Kai prie klasikinės istorijos prisiliečia Emerald Fennell, tikėtis ramaus ir tradicinio filmo būtų naivu. Režisierė, anksčiau sukūrusi „Promising Young Woman“ ir „Saltburn“, šį kartą atsisuko į Emily Brontë „Vėtrų kalną“ – vieną žinomiausių, niūriausių ir labiausiai romantizuojamų literatūros kūrinių. Tačiau naujasis filmas nėra muziejinė klasikos versija. Tai ryškus, audringas ir vietomis sąmoningai perdėtas pasakojimas apie meilę, kuri ne gydo, o viską dar labiau sujaukia.
2026 metų romantinė istorinė drama trunka virš 2 valandų, o Fennell čia yra ne tik režisierė, bet ir scenarijaus autorė bei viena iš prodiuserių. Prie filmo prodiusavimo prisidėjo ir pagrindinė aktorė – Margot Robbie. Pats filmas laisvai remiasi 1847 metais išleistu Emily Brontë romanu – Fennell nuo pradžių pabrėžė, kad jai svarbiau atkurti jausmą, kurį patyrė jaunystėje skaitydama šią istoriją, nei tiksliai perkelti kiekvieną knygos įvykį į ekraną.
Neramus ryšys, kuris viską paverčia chaosu
„Vėtrų kalnas“ iš esmės pasakoja apie vieną labai intensyvų, beveik destruktyvų ryšį tarp dviejų žmonių – Cathy ir Heathcliffo. Tai istorija apie vaikystėje užsimezgusią priklausomybę vienas nuo kito, kuri su metais virsta nebe paprasta draugyste ar meile, o sudėtingu jausmų, ambicijų ir nuoskaudų raizginiu.
Heathcliffas, į šeimą patekęs kaip rastas berniukas, iš pradžių yra svetimas tiek aplinkai, tiek žmonėms. Vienintelė, kuri jį priima, yra Cathy, ir būtent jų ryšys tampa filmo emociniu centru. Tačiau augdami jie ima skirtis – Cathy vis labiau traukia saugesnis, turtingesnis ir socialiai priimtinesnis gyvenimas, o Heathcliffas lieka susijęs su praeitimi, skurdu ir nuolatiniu atstūmimo jausmu.
Ši įtampa dar labiau sustiprėja, kai į Cathy gyvenimą įžengia Edgaras Lintonas – visiška Heathcliffo priešingybė. Tai ne tik meilės trikampis, bet ir pasirinkimas tarp dviejų pasaulių: vieno, kuris siūlo stabilumą ir statusą, ir kito, kuris yra chaotiškas, bet emociškai tikras. Cathy atsiduria tarp šių dviejų jėgų, o jos sprendimai neišvengiamai sukelia grandininę reakciją.
Filmas galiausiai kalba ne tiek apie romantiką, kiek apie tai, kaip stiprūs jausmai gali virsti savidestrukcija. Cathy ir Heathcliffas myli vienas kitą, bet tuo pačiu metu skaudina, nes abu yra per daug užsispyrę ir per daug paveikti savo patirčių, kad galėtų tiesiog pasirinkti vienas kitą be pasekmių. Dėl to jų istorija tampa ne romantiška pasaka, o emocinė kova, kurioje laimi ne meilė, o neišspręsti vidiniai konfliktai.
Margot Robbie ir Jacob Elordi filmo centre
Didžioji filmo dalis laikosi ant Margot Robbie ir Jacobo Elordi dueto. Robbie vaidinama Cathy nėra lengvai pamėgstama romantinė herojė. Ji ambicinga, išdidi, kartais savanaudiška, bet kartu labai gyva. Aktorė leidžia matyti ne tik Cathy norą pakilti aukščiau savo aplinkos, bet ir vidinį blaškymąsi tarp to, ką ji jaučia, ir to, ką mano turinti pasirinkti.
Jacobas Elordi Heathcliffą kuria visai kitaip – per tylą, žvilgsnius ir susikaupusią įtampą. Jo veikėjas nėra daug kalbantis, tačiau būtent dėl to tampa dar sunkiau nuspėjamas. Elordi geriausiai veikia tada, kai Heathcliffo pyktis ir nuoskaudos dar tik kaupiasi po paviršiumi. Kai jis vėliau sugrįžta pasikeitęs, pasikeičia ir visa filmo energija – tai jau nebe atstumtas berniukas, o žmogus, kuris nori susigrąžinti kontrolę.
Vėjas, purvas ir kino juostos grožis
„Vėtrų kalnas“ yra vienas iš tų filmų, kuriuose pirmiausia pastebi vaizdą. Operatorius Linusas Sandgrenas filmavo 35 mm kino juosta ir „VistaVision“ kameromis, o didžioji dalis gamtos scenų nufilmuota tikruose Jorkšyro slėniuose bei nacionaliniame parke. Platus kraštovaizdis, rūkas, vėjas ir tušti laukai padeda sukurti jausmą, kad Vėtrų kalnas yra ne tik vieta, bet ir dar vienas istorijos veikėjas.
Filmavimas Jungtinėje Karalystėje truko 50 dienų – nuo 2025 metų sausio vidurio iki kovo pabaigos. Dalis scenų buvo filmuojama studijoje, kita dalis – Jorkšyro slėniuose. Net pats filmavimas neapsiėjo be incidentų: pirmąją savaitę Elordi filmavimo aikštelėje netyčia patyrė antrojo laipsnio nudegimą ir turėjo vykti į ligoninę.
Fennell filmas apskritai labai mėgsta kontrastus. Laukinis ir niūrus Vėtrų kalnas priešpastatomas daug prabangesniam Lintonų pasauliui, o veikėjų aplinka dažnai pasako apie juos ne mažiau nei dialogas. Dėl to kai kurie kadrai atrodo beveik per daug gražūs ir kruopščiai sukomponuoti, tačiau būtent tas vizualinis perteklius suteikia filmui atpažįstamą charakterį.
Kodėl „Vėtrų kalnas“ sukėlė tiek triukšmo?
Apie šį filmą buvo daug kalbama dar prieš jo premjerą. Pirmiausia dėl aktorių pasirinkimo. Daliai Emily Brontë gerbėjų užkliuvo Jacobas Elordi Heathcliffo vaidmenyje, nes romane šio veikėjo kilmė ir išvaizda paliekama miglota, o jo kitoniškumas yra svarbi personažo dalis. Todėl kai kurie žiūrovai jautė, kad toks aktoriaus pasirinkimas pernelyg nutolsta nuo jų įsivaizduojamo Heathcliffo.
Margot Robbie pasirinkimas Cathy vaidmeniui taip pat sulaukė klausimų. Vieniems ji atrodė per brandi šiam personažui, kitiems – per daug atpažįstama kaip Holivudo žvaigždė. Tačiau būtent Robbie ir Elordi populiarumas pavertė filmą įvykiu dar iki jam pasirodant. Žmonės ginčijosi ne tik dėl konkrečių aktorių, bet ir dėl to, kaip toli galima eiti perinterpretuojant literatūros klasiką.
Dar daugiau diskusijų kilo dėl to, kad Emerald Fennell nesiekia tiksliai atkartoti romano. Filme paliekama pagrindinė Cathy ir Heathcliffo linija, tačiau daug kas pateikiama laisviau, ryškiau ir labiau per režisierės asmeninį stilių. Vieniems toks sprendimas atrodo gaivus, nes nauja versija nebando kartoti to, kas kine jau buvo daryta ne kartą. Kitiems tai atrodo per didelis nutolimas nuo Brontë kūrinio. Būtent dėl šios priešpriešos „Vėtrų kalnas“ ir tapo filmu, apie kurį norisi ginčytis.
Apibendrinimas – kam šis filmas gali patikti?
„Vėtrų kalnas“ – filmas, kuris aiškiai renkasi ne saugų, o emocingą ir vizualiai stiprų kelią. Tai nėra tradicinė, rami literatūros ekranizacija – veikiau intensyvi, atmosferiška ir kartais net provokuojanti interpretacija, kurioje svarbiausia ne tik pati istorija, bet ir jos pojūtis.
Šis filmas labiausiai patiks žiūrovams, kurie mėgsta stiprų vizualinį stilių, ryškią režisūrą ir emocingas, kartais net perdėtas dramas. Taip pat jis gali sudominti tuos, kurie vertina aktorių chemiją ir charakterių konfliktus labiau nei visišką ištikimybę literatūriniam šaltiniui. Margot Robbie ir Jacobas Elordi čia kuria santykį, kuris nuolat balansuoja tarp traukos ir destrukcijos, todėl filmas nuolat išlaiko įtampą.
Tuo tarpu žiūrovams, kurie tikisi labai tikslios, klasikinės ir subtilios Emily Brontë romano ekranizacijos, šis variantas gali pasirodyti per laisvas ar per daug stilizuotas. Tačiau būtent toks pasirinkimas ir apibrėžia visą filmą – jis nesiekia būti visiems tinkamas.
Galiausiai „Vėtrų kalnas“ yra kūrinys, kuris labiau veikia kaip patirtis nei kaip tradicinis pasakojimas. Tai filmas apie jausmus, kurie yra didesni už žmones, ir apie istoriją, kuri sąmoningai perkurta taip, kad paliktų įspūdį, o ne tik atkartotų literatūrinį originalą.
