas paprasta – tu žudai, kad nenužudytų tavęs, ir visada tikiesi, kad mirtis tave aplenks“. Šie ir panašūs jaunų kareivių žodžiai, dažnai skambantys filme, priverčia pažvelgti į karą ne iš vienos ar kitos apkasų pusės, o iš gerokai aukštesnių pozicijų.

Rusams labai nepatiko scena, kurioje sovietų kareiviai, įsiveržę į karo lauko ligoninę, be gailesčio pribaigia sunkiai sužeistus vokiečių kareivius ir kaip išdavikę sušaudo medicinos sesele čia dirbusią rusę. O lenkai labai įsižeidė, kad su fašistais, o po karo ir su sovietų okupantais kovoję AR partizanai pavaizduoti kaip aršūs antisemitai, kurie nesiliauja kartoję: „Žydai blogesni už komunistus ir rusus. Geras žydas – miręs žydas“.

Seniai pasakyta, kad karas žmoguje išlaisvina pačius nuožmiausius instinktus. Niekuo nepateisinamo žiaurumo tokiomis žmogaus prigimčiai svetimomis aplinkybėmis visada netrūksta. Didvyriškumas ir niekšybė – visados greta. Tai dvi to paties medalio pusės. Matydami vieną pusę neturėtume pamiršti kitos. (G.J.)

2. „DIUNKERKAS“ (Dunkirk, 2017)

Dunkirk-2017-movie-film

Beveik vienu metu 2017 metais mūsų ekranuose pasirodė dvi karinės dramos, kurių centre atsidūrė ta pati II pasaulinio karo operacija – karo mūšis prie Diunkerko, kur žiauriose kautynėse jungtinės Sąjungininkų karinės pajėgos buvo išvaduotos iš hitlerinės Vokietijos armijos apsupties.

Ši operacija vėliau buvo pavadinta „Stebuklu Diunkerke“. Tai buvo ir pirmoji Didžiosios Britanijos premjero Winstono Churchillio pergalė II pasauliniame kare. 1940-ųjų gegužę jis karaliaus Jurgio VI-ojo buvo paskirtas į naujas pareigas (šias aplinkybes gerai nušviečia režisierius Joe Wrightas dramoje „Tamsiausia valanda“), o jau po kelių dienų teko spręsti spąstuose atsidūrusių didelių karinių pajėgų evakuacijos problemą. Kadangi reikiamų karinių pajėgų nepakako, Churchillis tada kreipėsi pagalbos į privačius žvejybinių laivų, katerių bei jachtų savininkus.

Diunkerko apsuptis ir gelbėjimo operacija „Dinamo“ – vienas herojiškiausių ir žiauriausių II pasaulinio karo istorijos puslapių. 1940 m. gegužės pabaigoje netoli Belgijos esančio Prancūzijos miesto Diunkerko paplūdimiuose nacių kariuomenė apsupo Sąjungininkų pajėgas, sudarytas iš britų, prancūzų, kanadiečių, lenkų, belgų ir olandų karių. Gelbėjimo operacijos metu nuo gegužės 26 iki birželio 4 dienos pavyko evakuoti 338 226 karius. Tačiau per nacių oro ataką taip pat buvo išžudyta apie 290 000 prancūzų ir apie 68 000 britų kareivių – neskaitant kitų Sąjungininkų aukų bei daugiau nei tūkstančio žuvusių civilių.

Po šios operacijos apie W. Churchillį buvo sakoma: „Jis mobilizavo anglų kalbą ir išsiuntė ją į karą“, o pats premjeras, neslėpdamas kartėlio dėl pernelyg didelio aukų skaičiaus sakė, kad „Diunkerkas simbolizuoja pergalę, iškilusią iš pralaimėjimo.

Joe Wrighto „Tamsiausia valanda“ ir Christopherio Nolano „Diunkerkas“ atrodo kaip dvi to paties medalio pusės. Tik, kaip labai tiksliai išsireiškė The Hollywood Reporter apžvalgininkas, ten, kur „Diunkerke“ aidi pabūklai, „Tamsiausioje valandoje“ kalba Winstonas Churchillis“.

„Tamsiausioje valandoje“ Churchillį suvaidino neatpažįstamai nugrimuotas aktorius Gary Oldmanas, ir tai yra pelnytas garsaus aktoriaus benefisas. O štai Christopheris Nolanas „Diunkerke“ apsieina be šio labai svarbaus operacijos dalyvio. Pats režisierius filmą vadino ne kariniu kinu, o istorija apie išgyvenimą. Todėl filme labai nedaug personažų, kurie vadinami vardais ir kuriems scenaristai nepagailėjo gilesnių charakterių. Užtai panikos jausmą, apėmusį karių minias, žiūrovas pajunta iš karto: čia visi susilieja į bendrą neviltin pakliuvusių žmonių portretą.

Ir kurdamas „Diunkerką“ režisierius stengiasi kiek galėdamas atsisakyti linijinio pasakojimo būdo. Visą siužetą jis padalina į tris dalis: savaitę laiko apsiaustame paplūdimyje vykstančius įvykius, vieną dieną trukusį reportažą iš nedidelio civilio katerio ir vienos valandos įvykių panoramą, pamatytą iš karinio naikintuvo kabinos. Artėjant finalui visos trys pasakojimo linijos artėja viena prie kitos.

1. „ŠIŲ DIENŲ APOKALIPSĖ“ (Apocalypse Now, 1979)

151

„Šių dienų apokalipsė“ yra vienas garsiausių karinių filmų per visą kino istoriją. Su šiuo grandioziniu kino projektu mažai ką galėtume palyginti.

Šį projektą režisierius Francis Fordas Coppola pradėjo vystyti vos pasibaigus karui Vietname. Filmų apie šį gėdingą karą tuo metu Amerikoje buvo sukurta daug, tačiau dažniausiai juose priešai buvo niekinami, o „žaliomis beretėmis“ pramintų amerikiečių kariai šlovinami kaip tikri didvyriai, neleidę po pasaulį sklisti „komunistiniam marui“. Apie psichologines karo pasekmes jo dalyvių psichikai kalbėti buvo neįprasta, nes „nepatriotiška“.

Tik baigiantis aštuntajam dešimtmečiui JAV ekranuose vienas paskui kitą pasirodė Halo Ashby „Sugrįžimas namo“ (Coming Home, 1978) ir Michaelo Cimino „Elnių medžiotojas“ (The Deer Hunter, 1978), pateikę šventiniams pergalės paradams visai netinkamas Vietnamo karo vizijas. Net hipių laikus menančios roko operos „Plaukai“ (Hair, 1979, rež. Milošas Formanas) ekranizacijos finale penkiolikos tūkstančių jaunuolių atliekama daina „Let the Sun Shine In“ skamba ir kaip requiem žuvusiems ir kaip galingas pacifizmo himnas.

„Šių dienų apokalipsė“ galėjo ekranuose pasirodyti anksčiau už visus šiuos filmus, jei ne fatališkų nelaimių gausa, lydėjusi šio filmo kūrėjus trejetą metų: norintiems pasinerti į šizofrenišką šio filmo kūrimo atmosferą rekomenduoju pažiūrėti dokumentinį filmą „Tamsos širdis: Kino kūrėjo apokalipsė“ (Hearts Of Darkness: A Filmmaker’s Apocalypse, 1991, rež. Fax Bahr, George Hickenlooper, Eleanor Coppola).

„Šių dienų apokalipsės“ pagrindą sudaro dar 1899 metais pirmą kartą išleista britų rašytojo Josepho Conrado apysaką „Tamsos širdis“ (Heart of Darkness): joje Kongo upe su komanda plaukė mokslininkas Čarlzas Marlou, ieškantis džiunglių tankmėse išprotėjusį dramblių medžiotoją Kurcą. Šią kelionę rašytojas apibudino tokiais žodžiais: „Kildami upe jūs tarsi sugrįžtate į pirmąsias pasaulio sutvėrimo dienas“.

F. Coppolos filme kelionės upe motyvas taip pat apjungia svarbiausius įvykius. Tik veiksmas jau plėtojasi Vietnamo karo metu, o Valteris Kurcas (Marlonas Brando) yra ne išprotėjęs kolonistas ir dramblio kaulo medžiotojas, bet Pentagono įsakymus vykdyti atsisakęs pulkininkas, džiunglėse įkūręs tikrą „blogio imperiją“ ir pasiskelbęs jos vyriausiuoju žyniu. Todėl jį sugražinti į sveiką protą (arba nužudyti, jei to padaryti nepavyks) siunčiama parako beveik neuosčiusi jaunų karių komanda, vadovaujama kapitono Beno Vilardo. Pastarąjį suvaidino Martinas Sheenas, pakeitęs nuožmių gyvenimo sąlygų džiunglėse neištvėrusį Harvey Keitelį.

Didesnę filmo dalį užimanti kelionė leidžia pajusti visą žiauraus karo absurdą. Karo siaubai, siurrealistiniai košmarai, narkotinės vizijos palengva virsta išprotėjusio pasaulio metafora, liudijančia, kad kare negali būti jokios kitos moralės, išskyrus jokių ribų nepripažįstantį amoralumą.

Daugelis šio filmo scenų pribloškia kvapą gniaužiančiais karo vaizdais – ypatingo dėmesio visada susilaukia napalmu džiungles deginančių karinių sraigtasparnių ataka, lydima prie šių „geležinių paukščių“ pritvirtintų garsiakalbių, iš kurių sklinda šiurpą sėjantys Richardo Wagnerio „Valkirijų skrydžio“ garsai.

„Šių dienų apokalipsė“ laimėjo du Oskarus ir Kanų kino festivalyje buvo apdovanota Auksine palmės šakele: šį prizą tąsyk dar laimėjo ir  Günterio Grasso romano „Skardinis būgnelis“ (Die Blechtrommel) ekranizacija (rež. Volkeris Schlöndorffas).

2001 metais režisierius sumontavo naują filmo versiją, ilgesnę už originalą net 40 minučių. (G.J.)

Gediminas Jankauskas, Justina Markuckytė, Gabrielė Zakarevičiūtė, Žymantė Guogaitė

Taip pat skaitykite: Geriausi XXI amžiaus kino filmai pagal išleidimo metus

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt