Endis Varholas (angl. Andy Warhol) – žymus amerikiečių dailininkas, filmų kūrėjas ir išskirtinės modernistinės dailės krypties – poparto – atstovas. Slovakų kilmės menininkas, 1928m. gimęs ir augęs Jungtinėse Amerikos Valstijose, Pensilvanijoje, tapo tikra tuometinio laikmečio sensacija.
Dar būdamas vaikas, mažasis Endis turėjo neurologinį sutrikimą, vadinamą Sydenhamo chorėja, kuriam būdingi nevalingi judesiai. Kai dėl sutrikimo negalėdavo lankytis mokykloje, berniukas skaitydavo komiksus, Holivudo žurnalus, žaisdavo su iškarpomis. Pitsburge gyvenusi Varholų šeima neturėjo daug prabangos savo gyvenime, tačiau, kai Endžiui buvo aštuoneri, tėvai jam nupirko jo pirmąjį fotoaparatą. Matydamas sūnaus talentą, tėvas Andrėjus taupė pinigus, kad baigęs mokyklą, sūnus galėtų studijuoti Carnegie technologijos institute.
Įstojęs, o vėliau sėkmingai ir baigęs apipavidalinimo dizaino studijas Carnegie technologijos institute, E. Varholas persikėlė į Niujorką ir savo karjerą pradėjo kurdamas iliustracijas ir skelbimus žurnalui. Labiausiai menininkas išgarsėjo septintąjame 19a. dešimtmetyje, pradėjęs dirbti šilkografijos technika. Šilkografija tai grafinio meno technika, kai kūrinys yra kuriamas grafiniu tušu arba pieštuku ant rėmelyje ištempto tankaus šilkinio audinio.
Endžio paveikslai pasižymi daug kartų pasikartojančiais arba išdidinamais vaizdais. Būtent to paties daikto ar objekto atkartojimas yra paveikslo prasmės dalis. Savo kūriniuose E. Varholas vaizdus kartoja tol, kol kartojimasis pereina į įvairovę ir identiškumo išnykimą, tad šilkografijos technika yra tam puikiai tinkama. Kadangi nuotraukos vaizdas būdavo perkeliamas ant šilko klijų plokštės ir atspaudžiamas spalvotais dažais, todėl kiekvienas atspaustas atvaizdas gaudavosi šiek tiek kitoks. 1963m. viename interviu Endis sakė: „Tokia mano tapymo priežastis yra noras būti mašina. Tai, ką darau, ir darau tarsi mašina, yra tai, ką noriu daryti.”
1961m. jis pristatė poparto meno sąvoką – paveikslus, kuriuose pagrindinis dėmesys buvo skiriamas masinės gamybos prekėms. O 1962m. buvo pristatytas, dabar jau menininko vizitine kortele tapęs paveikslas, kuriame vaizuoduojamos „Campbell’s“ sriubos skardinės. Būtent šie nedideli drobės paveikslai pirmą kartą pasauliui leido sužinoti apie Varholą, kaip apie kūrėją, ir susipažinti pasauliui su poparto sąvoka.
Poparto, dar kitaip vadinamo popouliariojo meno, kompozicijoms būdinga ryškios spalvos, abstraktumas, stilizuotas dekoratyvumas, dinamika. Būdingas reklamų, žurnalų puslapių iškarpų vaizdavimas. Poparto kompozicijos dažnai gali būti kuriamos iš kasdieninio vartojimo daiktų, bandymas atvaizduoti reklamų, komiksų stilius. Popmeno pradininkais laikomi Marselis Diušampas (Marcel Duchamp), Džasperas Džonsas (Jasper Johns) ir Endis Varholas (Andy Warhol). Ši meno sritis visuotinai pripažinta tapo 20a. šeštąjame dešimtmetyje.
View this post on Instagram
Varholas taip pat piešė ir įžymių žmonių portretus ryškiomis spalvomis. Vienuose žymiausių jo kurtų portretų yra pavaizduota Marilyn Monroe, Elizabeth Taylor, Mickas Jaggeris ir Mao Tse-tungas. Po šių portretų išgarsėjimo, Endis Varholas pradėjo gauti šimtus užsakymų iš žymių žmonių, kurie taip pat troško, kad dailininkas nutapytų ir juos. Paveikslas „Aštuoni Elviai“ (angl. „Eight Elvises“), kuriame buvo vaizduojamas rokenrolo karalius Elvis Preslis, buvo parduotas už 100mln. dolerių. Šis paveikslas tapo vienu vertingiausių paveikslų meno istorijoje.
E. Varholas turėjo labai išskirtinį ir akį patraukiantį stilių, kuris tuometiniame laikmetyje buvo ypač neįprastas. Vienas išskirtiniausių jo bruožų – balti plaukai. Menininkas mėgo dėvėti skirtingas šukuosenas, kurioms kartais pasitelkdavo perukus. Varholo aprangos deriniai sunkiai apsieidavo be odinių švarkų ir akinių arba akinių nuo saulės. Menininkas buvo žinomas kaip mėgėjas eksperimentuoti su savo stiliumi. Be to, dailininkas labai mėgo darytis autoportretus.
Puošdamasis išskirtinėmis šukuosenomis ir neslėpdamas savo lytinės orientacijos, E. Varholas buvo laikomas to laikmečio legenda, o septintąjame dešimtmetyje jo įkurtas „Fabrikas“ tapo Niujorko undergroundo meno centru. Buvo sakoma, kad Varholas mylėjo Los Andželą, grožį ir plastiką – dalykus, kurie buvo modernūs ir greitai keitėsi.
