Dirbtinis intelektas (DI) per kelias akimirkas gali sugeneruoti iliustraciją, parašyti tekstą, sukurti muzikos fragmentą ar pasiūlyti vaizdo įrašo scenarijų. Vis dėlto technologijų galimybės kelia klausimą, į kurį teisė dar ne visais atvejais pateikia vienareikšmį atsakymą: kas yra tokio rezultato autorius? Ar juo gali būti laikomas pats dirbtinis intelektas, o gal teisės turėtų priklausyti užklausą pateikusiam asmeniui, DI sistemą sukūrusiai bendrovei ar kitam proceso dalyviui? Šis klausimas svarbus ne tik menininkams. DI sugeneruotas turinys vis dažniau naudojamas reklamoje, rinkodaroje, leidyboje, kuriant programinę įrangą ir kitose verslo srityse, todėl neaiški autorystė gali lemti ir praktinių problemų: kas gali leisti naudoti turinį, jį keisti ar ginti nuo kopijavimo?
Kodėl dirbtinis intelektas šiuo metu nelaikomas autoriumi?
Pagal Lietuvos autorių teisių reguliavimą autoriumi laikomas kūrinį sukūręs fizinis asmuo. Tai reiškia, kad autorystė siejama su žmogumi, jo kūrybiniais sprendimais ir gebėjimu savarankiškai išreikšti idėjas. Dirbtinis intelektas nėra fizinis asmuo, todėl pagal šiuo metu galiojančią teisinę sistemą jis negali būti laikomas kūrinio autoriumi ar savarankiškai įgyti autorių teisių.
Tačiau vien tai, kad kūrinys sukurtas naudojant DI, dar nereiškia, jog galutinis rezultatas negali būti saugomas. Svarbu įvertinti, kokį vaidmenį kūrybos procese atliko žmogus. Kai asmuo ne tik pateikia bendrą užklausą, bet ir nuosekliai formuoja kūrinio koncepciją, atrenka rezultatus, keičia jų struktūrą, redaguoja tekstą, derina atskirus elementus ar priima kitus originalius kūrybinius sprendimus, gali kilti klausimas dėl žmogaus sukurto galutinio rezultato apsaugos. Tokiais atvejais intelektinės nuosavybės advokatai gali padėti įvertinti žmogaus kūrybinio indėlio apimtį, naudojamos DI platformos sąlygas ir galimas teises į sukurtą turinį.
Kada DI sugeneruotam turiniui gali būti taikoma autorių teisių apsauga?
Autorių teisės saugo ne pačią idėją ar techninį rezultatą, bet originalią kūrybinę išraišką. Lietuvos teisėje kūrinys apibrėžiamas kaip originalus kūrybinės veiklos rezultatas literatūros, mokslo ar meno srityje. Todėl vertinant DI padedant sukurtą tekstą, vaizdą ar kitą turinį svarbiausias tampa ne klausimas, kokia programa buvo naudota, o tai, ar galutiniame rezultate atsispindi pakankamai savarankiškų žmogaus kūrybinių pasirinkimų.
Pavyzdžiui, vien trumpa užklausa DI sistemai ir automatiškai gauto rezultato paskelbimas nebūtinai leidžia teigti, kad naudotojas tapo viso sugeneruoto turinio autoriumi. Kuo daugiau galutinį rezultatą lemia automatiniai sistemos procesai, tuo sudėtingiau nustatyti žmogaus autorystę. Tačiau situacija gali būti kitokia, jei naudotojas parengia išsamią kūrybinę koncepciją, daug kartų koreguoja užklausas, atrenka konkrečius elementus ir reikšmingai juos perdirba.
Vis dėlto žmogaus indėlis kiekvienu atveju turėtų būti vertinamas individualiai. Nėra vienos universalios taisyklės, nustatančios, kiek užklausų ar redagavimo veiksmų pakanka autorystei atsirasti. Be to, svarbu atskirti autorių teisių apsaugą nuo DI platformos naudojimo sąlygų. Platforma gali suteikti naudotojui tam tikras teises naudoti sugeneruotą turinį, tačiau tai savaime dar nepatvirtina, kad toks turinys laikomas autorių teisių saugomu kūriniu.
Kokios rizikos kyla naudojant DI sukurtą turinį?
DI sugeneruoto turinio naudojimas kelia ne tik autorystės, bet ir atsakomybės klausimų. Generuojamas tekstas, vaizdas ar muzika gali turėti panašumų į anksčiau sukurtus kūrinius, todėl prieš naudojant tokį turinį komerciniais tikslais svarbu įvertinti galimų trečiųjų asmenų teisių pažeidimo riziką. Ypač atsargiai reikėtų vertinti rezultatus, kurie primena konkretaus autoriaus kūrinį, atkuria atpažįstamus jo elementus arba yra naudojami didelio masto reklamos kampanijose.
Neapibrėžtumo kyla ir sprendžiant, kam turėtų tekti atsakomybė dėl galimo pažeidimo – DI sistemą naudojančiam asmeniui, technologijos kūrėjui ar platformos valdytojui. Šis klausimas vis dar yra viena reikšmingiausių DI ir autorių teisių diskusijų sričių.
Todėl įmonėms verta nustatyti aiškias vidines DI naudojimo taisykles. Jose galima apibrėžti, kokiems darbams leidžiama naudoti generatyvinio DI priemones, kaip turi būti tikrinamas gautas rezultatas, kas atsako už jo peržiūrą ir kokia informacija negali būti teikiama išorėms platformoms. Taip pat svarbu išsaugoti informaciją apie kūrybos procesą – naudotas užklausas, tarpines versijas ir atliktus pakeitimus. Kilus ginčui, tokie duomenys gali padėti parodyti, kokią galutinio rezultato dalį nulėmė žmogaus kūrybiniai sprendimai.
Dirbtinis intelektas keičia ne tik kūrimo greitį, bet ir pačią autorystės sampratą. Ateityje svarbiausias klausimas gali būti ne tai, ar žmogus naudojo DI, bet tai, kiek laisvės priimti kūrybinius sprendimus jis išlaikė. Kuo daugiau kūrybos proceso perduodama technologijai, tuo svarbiau iš anksto suprasti, kokias teises į galutinį rezultatą bus galima pagrįsti ir apginti.
Partnerio turinys
