Menu tuos laikus, kai Agavė tik atsidarė. Numeskim gerus penkis metus nuo dabar, ir bus kažkas į temą. Nebūtinai laurus žadanti Rotušės aikštė, aukštos kainos, tais laikais dar neatsigavęs-negentrifikuotas, veikiau mielos provincijos kvapą turintis miestas Agavei tarsi ir nebuvo patogi starto pozicija. Bet. Bet Agavė niekur nedingo, apie Agavę vis dar šnekama, dar vis sklinda kalbos apie įsimintiną jos patiekalų kokybę, taigi atėjo laikas šiai vietai apturėti dar keletą uodegos neprisėdančių dvimetrinių gurmanų.
Kolega, skirtingai nei aš, Agavėje lankosi jau ne pirmą kartą – įspūdžiai iš praeitų randevu, atrodo, vykę, bet, norėdamas man vien tik gero, neatskleidžia visų kortų dar gomuryje neišbandžius nachos traškumo, nenusukus pirmos krevetės uodegos. Pasidairome rūsyje įsitaisiusiose vidinėse restorano patalpose – jauku ir kiek klaustrofobiška, klasikinis Kauno senamiesčio požemių vaibas. Pasiklausę tarptautine kalba vykusio trumpo racijų tipo pokalbio, grįžtame į lauko terasą ir ten įsitaisome.
Jau minėtieji nachos pradingsta greitai – nepajuntam, kaip porcija persikelia į mūsų virškinimo traktus. Stebuklingai greitai išgaravusi porcija buvo su vištiena (dar galimi čili ir trijų sūrių variantai). Tai nebuvo toks nachos, kurį suvalgęs jo neužmirščiau dar keletą metų, bet tai ir nebuvo toks patiekalas, kurį skubėtum valgyti labiau iš reikalo nei iš malonumo, bijant jog sudedamosios bet kurią akimirką atgis ar numirs antrą kartą.
© KaunoZinios.lt nuotr.
Traškučiai su sūriu palaiko deramus, ne per daug intymius santykius, vištiena greta jų įsitaisiusi kaip apie emancipaciją stipriai galvojanti moteris, bet vis dar kohabituojanti su savo butiokais. Žodžiu, santykiai – žaismingi kaip niekad, gomuriui žadantys gerus laikus. Atsieina septynis pinigus.
© KaunoZinios.lt nuotr.
Iš karštų patiekalų užsisakome jūros bjaurybių (koks puikus būtų pavadinimas restoranui, ar ne?). Ant stalo įsitaiso Almejas ala chipotle (midijos, marinuotos su česnaku, druska, pipirais, kalendros sėklomis, išvirtos garuose su specialiu naminiu chipotle padažu ir traškia quesadilla). Negana to šalia savo grožybes išverčia Vieiras y camaron Duo (šviežių šukučių ir krevečių duetas, apkeptas svieste su grietinėle, česnakais, pjaustytais pomidorais, druska, juodaisiais pipirais, jau minėtu chipotle, grietinėle, šlakeliu balto ruso (tpfu, vyno), svogūno laiškais ir chorizo dešra).
© KaunoZinios.lt nuotr.
Valgydamas (čiulpdamas ir gerdamas) midijas bandau tiek rankiniu būdu, tiek vizualinėmis svajomis gretinti valgomas midijas su tomis, su kuriomis (jų nelaimei, mano fortūnai) teko nesyk susidurti aplink Viduržemio jūros baseiną. Elektrono dvynio patiriamam skonio išgyvenimui nerandu, bet, pagalvojus, ši išdava tikrai neturi jokio neigiamo krūvio!
© KaunoZinios.lt nuotr.
Agavė sugeba puikiai pagaminti midijas ir nepersukusi sprando-kopijuotojo į šalis, kur jas gerai pagaminti dėl aibės priežasčių yra keletą kartų lengviau. O gal tai meksikiečių šeimos receptas, saugomas šimtmečius? Skanėstas atsieina penkiolika eurų.
© KaunoZinios.lt nuotr.
Jeigu su nachos pradėjau jausti besiskleidžiančios dienos grožį, su midijomis užsilipau ant metaforinės antradienio vidurdienio banglentės, tai su krevetėmis, šukutėmis ir čorizu išskridau į kos-mo-są. Angeliškas grožis sufermentuotas ir patiektas lėkštelėje, patiekalas, prikeliantis iš mirusių Bourdainą ir palaidojantis nuobodą Ramsay. Labiausiai patinka šukutės ir čorizas, krevetės irgi puikios, tik gal kokios dar trūktų, bet kaltinkim mano amžinąjį rajumą. Kaip smagu valgyti jūros bjaurybes, kai nereikia bijoti, jog kažkas smirdės, kažkas bus sugedęs, netinkamo dydžio ar tiesiog nemokšiškai pagamintas.
© KaunoZinios.lt nuotr.
Retai būna, kad iš pakankamai prabangios vietos išeitum ne tik užkandęs, padegustavęs, bet ir deramai prikirtęs. Kiek yra geresnių jausmų, nei būti privalgius puikaus seafood‘o? Aha, tikrai, kad nedaug.
© KaunoZinios.lt nuotr.
Gyvuok, Agave. Neišpuik, neužmik ant džiovintų lauro lapų, ir netolimoje įvykių girliandoje pasimatysma, išleisma vieną kitą desietką.
Daugiau: Restaurant in Alanya
