Antropologė: romų paprotinės teisės kaita priklauso nuo visuomenės požiūrio į romus

Paskelbė: Daumantė Baranauskaitė Data: 2017-01-03 11:48

Spausdinti | Komentarai

Aušra Simoniukštytė. Media4Change nuotr.

Romų bendruomenė Lietuvoje – viena labiausiai stigmatizuotų visuomenės grupių, esanti paraštėse, ir dažnai dėl išankstinių nusistatymų linksniuojama negatyviame kontekste. Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto lektorė, antropologė Aušra Simoniukštytė pasakoja, kad su romų bendruomene siejamas klajokliškumas buvo būdingas tik ankstesniais laikotarpiais, o tarpukariu romams gyventi, jų pačių vertinimu, Lietuvoje buvo geriausia.

Kada romai atkeliavo į Lietuvą?

Tiksliai nėra žinoma. Tarpukariu romų kalba besidomėjusio kalbininko Antano Salio nuomone, tai galėjo įvykti apie XV a. viduryje. Tiek į šiuolaikinės Lietuvos, tiek į Baltarusijos teritorijas, anot A. Salio, romai atkeliavo iš Lenkijos, kurioje asmenvardžiai  Cygan, Czigan ar vietovardžiai, tokie kaip Ciganowo fiksuojami nuo XV a. pradžios.

Kokios priežastys lėmė romų migraciją į Lietuvą?

Kadangi Vakarų Europoje romai buvo persekiojami žymiai labiau nei Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje ar Lenkijos karalystėje, tai skatino romų imigraciją į abu šiuos kraštus.

Istorikai vieningai sutaria, kad romai, atvykę į Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę (LDK), čia rado sau ypač palankią terpę, tačiau ne todėl, kad LDK visuomenė buvo ypatingai tolerantiška. Priežastis buvo kita – valstybinės LDK institucijos nekontroliavo šalyje vykstančių procesų tokiu mastu, kaip tai buvo vykdoma kai kuriose kitose Europos šalyse. Vis didesnė reikšmė, kurią didikai ir bajorai įgavo šalies valdyme, lėmė tam tikrą centrinės valdžios bejėgiškumą, kuris faktiškai romams buvo daugiau naudingas nei kenksmingas.

Kita vertus, LDK buvo daugiaetninė ir daugiakultūrė visuomenė, tad dar viena etninė grupė, įsiliejusi į šį margumyną, negalėjo būti tokia pastebima ar sukelti tiek priešiškumo, kaip tai atsitiko kitose, labiau kultūriniu požiūriu vienalytėse šalyse. Be to, romų persekiojimas Vakarų Europoje buvo susijęs su vadinamuoju modernizacijos procesu, pokyčiais žmonių savivokoje ir mentalitete. Šis procesas Lietuvoje vėlavo.

Įsivaizduokite klajoklius romus ar elgetaujančius vadinamuosius „keliautojus“ (kurie etniškai nesiskyrė nuo daugumos, bet gyveno kaip romai)  tuometinėje Europoje – jie neabejotinai egzistavo už luominės visuomenės ribų, suformuodami alternatyvią to meto socialinėms normoms gyvenseną. Klajokliškumas jiems tapo būdu išsaugoti sąlyginę nepriklausomybę nuo socialinės sistemos, kuriai jie nenorėjo ar negalėjo priklausyti. Nenuostabu, kad klajokliai buvo suvokiami kaip keliantys grėsmę tuometinei socialinei tvarkai.

Kaip kito romų bendruomenės situacija Lietuvoje?

Sunku kalbėti vien apie etninę Lietuvą, kadangi trūksta duomenų. Istorinėje Lietuvoje, anot tyrinėtojų, vyko klajoklių ir sėsliai gyvenančių romų diferenciacija. Prie to prisidėjo ir Antrasis bei Trečiasis Lietuvos Statutai, kuriuose buvo skirtingai traktuojami sėslūs bei klajokliai romai – pastaruosius buvo nurodyta išvyti iš šalies. XVII–XVIII a. dokumentai liudija gausias romų bendruomenes sėsliai gyvenančias LDK miesteliuose, kaimuose bei dvaruose. Anot istorikų, tai nebuvo vien tik represinės valdžios politikos rezultatas – romai galėjo gana greitai perprasti sėslaus gyvenimo magnatų žemėse ir ypač priklausymo miestiečių luomui naudą, ir patys pasirinkti sėslų gyvenimo būdą.

Buvo prakutusių romų, kurie sėkmingai užsiimdavo amatininkyste ar verslais, įsigydavo žemių. Pavyzdžiui XVIII a. pradžios dokumentuose minima žymi ir turtinga romų Marcinkevičių giminė, kurios nariai turėjo savo namus, žemes ir sodus, ir buvo gerbiami Myro (dab. Baltarusija) miestiečiai. Įdomu, kad jau XVII a. vietiniai romai  save vadina taip, kaip ir šiandien – Lietuvos romais (litovska roma). Šiuo atžvilgiu romai nėra išskirtiniai, nes Lietuvos vardas minimas ir kitų istorinių Lietuvos etninių mažumų savivardžiuose, tokiuose kaip litvakai (Lietuvos žydai), lipka (Lietuvos) totoriai.

Ką tokių savivardžių atsiradimas galėtų reikšti?

Manau, identifikaciją su kraštu, savitos tapatybės susiformavimą, savotišką atsiskyrimą nuo likusios diasporos.

Kaip apibūdintumėte romų padėtį tarpukariu?

Teko pačiai rinkti romų atsiminimus. Tuomet atkreipiau dėmesį, kad senesni romai, kurių vaikystė prabėgo tarpukariu, vertina šį laikotarpį kaip patį laimingiausią jų gyvenime. Kartais pagalvodavau – gal todėl, kad žmonėms vaikystė visada atrodo geresnė už vėlesnius gyvenimo tarpsnius, o galgi iš tiesų romai tuomet jautėsi neblogai. To priežastis gali būti gana taikus sambūvis su lietuviais ir valdžios institucijomis, bent jau tokį įspūdį buvo galima susidaryti iš senosios kartos romų atsiminimų. Romams buvo leista ir toliau važinėti iš kaimo į kaimą ir iš miestelio į miestelį.

Įdomu, kad su klajokliais, save vadinusiais „kilmingais“ ar „karališkaisiais ubagais“ (elgetomis), kurie tęsė senąją viduramžių „keliautojų“ tradiciją, buvo elgiamasi skirtingai, kadangi jie buvo lietuviai, tiesa, kalbantys savitu žargonu. Jiems nebuvo leidžiama klajoti vežimais. O romams važinėjimas iš vietos į vietą, nakvojimas palapinėse buvo pripažįstamas kaip jų tradicinės gyvensenos dalis ir kliūčių tam nebuvo daroma. Žiemą romai buvo linkę išsinuomoti būstus arba ūkinius pastatus, o ne apsistoti miške, kaip buvo įpratę anksčiau. Atsimenu vieną vestuvinę romų nuotrauką iš tarpukario, darytą pasienyje su Rytprūsiais. Joje nuotaka buvo apsivilkusi tautiniais lietuvių rūbais. Tai irgi iškalbingas liudijimas romų situacijos Lietuvoje tuo laiku.

Integracija tarpukariu buvo sėkmingesnė nei dabar?

Susidaro įspūdis, kad romai tarpukariu turėjo stiprų tapatinimąsi su kraštu, kuriame gimė, kuriame važinėjo jų tėvai ir kuriame po mirties jie buvo laidojami. Paprastai tas kraštas buvo kuris nors etnografinis Lietuvos regionas, o vienos šeimos „klajonių“ teritorija apėmė ne daugiau nei keletą parapijų.

Pasibaigus karui, tie romai, kurie buvo išvežti į darbo ar koncentracijos stovyklas Prancūzijoje ir Vokietijoje, stengėsi grįžti namo, nors ir žinojo, kaip kad patys sakė, kad jų gimtinė yra okupuota: ,,Nenorime pas tuos sovietus sugrįžti.“ Grįždavo, nes pirmiausia ieškojo savo šeimų, tikėdamiesi, kad jos liko gyvos, bet ir gimtinės ilgesys jiems buvo nesvetimas.

Kada ir kokiomis aplinkybėmis susiformavo gyvenimas Kirtimuose?

Gyvenimas Kirtimuose susijęs su 1956 m. SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsaku, turbūt vieninteliu tokiu įsaku Sovietų Sąjungoje, kuris buvo nukreiptas prieš vieną konkrečią etninę grupę – romus. Šiuo įsaku romams buvo draudžiama klajoti. Man teko fiksuoti atsiminimus, kaip milicininkai stabdydavo ant kelio važiuojančius romus, atimdavo vežimus ir tradicines didžiules pūkines pagalves, kurias pasiklodavo miegodami palapinėse. Jos kaip kraitis būdavo perduodamos iš kartos į kartą. Kai kurie kalbinti seneliai romai iki šiol šias akcijas prisimena su ašaromis akyse.

Kirtimuose buvo pastatytas barakas, skirtas po karo atvykusiems romams iš Moldavijos. Jie dirbo, gamino katilus kolūkiams, turėjo sovietmečiu privalomą gyvenamosios vietos registraciją tame barake. Greta barako po truputį ėmė augti nelegali romų gyvenvietė, nes, visų pirma, ne visi romai gavo gyvenamąjį būstą po 1956 m. įsako, antra, gyventi kartu yra saugiau, ypač priešiškoje, prieš romus nusistačiusioje  visuomenėje.  Romai greitai perprato korupcinę sovietų tvarką, ir už kyšius gaudavo registraciją tame barake. Buvo laikotarpis, kai jame, mažame kelių kambarių namelyje, buvo registruota daugiau nei 500 žmonių.

Gyvenimas Kirtimuose – jau plačiai žiniasklaidoje nušviesta tema, tačiau yra romų, nebegyvenančių ten. Ar jaučiasi susiskaldymas tarp skirtingai gyvenančių romų?

Romai, negyvenantys vadinamojoje Parubankoje arba Kirtimuose, džiaugiasi, kad jiems netenka ten gyventi. Romų bendruomenė Lietuvoje nėra vientisa, bet susiskaidymą lemia ne tai, kur romai gyvena, o tai, kokiai grupei arba, romų kalba nacijai jie priklauso. Lietuvoje gyvena keleto nacijų atsovai – gausiausia yra litovska roma grupė, kitos pagrindinės grupės yra polska roma, lotfitka roma ir kotliarai.

Vadinamasis taboras yra ypatinga vieta. Turbūt mažai kas norėtų gyventi ar auginti vaikus tokioje kriminalizuotoje, nesaugioje aplinkoje ir skurde. Per visą nepriklausomybės laikotarpį nesugebėta išspręsti Kirtimų romų gyvenvietės  problemų. Jau prieš 25 metus romų organizacijos prašė legalizuoti gyvenvietėje stovinčius namus. Tai būtų suteikę taboro gyventojams tam tikros laisvės, bent jau teorinę galimybę parduoti savo sklypelį ir išvažiuoti gyventi kitur, jeigu to norėtų. Juk žmonės yra priversti gyventi Kirtimuose, nes jiems daugiau nėra kur pasidėti, jie neturi lėšų įsigyti būstą kitur.

Romų kultūroje tradicijos visur tokios pat, ar skiriasi priklausomai nuo šalies, kurioje romai gyvena?

Skirtumai nemaži. Negalime kalbėti apie romus kaip apie vieną tautą, išplitusią po visą pasaulį. Yra tam tikras bendras lingvistinis, kultūrinis pagrindas, kuris daro romus atpažįstamus įvairiose šalyse. Tačiau, kaip teigia dr. Vita Kontvainė, ,,romų grupės paprastai turi daugiau panašumų su daugumos visuomene šalyje, kurioje gyvena, nei su kitose šalyse gyvenančiais romais.“

Galų gale net ir romų etnonimai yra skirtingi, kai kurie romai save vadina romais, kiti  įsižeistų, jei juos taip pavadintum, pavyzdžiui, Sinti, gyvenantys Vokietijoje ar Olandijoje. Įvairovė egzistuoja, bet yra ir kultūrinis pagrindas, kuris visiems romams yra bendras, pavyzdžiui, ritualinės švaros ir užteršties sampratos, kurios reguliuoja santykius tarp lyčių ir santykius tarp romų ir ne romų.

Kaip skiriasi romų tradicijos šalyse, kuriose jiems aplinka draugiška ir kuriose – priešiška?

Pastebėjau, kad ten, kur yra didelis priešiškumas romų atžvilgiu, paprotinė teisė yra išlikusi archaiškesnė. Kai aplinka priešiška, romams yra labai svarbu išsaugoti solidarumą, laikytis vienas kito, ir paprotinė teisė tampa tuo pagrindu, kuris romus laiko išvien, bet kartu ir atskiria nuo daugumos. Susidaro tarsi užburtas ratas – priešiškai nusiteikusi visuomenė atstumia, tuomet ir patys romai gindamiesi atsiriboja nuo visuomenės. Kai išgyventi gali, tik pasikliaudamas saviškiais, tuomet tarpusavio solidarumas ir savųjų normų laikymasis tampa gyvybiškai svarbus. Tose visuomenėse, kuriose romų padėtis yra sąlyginai geresnė, paprotinės teisės ne taip griežtai laikomasi, į ją žiūrima lanksčiau. Lietuvą priskirčiau prie šalių, kuriose paprotinė teisė vis dar vaidina nepaprastai didelį vaidmenį romų gyvenime.

Romai vadinami klajokliais. Tai – stereotipas ar romų kultūros dalis?

Tai – prisitaikymas, tam tikra adaptacija prie ekonominių, socialinių, kultūrinių aplinkos sąlygų. Vėliau, kaip visada atsitinka su įsitvirtinusiais kultūros modeliais, jie tampa inkultūracijos dalimi, yra perduodami iš kartos į kartą, ir juos pasidaro sunku pakeisti. Tačiau šiandien, drįsčiau pajuokauti, lietuviai yra didesni klajokliai nei romai. Tarpukariu, kaip minėjau, romų „klajonių“ teritorija Lietuvoje buvo labai siaura, ne daugiau nei 100 km skersmens. Daugiau keliaudavo romų grupė, save vadinanti kelderariais arba kotliarais. Kai juos XIX a. antroje pusėje paleido iš vergovės Rumunijoje ir Moldavijoje, jie nukeliavo netgi iki Šiaurės Ir Pietų Amerikos. Yra duomenų, kad XIX a. pabaigoje jų būta ir Vilniuje.

Pasaulis modernėja ir liberalėja. Ar tai atsiliepia romų tradicijoms?

Akivaizdu, kad romų bendruomenė taip pat turi keistis, modernėti, juk ji yra mūsų visuomenės ir joje vykstančių permainų dalis. Tačiau, kaip jau minėjau, jei romai gyvena priešiškoje aplinkoje, jie yra labiau linkę laikytis savo tradicijų, kurios kartais kaip koks inkaras laiko bendruomenę vietoje ir neleidžia jai judėti į priekį. Pavyzdžiui, paprotys anksti ištekinti mergaites, kurios dėl to nebaigia mokslų, tampa nekonkurencingos darbo rinkoje, dėl išsilavinimo trūkumo negali suteikti tinkamos socialinės ar intelektualinės paramos savo vaikams, kurie vėlgi anksti pasitraukia iš mokyklos, ir taip sukasi tos pačios problemos iš kartos į kartą.

Apskritai, romų bendruomenėje vyrauja patriarchalinės normos, moterys turi paklusti vyrams ir užima žemesnę padėtį. Prieš keletą metų Lietuvoje viešėjusi garsi Olandijos Sinti romų lyderė Lalla Weiss per susitikimą su romais Romų visuomenės centre yra pareiškusi, kad jų situacija nepasikeis į gera, kol nepasikeis pačių romių moterų padėtis romų visuomenėje. Manau, ji yra teisi.

Teko stažuotis Vengrijoje, ir galiu prisipažinti, kad man, atvykusiai iš Lietuvos, romų jaunimo repo grupės koncertas populiarioje Budapešto koncertų salėje sukėlė tikrą kultūrinį šoką. Simfoninis orkestras sudarytas vien iš romų etninės kilmės muzikantų, romų lyderiai, laisvai kalbantys bent keliomis pagrindinėmis Europos kalbomis. Tai man tapo įrodymu, kad įmanoma išsaugoti etninį savitumą ir etninę tapatybę, surandant kitas, naujas jos išraiškos formas.

Kokias grėsmes matote romų kultūrai, kas turi įtakos tam?

Sinti romai dažnai pasisako prieš bendrinės rašytinės romų kalbos sukūrimą, kadangi jų tradicijos draudžia naudoti raštą, kurį gali perskaityti ne romai. Tačiau gyvename tokiais laikais, kai žodinė tradicija neužtikrina kultūros paveldo perdavimo. Neužfiksuotas, neįrašytas jis tiesiog išnyksta. Vienintelis būdas išsaugoti paveldą – jį fiksuoti ir leisti jam įgauti šiuolaikines formas.

Kalbant apie Lietuvą, manau, kad jau daug ką esame neatitaisomai praradę. Pavyzdžiui, senosios Lietuvos romų dainos, ištęstinės, nepaveiktos slaviškos melodikos. Jos nėra niekur užfiksuotos ir jau niekas jų neprisimena, tik senelių karta. Lietuvos muziejuose nerasime jokių ekspozicijų, skirtų romų kultūrai, nors tai yra etninė mažuma, šimtmečius gyvenusi Lietuvoje. Jei romai išsilavina, jie dažnai praranda ryšį su savo bendruomene ir kultūra. Nėra pakankamai daug išsilavinusių romų, kad jie pajėgtų modeliuoti ir bendruomenėje įtvirtinti alternatyvią šiuolaikiško romo ar romės tapatybę, atkuriančią ir naujai perkuriančią romų kultūrinį paveldą. Labai norėtųsi tikėti, kad tai kada nors įvyks.

Manoteisės.lt

Manoteises.lt

Šis tekstas – manoteises.lt nuosavybė. Kopijuoti ir platinti manoteises.lt skelbiamą informaciją be autorių sutikimo draudžiama.