Kaip kartą pasakė didysis komikas Charlie Chaplinas: „Gyvenimas yra tragedija žiūrint iš arti, bet komedija žiūrint iš toli.“Juostos apie disfunkcinius šeimos santykius yra ypatingos pramogos, kurios žiūrovams perteikia stiprių šeimos ryšių svarbą. Vis dėlto šių disfunkcinių šeimos filmų patrauklumas kyla iš satyrinių komentarų apie šeimos vertybių puoselėjimo tvirtumą, dėl kurio susidaro precedento neturinčios situacijos.
Ar tai būtų tragedija, ar komedija, disfunkcinių šeimų istorijos nuolat patiria reinterpretacijas, kurios stabiliai padeda išlaikyti žiūrovų susidomėjimą šiuo žanru.
10. „Fabelmanai“ (The Fabelmans, 2022)
2022 metais Styvenas Spilbergas tikrą kino perlą, tačiau šįkart jis kitoks – gerokai asmeniškesnis ir sentimentalesnis. Nėra tiek daug specialiųjų efektų ir veiksmo scenų, tačiau vis dar pilna dramos. Mat kino juosta „Fabelmanai“ vaizduoja ne ką kitą, o Spilbergo vaikystę ir paauglystę: nuo ko jis pradėjo kurti filmus, kokia buvo santykių dinamika jo šeimoje ir kaip filmai jam padėjo geriau suprasti pasaulį. „Fabelmanai“ nėra dokumentinė juosta, taigi preciziško tikslumo laukti neverta, tačiau filmavimo aikštelėje būta ir ašarų, ir autentikos, ir dalinimosi prisiminimais, o tai sujaudino kiekvieną filmo kūrimo procese dalyvavusį asmenį.
Spilbergas pirmą kartą užsiminė, kad norėtų sukurti kino juostą apie savo vaikystę, dar 1999 metais. Tuomet būsimam filmui scenarijų parašė jo sesuo Anė Spilberg, pavadinusi jį „I’ll Be Home“. Vis dėlto režisierius pabijojo papiktinti savo tėvus, nuogąstavo, kad jie įsižeis dėl to, kaip jis juos vaizduoja, ir atidėjo šį projektą vėlesniam laikui. Prie jo sugrįžo kiek daugiau nei po 20 metų, 2020-aisiais, kai tėvai buvo ką tik mirę, o Tonis Kašneris (Tony Kushner), kaip scenaristas išgarsėjęs dėl tokių darbų kaip „Linkolnas“ (Lincoln), „Vest Saido istorija“ (West Side Story) ir „Miunichas“ (Munich), pradėjo rašyti „Fabelmanų“ scenarijų. Spilbergas norėjo atskleisti, kaip augdamas jis po truputį išvydo savo tėvus ne kaip dievus, ne kaip angelus, ne kaip kokius savo asmenybės tęsinio be vaikų neturinčius asmenis, bet kaip gyvus, jaučiančius žmones.
„Fabelmanai“ neabejotinai yra kitoks filmas nei mes esame pratę matyti su Spilbergo pavarde, tačiau jame išlieka tas pats braižas – režisierius laikosi Holivudo tradicijų ir pasitelkia tradicines pasakojimo priemones, kad padarytų efektą, t. y. filme blogiui lemta žlugti, o gėriui laimėti. Jame yra ir dramos, ir idealų, netgi tragedijos – kiekvienam sava tragedija yra baisiausia. „Filmai yra sapnai“, – sako Mitsė Fabelman (Michelle Williams) savo sūnui Semiui (Gabriel LaBelle). Būtent taip ir atrodo naujausias Spilbergo filmas. Bet apie viską nuo pradžių.
Veiksmas prasideda 1952 metais, kai Semis Fabelmanas, dar mažas berniukas, su savo mama Mitse ir tėčiu Burtu Fabelmanu (Paul Dano) išsiruošia pirmą kartą žiūrėti filmo kino salėje. Jis jaudinasi ir bijo, nes dažnai sapnuoja košmarus, o tėtis jam pripasakojo, kad žmonės ekrane atrodo labai dideli. Tačiau Mitsė ramina vaiką ir guodžia, kad pamatys ko dar nematęs.
Galiausiai vaizdas kino ekrane Semį taip sukrečia, kad jis ima trokšti atkurti tai, ką pamatė.Taip prasideda jaunojo Fabelmano režisūrinė karjera.
Atrodo, kad kurdamas šį filmą Spilbergas norėjo nuo krūtinės nusimesti kažkokią naštą, lyg būtų norėjęs atlikti išpažintį, išsipasakoti, kas jį slėgė daugybę metų. Gal tai ir duoklė tėvams, būdas išlaikyti prisiminimus apie juos ir geriau suprasti, kokią įtaką jie turėjo jo gyvenime. Atrodo, kad šį filmą jis kūrė ne kam kitam, o sau. Maža to, jam pavyko įvykius perteikti vaiko ir paauglio akimis, tad ši kino juosta tinka ne tik suaugusiems, bet ir visai šeimai. (D.Ž.)
9. „Rimtas vyrukas“ (A Serious Man, 2009)
Jau iš Jobo knygos žinome: „Žmogus, gimęs iš moters, yra trumpalaikis ir pilnas bėdų.“ Toks vyras yra ir filmo herojus Laris Gopnikas. Jis skaito fizikos paskaitas prie lentos, pilnas gluminančių lygčių, kurios yra matematiniai įrodymai, priartėjantys prie tikrumo, o savo gyvenime, ar kuo gali būti tikras? Na, niekuo…
Jo žmona palieka jį dėl geriausio draugo. Jo sūnus hebrajų mokykloje klausosi rokenrolo. Jo dukra vagia pinigus nosies operacijai. Jo svainis miega ant jo sofos ir slapstosi nepadoriuose baruose. Jo ginkluotas kaimynas kelia jam baimę. Studentas bando jį papirkti ir kartu šantažuoti. Kadencijų komisija gauna nepasirašytų šmeižikiškų laiškų apie jį. Kito jo kaimyno žmona yra pamišusi dėl sekso. Turbūt būtų dar daugiau, jei šis vyras apsilankytų pas gydytoją.
„Tokį filmą galima kurti po to, kai gauni „Oskarą“, – „Variety“ naujienų portalui rašo Toddas McCarthy.
– Negaliu to pagerinti. Po rimtai puikaus filmo „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ broliai Coenai sukūrė nelabai rimtą „Rimtą vyruką“, kuris turi visus meilės darbui požymius.
Filmo veiksmas vyksta, kaip spėjame, jų vaikystės Mineapolio priemiestyje, prerijoje, apgyvendintoje dviaukščiais namais su dideliais garažais, bet nepakankamu kiekiu medžių aplink juos. Šiame pasaulyje Laris Gopnikas (akt. Michael Stuhlbarg) nuoširdžiai trokšta būti laikomas rimtu žmogumi ir nori elgtis teisingai, bet ar Dievas į jį žiūri rimtai?
„Rimtame vyruke“ prasidedančiame tamsiai komišku prologu jidiš kalba, apsigyvena žydų bendruomenė, kurioje racionalūs dalykai (t. y. fizika) tampa nesvarbūs dėl mistinių (t. y. likimas). Gopnikas gali prirašyti kiek tik nori lentų formulių, bet tai jam nepadės. Galbūt dėl to, kad protėvis pakvietė dybuką peržengti jo slenkstį ir Laris yra prakeiktas. Dybukas – tai klajojanti mirusio žmogaus siela. Nenorite padaryti klaidos ir pasikviesti jos į savo namus. Nereikia būti žydu, kad tai suprastumėte.
Didelę „Rimto vyruko“ sėkmę lemia tai, kaip Michaelas Stuhlbargas atlieka puikų vaidmenį. Jis vaidina Gopniką ne kaip liūdną žmogų ar nevykėlį, verkšlenantį ar sergantį depresija, bet kaip vilties kupiną žmogų, kuris negali patikėti tuo, kas su juo vyksta. Kas dar gali nutikti? Kur jis gali rasti laimę? Kam jis gali įtikti? Kodėl sekso srityje jį gąsdina net jo šlapi sapnai, kuriuose vaidina įžūli kaimynė (akt. Amy Landecker)? Kodėl Sy Ablemanas (akt. Fredas Melamedas), jo vadinamasis geriausias draugas, kuris atima jo žmoną, kalba su juo su tokiu liūdesiu, užuojauta ir supratimu? Ar Sy žino, kad Laris yra pasmerktas?
Kodėl jo vaikai jo nemėgsta? Kodėl jo niekam tikęs svainis (akt. Richard Kind) yra toks beviltiškas pijokas? Kodėl joks rabinas negali jo padrąsinti ar duoti naudingų patarimų? Kodėl studentas (akt. David Kang) akivaizdžiai neišlaiko egzamino, palieka kyšį ant jo stalo, o paskui imasi veiksmų, kad jį sunaikintų?
Kodėl, kodėl, kodėl? Šis filmas sukelia tiek daug klausimų… Ar paminėjome, kad „Rimtas vyrukas“ yra toks turtingas ir juokingas filmas? Tai ne paprastą juoką keliantis filmas, tai panašiau į juoką pro ašaras. Aktoriai čia nėra labai žinomi, bet atlieka puikų darbą, vaidmenys išbaigti ir spindi kaip deimantai. (Gediminas Jankauskas)
8. „Kas graužia Gilbertą Greipą“ (What’s Eating Gilbert Grape, 1993)
DiCaprio pelnė pirmąją „Oskaro“ nominaciją (ir vienintelę geriausio antrojo plano aktoriaus kategorijoje) už jaudinantį autizmu sergančio paauglio portretą 1993 m. šeimos dramoje „Kas graužia Gilbertą Greipą“ (angl. What’s Eating Gilbert Grape). Filme pasakojama apie neramų jaunuolį Gilbertą (Johnny Depp), kuris bando rūpintis savo jaunesniuoju broliu Arniu (DiCaprio) ir nutukusia motina (Darlene Cates).
Mažame mirštančiame Endoros miestelyje Gilbertui nelabai yra ko laukti. Vienintelis dalykas, kuris palaiko jo sveiką protą, yra jo psichikos sutrikimų turintis brolis ir fiziškai neįgali motina. Nepaisant šiame mažame miestelyje kylančių iššūkių, Gilbertas pamiršo, kad pats tapo iššūkiu, ir, padedamas pasaulio keliautojo, pradeda matyti platesnį vaizdą… Lai pasaulio ir savęs atradimo kelionė prasideda…
Tai buvo nepaprastas vaidmuo DiCaprio, kuris tik prieš metus debiutavo kino teatruose romantinėje dramoje „Užnuodyta gebenė“… (G.J.)
7.„Šaunusis kapitonas” (Captain Fantastic, 2016)
„Captain Fantastic“ – tik antras pilno metro filmas režisieriaus Matt Ross, geriau žinomo kaip aktoriaus, kinematografijoje. Bandymas tik antras, tačiau stipriai pavykęs! Šio filmo siužetas dabar kaip beveik niekada anksčiau yra aktualus šiuolaikinei hamletiškas problemas sprendžiančiai visuomenei. Kas netingi galvoti, klausia, ar yra kokia nors alternatyva nustatytam gyvenimo planui mokykla-universitetas-darbas-antroji pusė-būsto paskola-vestuvės-vaikai? Matt Ross mums pateikia vieną iš galimų alternatyvų.
Pats režisierius sako, kad šis filmas prasidėjo kaip projektas, tyrinėjant sunkių sprendimų priėmimą dėl vaikų auginimo moderniame pasaulyje. Vieni pasisako prieš skiepus, kiti už vaikų mokymą namuose, treti už lauko darželius ir požiūrį į vaiką kaip į asmenybę, o ne infantilų nieko nesuprantantį individą. Čia mes turime istoriją apie didelę šeimą, kurios nariai Benas ir šeši vaikai išgalvotais vardais, gyvena miške, už moderniosios Amerikos ribų.
Benas yra pasišventęs tėvas, autoritetas, mokytojas, lyderis, mylintis ir ištikimas vyras bei kenčiantis žmogus su savitu atviru požiūriu į pasaulį, kurį bando perteikti savo vaikams. Jis ir nuo bipolinio sutrikimo kenčianti jo žmona Leslie nusprendė vaikus išmokyti realių dalykų apie šį pasaulį, suteikti jiems tikrų patirčių ir pasiūlyti jiems žinias, kurios bus tikrai naudingos gyvenime. Todėl visa šeima kartu ieško maisto, nudobia elnią, ruošia valgį, kopia į uolų viršūnes, skaito, mokosi, diskutuoja, muzikuoja, medituoja ir dar daro daugybę statistinei amerikiečių šeimai neįsivaizduojamų dalykų. Nuo 17-os metų jaunuolio Bodevano iki vos 7-ių jauniausios atžalos Nai visi vaikai gerai išmano filosofiją, moka daugiau nei kelias užsienio kalbas, analizuoja kvantinę teoriją ir realiai patys vieni išgyventų laukinėje gamtoje. Šeima gyvena be elektros, kanalizacijos, karšto vandens ir neišsenkančių maisto atsargų.
Tai daugiasluoksnis filmas, analizuojantis ir kvestionuojantis švietimo sistemą, išsilavinimą, vaikų auginimo problematiką, socialines normas ir įtakas bei jų ribas ir net sielvartą.
Didžioji juostos problematika atsiskleidžia, kai daugelį metų miškų apsuptyje praleidusi šeima, ištikus tragedijai, leidžiasi į kelionę per Jungtines Amerikos Valstijas. Ji yra priversta susidurti su pasauliu, kurio taisyklėmis vadovaujasi absoliuti dauguma šios žemės gyventojų, tačiau jiems jos nepažįstamos. Čia Benas, Bodevanas, Kielyr, Vespyr, Rellian, Zaja ir Nai virsta keistuoliais, prie sistemos nepritampančiais atskalūnais. Bet kokia sąveika su prisiekusiais šiuolaikinės visuomenės individais kiekvieną šeimos narį priverčia kelti klausimus savo gyvenimą, pasirinkimus, požiūrį ir santykį su pasauliu. Jie yra kitokie. O visuomenė kaip ir pati gamta atstumia tuos, kurie negali prisitaikyti. Dviejų skirtingų pasaulių susidūrimas stipriausiai atskleidžiamas per Beno akistatą su žmonos Leslie tėvu Frankie, kuris yra pasiryžęs iš Beno atimti vaikus, jeigu šis nenuspręs pakeisti savo gyvenimo būdo.
6. „VAIKYSTĖ“ (Boyhood, 2014)
Ne taip jau retai filmai baigiasi finaliniais titrais, iš kurių sužinome, kas atsitiko herojams arba kuo jie tapo. Toks post scriptum padeda mintyse pratęsti veikėjų biografijas, pasiliekančias filme papasakoto siužeto užribyje.
Bet kartais pasitaiko tokių režisierių, kurie prie pamėgtų personažų sugrįžta dar ne kartą. Vienas ryškiausių pavyzdžių – prancūzų „Naujosios bangos“ klasikas François Truffaut, per du dešimtmečius (1959 – 1979) sukūręs net šešis filmus su tuo pačiu personažu Antuanu Duaneliu. Juos vaidino Jeanas-Pierre‘as Léaud, augdamas, bręsdamas ir įgydamas gyvenimiškos patirties kartu su savo herojumi. Tai buvo precedento neturintis atvejis, kai tikras gyvenimas persipindavo su išgalvoto veikėjo biografija. F. Truffaut mokytojas režisierius Jeanas Renoiras mėgdavo sakyti: „Filmų kūrėjas nuolat privalo kelti du klausimus – kur baigiasi kinas ir kur prasideda gyvenimas? Nes geriausio rezultato galima tikėtis tada, kai gyvenimo imitacija pasiekia tokį lygį, kai į vieną nedalomą visumą susilieja išmonė ir kasdienybę, iliuzija ir tikrovė.
Panašiu kino modeliu pasinaudojo ir JAV režisierius Richardas Linklateris, per 18 metų nufilmavęs trilogiją su tais pačiais herojais, kuriuos suvaidino amerikietis Ethan‘as Hawke‘as ir prancūzaitė Julie Delpy. Nešiuolaikiškai romantiškame ir sentimentaliame pirmajame filme „Prieš saulėtekį“ (1995) iš Budapešto į Vieną vykstančiame traukinyje susipažinę Džesis ir Selina Vienoje kartu praleido visą parą ir atvėrė vienas kitam slapčiausias savo sielos kerteles.
Po devynerių metų likimas juos vėl suveda Paryžiuje, bet filme „Prieš saulėlydį“ (2004) Džesis ir Selina turėjo galimybę bendrauti tik pusantros valandos. O finaliniame trilogijos filme „Prieš vidurnaktį“ (2013) tapome prieš aštuoniolika metų prasidėjusio meilės romano krizės liudininkais. Nors Džesis ir Selina tapo vyru bei žmona ir susilaukė dvynių dukrelių, bet pavadinti jų darnia šeima negalima. Norisi tikėti, kad tai tik gyvenimo kasdienybės išprovokuotas laikinas santykių atvėsimas, ir mes dar pamatysime ketvirtą filmą apie Džesį ir Seliną, sėkmingai įveikusius visus bendro gyvenimo pavojus.
O tokio filmo nuoširdžiai laukdami turime galimybę susipažinti su R. Linklaterio darbu „Vaikystė“, kuris buvo filmuojamas net dvylika metų. Režisierius užsimanė patyrinėti, kas svarbaus per šį laiką nutinka šešiamečiui berniukui, kol jis tampa aštuoniolikmečiu jaunuoliu.
Per dvylika metų, kol buvo filmuojama „Vaikystė“, baigėsi karas Irake, dvi kadencijas JAV prezidentu buvusį G. W. Bushą Baltuosiuose rūmuose pakeitė B. Obama, kino teatrų ekranuose praūžė septynių filmų apie Harį Poterį sukelta audra, jau nekalbant apie tikrą perversmą, įvykusį kompiuterinių žaidimų ir mobilaus ryšio srityse.
Per tą laiką greitai užaugo Meisonas (Ellaras Coltrane‘as), o jo sesutė Samanta (režisieriaus dukra Lorelei) tapo dailia panele. Tik vaikų mamai (Patricia Arquette) po to, kai šeimą paliko tėtis (E. Hawke‘as) vis nesisekė sutvarkyti savo asmeninį gyvenimą.
Žiūrint šį beveik tris valandas trunkantį filmą neapleidžia džiugus lengvos improvizacijos įspūdis. Filmavimo grupė susitikdavo kasmet kelioms savaitėms ir, įvertinę laiko korektyvas, rutuliojo siužetą kaskart vis toliau. Vaikai pastebimai augo, suaugusieji taip pat natūraliai keitėsi, todėl galima sakyti, kad „Vaikystę“ režisavo gyvenimas ir laikas. O rezultatas įtikinamai parodo, kad kine nėra nieko įdomesnio už tavo akyse besiskleidžiančią asmenybę.
O dar vieną labai svarbią „Vaikystės“ dimensiją paprastais žodžiais išsakė aktorė P. Arquette: „Žiūrėdamas filmą supranti, kaip greitai bėga laikas“. (G.J.)
5. „VAGILIAUTOJAI“ (Manbiki kazoku, 2018)
Šiuolaikinio kino kūrėjai vis dažniau iš paviljonų su grandiozinėmis dekoracijomis išeina į tikras gatves ir savo kamerų objektyvus atgręžia į paprastų žmonių gyvenimą. Tokiai filmų kategorijai priklauso ir pernai „Auksine palmės šakele“ Kanų kino festivalyje apdovanota japonų drama „Vagiliautojai“. Režisierius Hirokazu Koreeda Kanuose jau buvo apdovanotas dviem prizais už filmą „Koks tėvas, toks ir sūnus“, 2013 m.), kurio siužetas vertas tradicinės indų melodramos: architektas sužino, kad jau šešeri metai augina svetimą berniuką, nes dėl apmaudžios klaidos ligoninėje jis buvo apkeistas su kitu. Tikrasis Rijotos vaikas dabar gyvena kukliai besiverčiančioje svetimoje šeimoje skurdžiose Tokijo apylinkėse.
Tokijo lūšnynuose gyvena ir „Vagiliautojų“ šeima, priglaudusi gatvėje sutiktą benamę mergaitę. Nors Osamu su žmona ir vaikais patys gyvena nepriteklyje, tačiau optimizmo niekuomet neprarandanti šeima vadovaujasi sena skurdžių filosofija: „Dievas davė dantis, duos ir duonos“. O duonos (ir ne tik jos) linksmoji šeimynėlė prasimano vagiliaudama parduotuvėse. Maisto produktų vagystė jiems – ne tik vienintelis prasimaitinimo šaltinis, bet ir savotiškas smagus ritualas, vertas paties Chaplino ankstyvųjų komedijų. Šią savo veiklą šeima net nelaiko nusikaltimu ir mėgsta sakyti: „Kol daiktai guli ant parduotuvės lentynos, jie niekam nepriklauso“. Vadinasi, ir jų pasisavinimas nėra vagystė.
Sunku, žinoma, tokiai gyvenimo „filosofijai“ pritarti, nes ji, švelniai kalbant, prasilenkia ne tik su teise, bet ir su morale. Bet režisierius sąmoningai renkasi tokią provokaciją, kaip ir dar vieną abejotiną mintį: „Labiausiai visus mus vienija nusikaltimai“. Ši mintis turėtų būti perspėjimo signalas, kad nuolatinis įstatymų ir žmogiško bendrabūvio taisyklių pažeidimas nėra toks jau nekaltas dalykas.
Optimistinė išgyvenimo komedija vienu momentu ir jau negrįžtamai pasuks visai kitokio kino link, o atskira vienos „visuomenės ląstelės“ istorija taps panaši į nemalonią šiuolaikinio pasaulio socialinių ligų diagnozę. (G.J.)
4. „Tenenbaumų šeima“ (The Royal Tenenbaums, 2001)
Kad ir ką kalbėtume apie amerikiečius, turime pripažinti, jog šios nacijos stiprybę sudaro patriotizmas ir šeimos kultas. Neatsitiktinai abi šios nacionalinės vertybės puikuojasi šalia svarbiausioje amerikiečių giesmėje „Dieve, saugok Ameriką ir mano gimtus namus“. Tokį epigrafą laisvai galėtų turėti ir filmas „Tenenbaumai“. Tai istorija apie vieną ekscentrišką šeimą. Kartais jos nariai primena Adamsų šeimynėlę (matyt, neatsitiktinai motiną čia vaidina Anjelica Huston), o kai kada šmėkšteli ir groteskiškas Simpsonų šešėlis arba pakvimpa broliukų Coenų išdaigomis. Tenenbaumų šeimos kronika pateikiama kaip solidus metraštis: su prologu, gausiais komentarais, begale tragikomiškų nesusipratimų ir susimąstyti verčiančia pabaiga.
Jokių ypatingų dramų po šio įvykio šeimoje neatsitiko. Gal net atvirkščiai: mamytė nuo šiol galėjo visą savo energiją skirti savo vaikams Čezui (Benas Stilleris) bei Ričiui (Luke‘as Wilsonas) ir įdukrai Margo (Gwyneth Paltrow). Mamytės programa maksimum buvo išties grandiozinė: ji pasiryžo įrodyti, kad visi jos vaikai genialūs, ir savo tikslą pasiekė. Ričis tapo įžymiu tenisininku, depresyvi autistė Margo išgarsėjo kaip talentinga dramaturgė, o Čezas anksti tapo finansų genijumi ir sugebėjo per teismą atimti tėtušio teisę į jo paties namus.
Bet tai tik viena filmo siužeto dalis. Kita – kur kas linksmesnė – prasideda tada, kai gimtuosius namus prieš dvidešimt dvejus metus palikęs tėtušis paklydėlis sugrįžta. O kad ištirpdytų neapykantos ledus, jis griebiasi ne visai garbingo triuko – paskelbia, kad mirtinai serga ir jo dienos suskaičiuotos.
Regis, po tokio siužeto posūkio turėtų prasidėti ašaras spaudžianti tradicinė melodrama, bet Wesui Andersonui tai būtų pernelyg lengva užduotis. Į širdies kardiogramą panašus siužeto grafikas (o gal analogija su amerikietiškų kalnelių judėjimo trajektorija būtų dar tikslesnis palyginimas), sumaniai valdomas režisieriaus, pateiks dar ne vieną staigmeną.*
4. „Ištraukti peiliai“ (Knives out, 2019)
Abejotina ar atsirastų daug žmonių vadinančių filmą „Ištraukti peiliai“ išskirtinai puikiu. Tačiau jis tikriausiai yra svarbiausias pavyzdys kaip galima prikelti išnykusį žanrą. Jame rodoma perspektyva būdinga „Kas tai padarė“ žanro siužetams, pasiteikiant disfunkcinės šeimos pavyzdį. Nužudomas turtingos šeimos patriarchas ir motyvų tai padaryti turi beveik visi.
„Ištraukti peiliai“ itin turtingas vizualiąja prasme, tačiau dažnas kolaborantas Stivas Jedlinas neleidžia, kad jo kinematografija būtų per daug krintanti į akis, ir kad žiūrovai galėtų susitelkti į pačią mįslę ar bendrą įspūdį. Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl šio jau nebe tokio populiaraus žanro filmas vis tiek yra toks geras, tai kad režisierius Džonsonas yra akivaizdus šio žanro gerbėjas, tačiau neapkrauna jo įvairių nuorodų ar aliuzijų pertekliumi, o detektyvinės mįslės struktūra suregzta taip gerai, kad tikriausiai net pati Agata Kristi nusišypsotų.
„Ištraukti peiliai“ netampa perdėtai sumaniu. Jis leidžia aktorių komandai šėlioti lyg kokios komedijos kariams viso įtempto siužeto metu. Juk būtent dėl to tokie filmai kaip „Clue“ yra tokie mėgstami. Tuo pačiu metu Džonsonas kaip reikiant pasistengia, kad žiūrovai apgaulingai patikėtų, jog nuo pat pradžių žino, kas yra žudikas, taip leisdamas jiems ramiai žiūrėti ir susitelkti į kitus paslaptingus elementus, kurie dažnai pasimeta maišatyje net ir geriausiuose žanro kūriniuose. Filmas taip pat stipriai skiriasi potekstės atžvilgiu. Senesnės kartos „kas tai padarė“ atstovai perduoda lengvą žinutę apie aukštesniosios klasės kovą su savimi, tuo tarpu filmas „Ištraukti peiliai“ kupinas politinių aliuzijų ir puikių komentarų, kurie šį filmą paverčia ne tik linksmu laiko praleidimu, bet ir savo laiko fantastikos kūriniu.
3. „Santuokos istorija“ (Marriage Story, 2019)
Režisierių Noah Baumbachą žiūrovai ir kritikai įsidėmėjo jau po jo pirmojo filmo „Mušk ir rėk” (Kicking and Screaming, 1995) – liūdnos romantinės komedijos apie grupelę koledžą baigusių draugų, kurie niekaip neranda savarankiškos vietos gyvenime.
Dar viena komiška drama „Kalmaras ir banginis” (The Squid and the Whale, 2005) jau buvo nominuota Oskarui už scenarijų ir gavo du apdovanojimus Sandenso nepriklausomo kino festivalyje. Tai buvo vienos jaunos šeimos skyrybų istorija, patvirtinanti banalią tiesą: kai šeimoje yra du menininkai, vienu menininku joje tikrai per daug. Šio filmo scenarijų Baumbachas parašė sukrėstas savo tėvų skyrybos.
Tiesą sakant, „Santuokos istorijai” pagal prasmę geriau tiktų „Skyrybų istorijos” pavadinimas, nes jis tiksliau atspindi pagrindinę filmo dramaturginę koliziją. Tai nėra kažkas naujo režisieriaus kūryboje: daugumoje jo filmų jei ne pirmame plane, tai antrame būtinai aptiksime artimų žmonių santykių krizę, ištikusią suaugusius arba tėvus ir vaikus.
Karčios skyrybų patirties turintis režisierius Noah Baumbachas (2013 m. jis išsiskyrė su aktore Jennifer Jason Leigh, su kuria santuokoje pragyveno aštuonerius metus). Režisierius tada, kaip sakoma, savo kailiu pajuto, kaip sprendimas skirtis neatpažįstamai keičia sutuoktinių tarpusavio santykius, kai iš pradinio susitarimo išsiskirti civilizuotai ir pasilikti draugais nieko nebelieka, nes tam, kad būtų pasiektas abi puses tenkinantis juridinis rezultatas, teisme viešai vienas kitą tenka kaltinti visomis mirtinomis nuodėmėmis.
Tokia karti asmeninė patirtis leido „Vedybų istorijoje“ vaidinantiems aktoriams puikiai perteikti šią „nužmogėjimo“ transformaciją, o režisieriui – atskleisti ne visiems žinomą JAV teismuose veikiančią absurdišką skyrybų sistemą, materialiai naudingą tik brangiai apmokamiems advokatams (jų paslaugos tokiose bylose kainuoja iki tūkstančio dolerių už valandą).
„Ši sistema išskiria žmones, šeimas, nuosavybę ir net laiką, – sakė režisierius. – Ji verčia žmones tvirtai laikytis tik savo įvykių versijos ir ignoruoja priešingos pusės nuomonę“.
Scarlett Johansson taip pat turėjo karčios patirties. 2011-aisiais ji išsiskyrė su pirmuoju vyru aktoriumi Ryanu Reynoldsu, o pačiame „Santuokos istorijos“ filmavimo įkarštyje skyrėsi su antruoju vyru Romainu Dauriacu.
Pagrindinė „Santuokos istorijos” pora – sutuoktiniai Čarlis ir Nikolė (juos ir vaidina Adamas Driveris bei Scarlett Johansson). Jis – Niujorke spektaklius statantis režisierius (netrukus jo avangardinė „Elektros“ versija bus perkelta į Brodvėjų), ji – aktorė, persikrausčiusi iš Los Andželo į Niujorką, kad galėtų vaidinanti vyro spektakliuose. Abu myli aštuonmetį sūnų Henrį ir turi begalę teigiamų savybių: Čarlis yra kūrybinės fantazijos nestokojantis menininkas, dėmesingas ir dosnus vyras, nors mėgstantis ir atitrūkti nuo realybės arba pasigraudinti žiūrint sentimentalius filmus, o Nikolė yra tikra lyderė ir optimistė, mokanti ne tik bendrauti, bet ir klausytis pašnekovų. Žinoma, jiedu privalo turėti kažkokių trūkumų, ir juos pora neslepia nuo psichoterapeuto. Čarlis, pavyzdžiui, perdėtai susirūpinęs elektros energijos taupymu, o Nikolė niekaip negali atsikratyti įpročio visur palikti puodelius su nebaigta gerti arbata. Bet argi tokių mažmožių užtenka, kad teisme rimtai galima būtų teigti, kad dėl to jauna šeima nebegali gyventi po vienu stogu? (G.J.)
2. „Labas, mes Mileriai“ (We’re the Millers, 2013)
Ši, smagi, savo siužetu, intriguojanti komedija pasirodė 2013 metų, filmas priklauso Warner Bros kompanijai. Nors kritikų nuomonės išsiskyrė ši komedija buvo tokia sėkminga, kad uždirbo daugiau nei 270 milijonų JAV dolerių. Filmo režisierius – Rawson Marshall Thurber. Taigi, kad lėmė tokią didžiulę šio filmo sėkmę?
Filmo siužeto linija gana banali, bet puikus scenarijus net ir šiek tiek pabodusią siužeto temą gali parodyti naujomis spalvomis. Pagrindinis filmo veikėjas ir nuotykių kaltininkas Davidas
(Jasonas Sudeikis) eilinį kartą patenka į bėdą… Davidas yra smulkus narkotikų platintojas, kurį vieną dieną apiplėšia – jis praranda narkotikus, o tuo pačiu ne tik savo, bet ir narkotikų tiekėjo pinigus. Davidas neturi pinigų, o tiekėjas laukti neketina ir pasiūlo jam kaip žalos atlyginimą – marihuanos pergabenimo operaciją – iš Meksikos į Koloradą.
Davidas supranta, kad vienam atlikti šios užduoties nepavyks, todėl į pagalbą pasikviečia kaimynus ir sukuria fikcinę Milerių šeimą. Į pagalbą jam ateina kaimynė striptizo šokėja Rose (Jeniffer Aniston), maištinga paauglė Casey (Emma Roberts) ir nekaltybę vis dar saugantis naivuolis paauglys Kenny (Will Poulter). Ši įspūdinga ketveriukė išsiruošia į kelionę, kurioje susiduria su pačiomis įvairiausiomis kliūtimis.
Komedija buvo nominuota keturiems ,,People choice‘‘ ir šešiems ,,MTV movie‘‘ apdovanojimams – du laimėjo.
1. „Viskas iškart ir visur“ (Everywhere Everything All At Once, 2022)
Istorija prasideda gana įprastai. Michelle Yeoh vaidina Evelyn, vidutinio amžiaus azijiečių kilmės amerikietę, pastebimai nusivylusią savo gyvenimu bei rutina. Santykiai su vyru ir dukra taip pat įtempti. Prie visų problemų prisideda ir tai, kad jos savitarnos skalbyklos verslą tiria JAV vidaus pajamų tarnyba. Veiksmo filme iš pradžių ne daug, bet per daug laukti netenka, nes Evelyn, nors ir priešindamasi, bet patenka į beprotiškos istorijos epicentrą – tik ji vienintelė gali išgelbėti pasaulį nuo sunaikinimo. Idėja, kad veikėja, kuri mažiausiai tikėtina taps pagrindine heroje nėra nauja (prisiminkime Bilbo iš „Hobito“ ar Neo iš „Matricos“), tačiau šiame filme Evelyn prideda papildomo desperatiškumo ir nihilizmo. Apskritai, tam tikros filmo idėjos visiškai nėra originalios. Tai, kas daro jį ypatingu ir originaliu yra kaip istorija pateikiama vizualiai.
Michelle Yeoh žiūrovams pažįstama iš tokių filmų kaip „Džeimsas Bondas: Rytojus Niekada Nemiršta“ (1997), „Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“ (2000), ir „Geišos išpažintis“ (2005). 2021 m. ji pasirodė Marvel kino studijos filme „Šang-Či ir dešimties žiedų legenda“. Malaizijoje gimusi aktorė išgarsėjo vaidyba devintojo dešimtmečio Hong Kongo veiksmo filmuose, vėliau pripažinimo sulaukė ir tarptautiniu mastu. Michelle „Viskas iškart ir visur“ – nepriekaištinga ir įtikinanti. Įdomu tai, kad iš pradžių scenarijus rašytas galvojant, kad pagrindinį vaidmenį filme atliks žiūrovams puikiai pažįstamas Jackie Chan‘as. Vis tik vėliau režisieriai ir scenarijaus autoriai Dan Kwan ir Daniel Scheinert persigalvojo. Santykiai tarp žmonos ir vyro, pasak jų, žiūrovams bus artimesnė tema. Mano nuomone, šiuo klausimu buvo priimtas puikus sprendimas.
Pagrindinės veikėjos vyrą Waymond‘ą vaidinantis Ke Huy Quan taip pat puikus – vaidmuo atrodo išpildytas. Key Huy rimčiau nevaidino nuo 1984-jų, kai, būdamas 12 metų amžiaus, pasirodė filme „Indiana Džounsas ir lemties šventykla“. Aktorius žiniasklaidai teigė, kad apie 1998-ius apskritai metė aktorystę, nes nematė galimybių tęsti karjerą. Grįžti į vaidybą jį paskatino filmo „Pasakiškai turtingi“ (2018) sėkmė. Pastaraisiais metais kino ekranuose pasirodė daugiau filmų, kuriuose atsisakoma su azijiečių kilmės žmonės susijusių stereotipų arba jie vaidino pagrindinius vaidmenis. Evelyn dukrą Joy vaidina Stephanie Hsu, pasižymėjusi seriale „Nuostabioji ponia Maisel“, o tėvą Gong Gong – ekrano legenda James Hong‘as. Jamie Lee Curtis veikėja – JAV vidaus pajamų tarnybos inspektorė – taip pat nepaliks abejingų.
Tai, kad filmas naudoja paralelinių visatų idėją, nereiškia, kad juo susidomėti turėtų tik mokslo fantastikos žanro gerbėjai. Taip, tai nėra įprasta šeimos drama, ar įprastas veiksmo filmas (nors ir turi panašumų su „Matrica“). Jame yra tiek pat neoriginalių idėjų, kiek originalių. Be mokslo fantastikos idėjų, filme nagrinėjamas labai kasdieniškos temos. Iš esmės tai yra filmas apie šeimą, meilę ir kitas žmogiškas emocijas. „Viskas iškart ir visur“ kalba apie tai, kas daro mus žmonėmis bei siunčia labai stiprią žinutę apie empatijos ir gerumo svarbą. Gyvenimo tikslas ir įvairūs mūsų pasirinkimai taip pat analizuojami, bei gali žiūrovus priversti susimąstyti apie egzistencijos prasmę didžiosios Visatos kontekste. (Augustė Gumbytė)
