Vakar vėlai vakare buvo paskelbti Kanų kino festivalio laureatai.
Šiemet, kaip pažymėjo visi apie festivalį rašę apžvalgininkai ir tie, kuriems nusišypsojo laimė po privalomos izoliacijos tapti betarpiškais dalyviais, filmų programos (ir konkursinės ir kitos), buvo turtingos.
Rinktis tikrai buvo iš ko, todėl ir žiūrovai, ir Kanuose akredituotų įtakingų kino žurnalų atstovai spėliojo, kam galėtų atitekti svarbiausi apdovanojimai.
Labiausiai, žinoma, visais laikais ir kritikus, ir ypač žiūrovus, vilioja konkursas. Klausimas „Kas laimės „Auksinę palmės šakelę?“ kasmet Kanuose sklando iki pat apdovanojimų paskelbimo, kurį neretai publika sutinka garsiu švilpimu ir kitokiais nepasitenkinimo ženklais.
Šiemet „Auksinė palmės šakelė“ tikrai nustebino daugelį. Visų pirma be abejonės novatoriškam fantastiniam erotiniam trileriui „Titanė“ išankstiniuose reitinguose mažai kas skyrė aukštus balus.
Vieni stebėjosi ir net ironiškai komentavo filmo autorių fantazija, pranokstančią net D. Cronenbergo vizijas (pagrindinė herojė efektingai nufilmuotoje scenoje patiria orgazmą ir net pastoja santykiaudama su … prabangiu automobiliu Mustangas).
Tai ne vienintelis filmo išprovokuotas skandalas. Per apdovanojimus pirmą kartą Kanų istorijoje festivalio žiūri vadovavęs juodaodis JAV režisierius Spike’as Lee pačioje baigiamosios ceremonijos pradžioje sugriovė tradicinę laureatų paskelbimo tvarką ir (gal per klaidą, bet greičiausiai sąmoningai) leptelėjo tai, kas pagal hičkokišką saspenso (augančios įtampos ir atomazgos laukimą) principą paviešinama paskiausiai.
Vakar garbusis žiūri pirmininkas jau pačioje pradžioje įvardijo, kad „Auksinę palmės šakelę“ šiemet laimėjo „Titanė“. Salėje kilo šioks toks sąmyšis, labiausiai prajuokinęs festivalio senbuvius ir nuolatinius kino kritikus.
Trečia, ir šį kartą malonesnė sensacija – „Titanės“ autorė Julia Ducournau tapo ANTRĄJA (po australietės Jane Campion) moterimi režisiere, apdovanota pagrindiniu Kanų kino festivalio prizu.
KITI KONKURSINĖS PROGRAMOS APDOVANOJIMAI:
Didysis prizas atiteko dviem filmams (ex aeuqo): Irano kino lyderiui Asgharui Farhadi („Didvyris“) ir suomių režisieriui Juho Kuosmanenui, drauge su rusais, estais ir vokiečiais sukūrusiam dramą „Kupė Nr. 6“.
Žiūri apdovanojimas taip pat buvo padalintas dviem filmams: Tailando genijumi vis dar vadinamam Apichatpongui Weerasethakului („Atmintis“) ir Izraelio rež. Nadavui Lapidui už naujausią darbą „Ha’berech“ (angliškas pavadinimas „Ahed’s Knee“).
Geriausio režisieriaus laurai atiteko prancūzų kino režisieriui Leosui Caraxui, kuris su kontraversiškai (nuo liaupsių iki nusivylimo) sutikta muzikinė melodrama „Anetė“ sugrįžo į Kanus po devynerių metų pertraukos ir nusipelnė ypatingos garbės atidaryti festivalį.
Geriausiu aktoriumi pavadintas Calebas Landry Jonesas už vaidmenį australų rež. Justino Kurzelio (neseniai matėme jo „Makbetą“) filme „Nitramas”.
Geriausia aktore pripažinta Renate Reinsve už vaidmenį danų režisieriaus Von Triero (bet ne Larso, o Joachimo) filme „Blogiausias žmogus pasaulyje“.
Pagrindinį prizą antroje pagal svarbą Kanų festivalio programoje „Ypatingas žvilgsnis“ žiūri vienbalsiai skyrė Aleksandro Sokurovo mokinei Kirai Kovalenko, gimtinėje osetinų kalba sukūrusiai jaudinančią ir socialiai aktualią dramą „Atgniaužiant kumščius“.
BE PRIZŲ LIKO:
veteranas olandas Paulas Verhoevenas („Benedeta“), prancūzai François Ozonas („Viskas baigėsi gerai“) ir Jacques Audiard‘as („Olimpinės žaidynės“, alternatyvus pavadinimas „Paryžius, 13-ji apygarda“), belgas Bruno Dumont‘as (jo filmo pavadinimą „France“ reikia versti ne kaip „Prancūzija“, o kaip „Frans“, nes toks pagrindinės veikėjos vardas), amerikietis Wesas Andersonas už dar vieną „karamelinį“ savo filmą „Siunta Prancūzijai“.
Be prizų liko sinefilška prancūzų režisierės Mia Hansen-Løve drama „Bergmano sala“, Kanuose nesuprastas ruso Kirilo Serebrenikovo pagal Aleksejaus Salnikovo romaną sukurtas filmas „Petrovai gripuoja“, Kanų numylėtinis ir daug kartų čia apdovanotas italas Nanni Moretti (komiška drama „Trys aukštai“), garsioji vengrė Enyedi Ildikó („Mano žmonos istorija“).
Dėl to labai liūdėti nereikia. Tikiu, kad kai kuriuos jų netrukus pamatysime „Scanoramoje“, o likusius – kitąmet per „Kino pavasarį“.
