Besitęsiantis geopolitinis neapibrėžtumas, silpna išorės paklausa, stipriai išaugusios palūkanų normos ir energetinės krizės padariniai 2023 m. gniaužė verslo plėtros ambicijas ir šaldė investicinius planus, o lėtesnis nei tikėtasi infliacijos atsitraukimas silpnino perkamąją galią ir slopino vartotojų apetitą. Šios aplinkybės paveikė Lietuvos 2023 m. rezultatus. Vis dėlto, po ženklaus nuosmukio pirmąjį pernai metų ketvirtį, Lietuvos ekonomika atsispyrė gilesnės recesijos rizikoms ir metinis bendrojo vidaus produkto (BVP) rezultatas neženkliai tesiskiria nuo pasiekto 2022 m.
Valstybės duomenų agentūros duomenimis, paskutinįjį 2023 m. ketvirtį Lietuvos BVP per metus praktiškai nepasikeitė, o palyginti su trečiuoju ketvirčiu jis smuktelėjo 0,3 proc. Bendras 2023 m. BVP rezultatas sudarė 72,1 mlrd. eurų ir buvo 0,3 proc. mažesnis nei ankstesniais metais.
Iš visų plėtros veiksnių Lietuvos ūkis pernai tvirčiau rėmėsi tik į augusių investicijų koloną, tuo tarpu vidaus vartojimo ir eksporto dedamųjų rezultatai buvo prastesni nei 2022 m. Tiesa, įmones nuo investicijų ir plėtros atgrasė aukštos palūkanų normos ir kitos ciklinės makroekonominės aplinkybės bei agresorių kaimynystės keliamas neapibrėžtumas. Vis dėlto, ES struktūrinių fondų lėšomis finansuojamas inžinerinių statinių vystymas – viešosios investicijos į kelius, viadukus ir kitus inžinerinius statinius bei energetikos infrastruktūrą, suveikė kontracikliškai ir kažkiek amortizavo kitų ekonominių veiklų praradimus.
Namų ūkių vartojimo apetitą pernai vis dar gniaužė besidriekiantis infliacijos šleifas. Ne ekonominės prigimties infliacija palaipsniui išsikvėpė, antroje metų pusėje atlyginimų augimas jau ją lenkė. Ilgainiui šios tendencijos tik ryškės ir leis vartotojams atgauti perkamosios galios praradimus ir vartojimo apetitą.
Pernai metai buvo sudėtingi kertiniam Lietuvos ūkio eksportuotojui – apdirbamajai gamybai. Po pandeminiais pinigais sulaistyto 2020–2022 m. paklausos Vakaruose atšokimo, įmonės ir gyventojai išsivysčiusiose šalyse susiduria su radikaliai kitokia ekonomine realybe. Mažėjantis likvidumas, rekordines aukštumas pasiekusios palūkanų normos, siaurėjančios kredito galimybės, sąstingį ir kainų korekciją išgyvenanti nekilnojamojo turto rinka, kritusi investicijų ir vartojimo paklausa bei didėjantis taupymas nėra eksporto augimui palanki aplinka. Mažmeninės prekybos apyvartų apimtys, sparčiau augusios 2021–2022 m., Vakarų Europoje ir Šiaurės šalyse jau grįžo į 2019 m. lygį, o kai kur net smukusios dar žemiau.
Vertinant atskirų pramonės šakų produkcijos dinamiką, giliausią gamybos apimčių nuosmukį patyrė medienos, baldų, gumos ir plastikų, tekstilės gaminių, mašinų ir įrangos, chemijos ir popieriaus pramonės šakos. Tai arba energetikos nešėjams imlūs verslai, kuriuos stipriai paveikė energetikos krizė, arba cikliškai jautrios šakos, kurių produkcijos paklausa sparčiai susitraukė kritus Vakarų eksporto rinkų vartojimo apetitui. Tarp atspariausių – daugelis inžinerinės pramonės šakų ir verslo ciklams atspari maisto pramonė.
Vertinant sektoriniu pjūviu, prie ekonomikos atsparumo prisidėjo finansų ir draudimo, informacinių technologijų, inžinerinių statybų ir kai kurios į vidaus rinką orientuotų paslaugų veiklos. Tuo tarpu, būsto ir negyvenamojo NT statybų ir nekilnojamojo turto operacijų veiklos susidūrė su cikliniais išbandymais ir demonstravo kuklesnius rezultatus.
Kol kas nekeičiame rudenį skelbtos prognozės, pagal kurią šiemet tikimės 1,8 proc. BVP augimo. Po pauzės 2023 m. Lietuvos ekonomika turėtų grįžti į augimo trajektoriją, tačiau dėl vangios eksporto rinkų paklausos pirmoje metų pusėje vystysis lėčiau nei potencialiai galėtų.
Energingesnės plėtros sulauksime antrąjį pusmetį, kuomet karpomos palūkanų normos įlies optimizmo ir pagerins eksporto rinkų Vakaruose atsigavimą. Sveiki darbo rinkos rodikliai ir tęsiamos investicijos rodo, kad įmonės pajėgumų nemažina ir stengiasi būti parengtyje lanksčiai ir greitai sureaguoti į kertinių rinkų apetito atsigavimą.
Komentaro autorė yra Šiaulių banko grupės vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė.
ELTA (ELTA)
