Gintautas Mažeikis – žmogus, kuris nenori būti vadinamas profesoriumi, savo knygoje „Po pono ir tarno“ kalba apie du pagrindinius visuomenės sluoksnius: aukščiausiąjį ir žemiausiąjį, tai yra apie pono ir tarno santykius, kuriuos šiandieninėje visuomenėje įkūnija lyderystės ir savanorystės idėjos. Knygoje pasakojama apie pono ir karaliaus dialektiką. Ponas sukuria vergą ir priešingai, vergas sukuria poną.
Svarbios yra grakštumo ir šmaikštumo sąvokos, kurios turi stiprų vaizdinį tam tikruose vaidmenyse. Kuo tai svarbu? Grakštumo, šmaikštumo tikslas išlaisvinti, išskleisti įvairiausius daugialypumus. Išlaisvinti autonomijas, kad nebūtų vienos vagos, nebūtų vieno paaiškinimo. Pasakojant, istorijose reikšminga ne tik šmaikštumas, bet ir tinkamų anekdotų prisiminimas, vaizdingos metaforos, epitetai, jų naudojimas.
Teatras, ypač performansas, viena iš G. Mažeikio mėgstamų laisvalaikio formų. Anot jo, teatras mažiau kenksmingas nei kinas. Teatro spektakliai nėra taip smarkai sugadinti, jų nerodo per masinėms auditorijoms skirtas žiniasklaidos priemones. Čia pakankamai daug vietos rizikai, spontaniškumui, kūrybiškumui, kuris nėra suderintas su žiūrovų išankstine nuomone, jis yra kitoks, nesuprantamas, nepriimtinas.
Bandydamas paaiškinti dykviečių (dykumų) ir daugialypumų sąvokas, profesorius mini keletą pavyzdžių. Prisimena prancūzų rašytojo Roberto Dorntono knygą „Didžiosios kačių skerdynės“, lietuvių liaudies pasaką „Eglė žalčių karalienė“. Taip pat mini, kad keliaujančiam žmogui įdomesnis yra nesupratimo atvejis, o ne supratimo. Tuomet kai užduodamas klausimas, o atsakymas nežinomas, atsiranda poreikis klausimą pratęsti, jį sukurti, pateikti savaip. Dykvietė – tai nulinis įvairovės lygis. Visi gali pakalbėti apie A. Švarcnegerį, nuvažiuoti į Vokietiją ir pamatyti tą patį. Pokalbiuose nebelieka vietos naujumui. Pasaulis virsta kodų dykuma ir ją žmonės įsileidžia į savo galvas. Mokslininkai bei intelektualai privalo tas dykvietes bandyti naikinti kurdami virusus.
Apie visa tai uždarame vakare su Gintautu Mažeikiu:
