Imperialistiniais laikais, kai Napoleonas žlugdė monarchiją, o Rusijoje caras prilygo dievui, mažos tautos kukliai pabrukusios uodegą tiesiog bandė išgyventi, neišnykti tautų katile. Be galios, nebūdavo valdžios ir visuomenė kitos kalbos kaip galia nesuprato.
Tuo tarpu dabar, kai daugelyje civilizuotų pasaulio šalių vyrauja demokratija, kiekvienas balsas tampa svarbus. Europos Sąjungos parlamente vienai valstybei vetavus bendrą sutarimą bendras sutarimas negali būti priimtas. Ta valstybė gali būti nupiepusi maža Andora, tačiau jei ji užriks „nesutinku!”, viskas, reikalas žlugęs.
Ar demokratija dabar jau išlikusi tik Europos Sąjungos sąrangoje dėl jos įvairios sudėties, o likusiame pasaulyje iš naujo kuriasi imperijos? Galbūt. Tačiau pastarąjį pusšimtį metų žmonijos civilizacijoje matomas ir jaučiamas noras užjausti mažesnį. Maža to, užuot pasakojus sėkmės istorijas, dažniau pasakojamos nesėkmės istorijos. Žmonės, kurių širdis norima laimėti demokratinėje santvarkoje, labiau susitapatina su nevykėliais, o ne su laimėtojais.
Taigi šitaip postringaudama pamažu einu prie filmo „Thunderbolts*“ minties ir siužeto. Tai žymiosios kino studijos „Marvel“ filmas, kuriame nešmėžuoja senieji franšizės veidai. Ar tai sumažina reginio įspūdį? Ne. „Marvel“ garantuoja kokybę.
Samdomi žudikai Jelena Belova (Florence Pugh), Džonas Valkeris (Wyatt Russel) ir Eiva Star (Hannah John- Kamen), Jelenos tėvas Aleksėjus Šostakovas (David Harbour) ir Kapitono Amerikos pagalbininkas, tuo metu jau kongresmenas Bakis Barnsas (Sebastian Stan), susivienija dėl bendro tikslo – išvengti Valentinos Alegros de Fonten (Julia Louis Dreyfus), kuri nori juos nužudyti, pinklių, o vėliau ir išgelbėti pasaulį nuo tamsos.
Valentina siekia sukurti pasaulį gelbėjantį antžmogį, bet iš tikrųjų nori įrankio galiai įgyti. Ji tipiška imperialistė, kaip Makaulė iš visiems žinomo filmuko norinti užvaldyti pasaulį. Tuo tarpu minėta grupelė – tik būrys nevykėlių, kuriems daug kartų nepasisekė pasiekti savo tikslų, kurie jaučiasi vieniši ir nepripažinti, ištroškę meilės ir dėmesio.
Kitaip tariant, jie yra labai žmogiški personažai, su kuriais mums, žiūrovams, lengva susitapatinti. Grupelė pasivadina „Žaibo strėlėmis“ pagal Jelenos vaikystės mergaičių futbolo grupę, kuriai nepavyko laimėti nė vienų varžybų, ir jie yra superherojai kaip mes, kaip kiekvienas žmogus, kuris eidamas per gyvenimą klumpa ir stojasi, vis iš naujo daro klaidas, kartais pasiduoda, tačiau vėliau atgauna ryžtą.
Itin įdomus šiame filme yra piktadarys. Lewis Pullmanas vaidina psichiškai nestabilų Valentinos sukurtą superherojų Robertą Reinoldsą. Robertas prieš atsiduodamas į mokslo rankas sirgo sunkia psichine liga, turėjo vaikystės traumų, vartojo narkotikus ir viduje jautė, kaip pats įvardino, „nebūtį“, arba, kitaip tariant, tuštumą.
Roberto psichikos sutrikimas, remiantis apibūdinimu, labai panašus į bipolinį sutrikimą: juo sergantis žmogus jaučiasi arba labai pakylėtas, arba labai nusiminęs, jį apima nevaržomos didybės priepuoliai, o iškart po to – nevisavertiškumas, žodžiu, šis žmogus patiria kraštutines būsenas. Robertas, išgyvenęs tėvo smurtą vaikystėje, nepasitiki savimi ir nežino, kas yra teisinga, tačiau kad ir koks sutrikęs būtų, jaučia „Žaibo strėlių“ palaikymą, o ypač Jelenos.
Jelena tuo tarpu, kaip ir Bobas, irgi patiria tuštumą ir vienatvę, todėl jie vienas kitą gerai supranta, o jų tikslas – kartu atrasti išeitį.
Pasirinkti pasakoti „nevykėlių“ istoriją nėra originalus sprendimas kino pasaulyje. Kaip minėjau, jau kurį laiką kreipiamas dėmesys į „mažuosius“, o pastaraisiais dešimtmečiais nevykėliai, galima sakyti, kine yra „ant bangos“.
Tačiau originalu buvo superherojų epe kalbėti apie psichikos sveikatą. Mat ir toji tamsa, kuri užklupo Niujorką ir visus jo žmonės, buvo ne koks nors antgamtinis stebuklas, o liga, metaforiškai pavaizduota kaip šešėlis ir pasąmonės karalystė.
Maža to, „Marvel“ užuot vaizdavusi piktadarį kaip nepataisomą blogietį, kaip piktų kėslų turintį sugedusį žmogų, nagrinėja blogį giliamintiškiau, mat teigia, kad blogis yra užspaustas žmogaus skausmas, negydomas, neišsakomas, ir užuot su juo kovoję, užuot jį engę ir bandę sunaikinti, privalome jį išgydyti, tai yra atjausti kenčiantį žmogų, šiuo atveju – sutrikusį piktadarį.
„Thunderbolts*” yra „Keršytojų“ sagos tęsinys, bet kad jame pasirodo vos vienas senasis Keršytojas – Bakis Barnsas, Kapitono Amerikos pagalbininkas, tas pats ne per daug didelė asmenybė. Tačiau šioje istorijoje visi virsta asmenybėmis ir superherojais, kurie kovoja ne tik su piktadariais, bet ir su savo vidiniais demonais.
Galima pasveikinti „Marvel“ už bandymą atkreipti žiūrovų dėmesį į svarbias temas.
