Pačia seniausia profesija vadinama prostitucija ne visada yra smerkiamas užsiėmimas. Skurdo priverstų pardavinėti savo kūną moterų ir merginų, pavaizduotų su gilia užuojauta ir atvira simpatija, apstu klasikinėse knygose (E. Zola, F. Dostojevskio, V. Hugo, Balzako romanuose) ir filmuose, kuriuos režisavo P.P. Pasolini ar F. Fellini.
Ir šiais laikais filmuose tokius personažus matoma gana dažnai. Charakterizuojamos jos skirtingais epitetais, bet tai jau priklauso nuo autorių intencijų.
Primename 10 įsimintinų filmų apie šios profesijos žmones.
10. „JAUNA IR GRAŽI“ (Jeune et jolie, 2013)
Jau pripratome iš prancūzų režisieriaus François Ozono kaskart sulaukti ką nors netikėta. Nenuvylė savo ištikimiausių gerbėjų šis režisierius ir pateikęs žiūrovų teismui provokuojančią dramą „Jauna ir graži“, susilaukusią labai kontraversiškų vertinimų.
François Ozono kūrybos mėgėjai žino, kad dažniausiai režisierius apsiriboja vienos šeimos narių tarpusavio santykiais, kuriuose galima lengvai įžvelgti apibendrinamus dėsningumus. Jie F. Ozono filmuose susidėlioja į skirtingas dramų arba tragikomedijų kombinacijas, visada kontrastuojančias su išoriškai apgaulinga, neretai idiliška aplinka. Čia už padoriai atrodančio fasado režisierius būtinai aptinka kruopščiai slepiamas paslaptis ir seksualinių perversijų apraiškas, kurias paverčia erzinančiomis provokacijomis.
Panašiai elgiamasi ir filme „Jauna ir graži“. Pagrindinę idėją režisierius komentavo taip: „Šis filmas pasakoja apie tai, ką reiškia būti septyniolikos ir matyti, kaip keičiasi tavo kūnas. Paauglystė kine dažnai idealizuojama. Man tai buvo skausmingas sudėtingų pokyčių laikotarpis; nejaučiu jam jokios nostalgijos“.
Šis autoriaus prisipažinimas paaiškina ir filmo stilistiką, ir autoriaus poziciją, šį kartą apsiribojančią pasyvaus stebėtojo vaidmeniu. Pastarąją poziciją gerai iliustruoja jau pats pirmasis filmo kadras, kuriame pusnuogius kūnus paplūdimyje stebi paauglys, pagrindinės herojės brolis. Šmirinėdamas vasarnamio koridoriais jis pro praviras duris mato ir suaugusių intymaus gyvenimo detales, ir savo vyresnės sesers Izabelės pirmąsias seksualines patirtis, kurioms vėliau bus skiriamas pagrindinis dėmesys.
„Septyniolikos dar niekas nebūna rimtas“, – ši prancūzų poeto Arthuro Rimbaud dažnai kartojama frazė tampa savotišku filmo kamertonu, bet režisierius klasiko teiginį interpretuoja su postmodernistams būdingu iššūkiu tradicijoms. Asociacijų, kaip dera tikram postmodernistiniam kūriniui, „Jauna ir graži“ kelia daug. Ypač ryškus čia siurrealisto Luiso Buñuelio šešėlis, atklydęs iš jo filmo „Dienos gražuolė“ (1967). Jame aktorės Catherine Deneuve suvaidinta jauna moteris Severina po vedybų paslapčia nuo vyro lankosi viešnamyje, kuriame semiasi patirties ne kaip stebėtoja, bet kaip aktyvi seksualinių fantazijų dalyvė. Tokio pasirinkimo motyvaciją L. Buñuelis neskubėjo kaip nors komentuoti, palikdamas didelę erdvę pačių žiūrovų interpretacijai.
F. Ozonas taip pat nesiima psichoanalitiko vaidmens, palikdamas tai profesionalams, kurie, kaip parodyta filme, bet kokį nukrypimą nuo kanonų būtinai stengiasi įsprausti į psichoanalizės stereotipus. F.Ozonas nori pabėgti nuo klišių ir modeliuoja situaciją, kai vos nekaltybę praradusi septyniolikmetė mergina tampa prostitute ir tenkina tik pagyvenusius klientus. Žinoma, už pinigus, bet visai ne dėl jų. Apie pasekmes Sorbonos universiteto studentė kol kas nekvaršina sau galvos. Bet, akivaizdu, kad Izabelės laukia ne vienas akibrokštas. (Gediminas Jankauskas)
9. „ANORA“ (Anora, 2024)
Be Kanų kino festivalio Auksinės palmės šakelės šis JAV režisieriaus Seano Bakerio filmas buvo apdovanotas penkiais Oskarais – už geriausią metų filmą, režisūrą, originalų scenarijų, montažą ir pagrindinį moters vaidmenį Mikey Madison.
Daugelis recenzentų ne be pagrindo šį filmą lygino su naujųjų laikų klasika tapusia „Gražia moterimi“ (Pretty Woman). Abiejų siužetai panašūs, kaip ir lyrinės melodramos (arba romantinės komedijos – kaip kam patogiau vadinti) intonacijomis. Tik „Gražioje moteryje“ elitinė prostitutė (akt. Julia Roberts) sužavi romantišką pusamžį JAV milijonierių (akt. Richardas Gere‘as), o „Anoroje“ linksmo charakterio sekso darbuotoja iš Bruklino susuka galvą viename Niujorko naktiniame klube sutiktam jaunam rusų oligarcho sūneliui ir netrukus, gavusi žiedą ne su trijų karatų deimantu, bet gerokai brangesnį, už jo išteka, tačiau šiai santuokai pasipriešina jaunikio tėvas.
Visa kita filme tėra juokingos detalės ir komiškos situacijos su šiek tiek liūdnoka atomazga. Kitaip sakant – viskas, ką mėgsta atsipalaiduoti kino salėje svajojanti publika. Užtai jokių naujų idėjų nė su žiburiu neaptiksime. Bet žiūrėti tikrai nenuobodu. Nes pasakos apie gražių žmonių romantišką meilę visada turi paklausą. O tai jau visai neblogai.
Liūdina kitkas. Kad daugiau nei trejus metus Rusijos vykdoma karinė agresija Vakaruose vis dar susilaukia didelių žmonių masių palaikymą. Dažniausiai tokie žmonės vadovaujasi išankstine nuostata apie „paslaptingą rusišką sielą“ ir slapta pavydi turtuoliams. Visai nesvarbu, iš kokios jie šalies kilę.
Viena pirmųjų filmą Kanuose pamačiusi kolegė Mantė Valiūnaitė „7 meno dienose“ parašė: „Šiais metais Gretos Gerwig vadovaujamos žiuri sprendimas apdovanoti Seano Bakerio filmą „Anora“ sukėlė daugiau nei subjektyvų nusivylimą. Šis sprendimas nuliūdino politiniu nejautrumu mūsų regionui, karo Ukrainoje ir sankcijų Rusijai nepaisymu.
… Paprastutė Pelenės istorijos variacija išties gyvybinga ir organiška, bet tai, kad Bakeris pagrindiniams vaidmenims pasirenka Rusijoje aktyviai dirbančius aktorius Marką Eidelšteiną ir Jurą Borisovą bei keletą kitų, dabartiniame kontekste atrodo problemiška.
…Įteikdama prizą Gerwig teigė, kad filmas sužavėjo savo žmogiškumu, prajuokino, o vėliau sudaužė širdis. Tačiau komisijai pritrūko žmogiško įsijautimo į politinį kontekstą ir supratimo, kokią žinutę siunčia tokio filmo apdovanojimas. Turbūt liūdniausia ir beviltiškiausia tai, kad beveik niekam „Anora“ neatrodo problemiška ir apdovanojimas bent kol kas nekelia svarbios diskusijos.
… Galiausiai didelį komercinį potencialą turinti romantinė komedija atkartoja daug sykių kine matytas klišes bei situacijas ir nepasižymi ankstesniuose filmuose Bakeriui būdingu stiliumi ir subtilumu. Visi filmai, apdovanoti kitose kategorijose, man atrodo vertesni „Auksinės palmės šakelės“ už „Anorą“, tiek politiškai, tiek estetiškai“. (G.J.)
8. „NEPADORUS PASIŪLYMAS“ (Indecent Proposal, 1993)
Pagal Jacko Engelhardo romaną sukurtame filme jauni sutuoktiniai Dajana (Demi Moore) ir Deividas (Woody Harrelsonas) Merfiai susiduria su jaunas poras dažnai tykančiais šiuolaikinio gyvenimo nemalonumais. Jie nebeturi pakankamai pinigų susimokėti už būstą.
Panašias problemas tūkstančiai jaunų porų pasaulyje bando spręsti skirtingai. O Dajana ir Deividas susigundo, regis, lengviausiu būdu išspręsti komplikuotas finansines problemas – išlošti krūvą pinigų azarto sostinėje Las Vegase.
Pradžioje naujokams sekasi, betgi iš panašių romanų ir filmų žinome, kad galiausiai išlošia tik kazino. Taip atsitinka ir šį kartą. Tačiau kaip tik dabar, sutuoktiniams atsidūrus visiškoje aklavietėje, nušvinta dar vienas šansas.
Viename vakarėlyje milijonierius Džonas Geidžas (jį vaidina charizmatiškasis Holivudo veteranas Robertas Redfordas), įsitikinęs jog už didelius pinigus galima nusipirkti viską, pasiūlo sutuoktiniams milijoną dolerių. Žinoma, ne už gražias akis, o už vieną meilės naktį su Dajana. Tokiu būdu jauna šeima akimirksniu išspręstu visas savo finansines problemas. Pagunda didžiulė. Bet ar ne per didelė būsimos laimės kaina?
Tokią situaciją savo romane aprašė Jackas Engelhardas. Bet kai kuriuos esminius knygos akcentus filmo režisierius Adrianas Lyne’as radikaliai pakeitė.
Bestseleriu dėl pikantiško siužeto tapusiame romane labai svarbios buvo nacionalinės veikėjų tapatybės. Turtuolis buvo arabų šeichas Ibrahimas, o jo į nepadorų seksualinį dylą įtrauktas vaikinas Džošua Keinas buvo Holokaustą išgyvenusių žmonių palikuonis ir Izraelio armijos veteranas.
Ibrahimui rūpėjo ne tik pasinaudoti beviltiška bėdon pakliuvusių sutuoktinių situacija, bet ir galutinai pažeminti ideologinį priešininką žydą – klastingas arabas po lemtingos nakties parodo vaikinui slaptą nufilmuotus įvykius prabangiose apartamentuose, nevengiant pikantiškiausių „tos nakties“ detalių.
Filmo režisierius Adrianas Lyne’as ryžtingai atmeta nacionalines veikėjų tapatybes, kaip ir politiką bei ideologiją, taip išvengdamas milžiniško nepasitenkinimo, kuris priešingu atveju filmą lydėtų Rytų šalių pasaulyje.
Užtai recenzentai europiečiai nepraleido progos pacituoti Karlą Marxą: „Aš bjaurus, bet aš galiu nupirkti gražiausią moterį. Vadinasi, aš nesu bjaurus, nes bjaurumo poveikį, jo atbaidančią jėgą panaikina pinigai… Aš blogas, nedoras, nesąžiningas, menko proto žmogus, bet pinigai gerbiami, vadinasi, gerbiamas jų savininkas. Pinigai yra didžiausias gėris – vadinasi, geras ir jų savininkas. Be to, pinigai išvaduoja mane nuo vargo būti nedoram, – todėl ir anksto manoma, jog aš doras“.
Vienas gražiausių ir vyriškiausių Holivudo aktorių Robertas Redfordas, žinoma, nė iš tolo nepanašus į fiziškai atgrasų Marxo personažą. Filmo autoriai nestengia Geidžą pavaizduoti kaip amoralų tipą. Vienoje scenoje turtuolis samprotauja apie tai, kad jo pasiūlymas neturi nieko bendra su prostitucija. Juk jį Dajana iš tikrųjų sužavėjo kaip graži moteris, vadinasi „nepadorų pasiūlymą“ galima vadinti meilės aktu.
Negaliu nepaminėti dar vieno svarbaus akcento. Advokatas (jį vaidina Oliveris Plattas), įsigilinęs į sandėrio detales, sureaguoja labai praktiškai, sakydamas, jog jis būtų nesunkiai išsireikalavęs dvigubai didesnę pinigų sumą…
Na, ir kuris gi iš jų ciniškesnis? (G.J.)
7. „TOLERANCIJOS NAMAI” (L’Apollonide, 2011)
Prancūzų režisierius Bertrand’as Bonello išgarsėjo po to, kai Kanuose FIPRESCI premija buvo apdovanotas jo antras pilnametražis filmas provokuojančiu pavadinimu „Pornografas“ (Le pornographe, 2001 m.), pasakojantis apie pagyvenusį vyriškį (jį vaidino vienas svarbiausių Naujosios bangos aktorių Jeanas-Pierre’as Léaud), kuris metė savo profesiją (suko pornografinius filmus), po to, kai apie šią veiklą sužinojo jo sūnus.
Praėjus dešimčiai metų Bertrand’as Bonello pasinėrė į ne mažiau provokuojantį elitinio viešnamio gyvenimą.
O juk viešnamiai, kuriuose aristokratų laikais būdavo įprasta prarasti nekaltybę, buvo vadinami „Tolerancijos namais“.
Taip savo filmą pavadino ir Bertrand’as Bonello, labai gražiai perteikęs spalvingą ir truputį dekadentišką XX amžiaus pradžios erotinių paslaugų įstaigos pasaulį.
Kažkada klestėję Paryžiaus Tolerancijos namai, pavadinti gražiu žodžiu Apolonida, išgyvena nuosmukį ir ruošiasi įstaigos likvidavimui. Bet kol kas šioje nuo išorinio pasaulio atsitvėrusioje atmosferoje, tegu ir paženklintoje nuopuolio grauduliu, gyvenimas neskubiai teka savo vaga – jaunuoliai susipažįsta su pirmosiomis ars amandi (meilės meno) pamokomis, vyrai įsimyli ir pavyduliauja, o moterys su likimo sesėmis dalijasi savo rūpesčiais, baimėmis ir paslaptimis.
Viena pagrindinių šioje užuovėjoje nuo išorės negandų yra tiesiog Žyde aplinkinių vadinama Madlena (akt. Alice Barnole), svajojanti, kad jos nuolatinis klientas (akt. Laurent‘as Lacotte‘as) jai kada nors pasipirštų. Vietoje to šis sadistiškų polinkių turintis vyrukas subjauroja Madlenos veidą peiliu, palikdamas šiurpų randą.
Apolonidos vadovę Mari Frans, tokiose įstaigose įprastai tituluojamą Madam, šį kartą vaidina patyrusi aktorė Noémie Lvovsky. O jos globojamas merginas vaidina didelės patirties dar neturinčios jaunos aktorės. Ir tai suteikia filmui daugiau tikroviškumo, negu tai būna tais atvejais, kai stebime skirtinguose filmuose matomų profesionalių veidus.
Režisierius pasakojo, kad siekdamas autentiškumo gerai išstudijavo dviejų amžių sandūros epochą, gilindamasis į anuometinius interjerus, dizaino detales, šukuosenas ir, žinoma, sukneles bei kostiumus. Visa tai atkurta su muziejininkams būdingu kruopštumu ir dėmesiu kiekvienai detalei.
Tik vienintelį kartą režisierius nusižengia retro stilistikai, kai vienoje scenoje merginos šoka skambant 1967 metais grupės The Moody Blues įrašyta daina Nights in White Satin.
Bet jai B. Bonello rado tokį pateisinimą: „Nenorėjau, kad muzika skambėtų iš gramofono, nes ji būtų girdima labai silpnai. O labai garsiai skambanti anos epochos muzika būtų paprasčiausias anachronizmas“.
Apolonida filme yra visai ne „nuodėmių namai“, o kažkas greičiau panašaus į aristokratams skirtą klubą, juk klientai čia – dažniausiai pasiturintys prancūzai, yra net vienas epizodinis tapytojas, kaip nuoroda į menininkus (Tulūz Lotreką ar Kurbė), kurie panašiose įstaigose ieškojo ne kūniškų geismų patenkinimo, o įkvėpimo savo nemirtingiems darbams.
Ir galiausiai reikėtų pasakyti, kad to, kas įprastai vadinama seksu, filme nėra. O tai jau reiškia, kad ir apie kūniškus dalykus galima kalbėti be vulgarybių. (G.J.)
6. „MIEGANČIOJI GRAŽUOLĖ” (Sleeping Beauty, 2011)
Šio filmo pavadinimas pirmiausiai asocijuojasi su klasikine Charleso Perrault pasaka, bet tai tik pats ryškiausias autorių klaidinantis manevras. Šiame gundančiame ir kartu bauginančiame ekskurse į moteriško seksualumo pasaulį bus daug progų prisiminti ir garsius feminisčių teiginius, ir kino klasikos citatas. Labiausiai ši „Miegančioji gražuolė“ gimininga Luiso Buñuelio „Dienos gražuolei“ (1967 m.), skandalingai rašytojos Dominique Aury knygos ekranizacijai „O istorija“ (1975 m., rež. Justas Jaeckinas) ir Naujosios Zelandijos režisierės Jane Campion kūrybai. Tik šios paralelės ne tiesmukai iliustratyvios, bet greičiau panašios į subtilias užuominas, o kai kada autoriai polemizuoja su savo artimais giminaičiais.
„Miegančiąją gražuolę“ sukūrė Australijoje gyvenanti rašytoja Julia Leigh, kurios knygos įvertintos ir gimtajame kontinente, ir Amerikoje.
Pagrindinė filmo herojė jauna studentė Liusė panaši į kelias klasikinio kino herojes. Paslaugi atmintis sufleruoja ieškoti akivaizdžių parafrazių su J.Campion „Fortepijonu“ (1993 m.) – jame už nemylimo vyro ištekinta moteris Ada buvo priversta senamadiškų tradicijų kiaute slėpti savo geismus, kol juos nepažadino subtilios mokytojo pamokos.
Neįmanoma nepamatyti ir kai kurių sutapimų su kontraversiška L.Buñuelio „Dienos gražuole“, kurios herojė Severina su sutuoktinių nepatirtų seksualinių fantazijų stygių kompensavo santykiais su atsitiktiniais klientais viešnamyje. O su skandalingo markizo de Sade‘o įtaka paženklintos „O istorijos“ heroję Liusę sieja tas pats smalsumo ir vergiško paklusnumo derinys, leidęs mėgautis anksčiau nepatirtų seksualinių eksperimentų malonumais.
Eksperimentu prasideda ir „Miegančioji gražuolė“. Jau pirmuose kadruose sterilioje laboratorijoje Liusė (aktorė Emily Browning) patiria nemalonią procedūrą, kai į jos skrandį per burną įvedamas zondas. Panašią procedūrą patyrusiam žiūrovui ši scena gali sukelti fiziologinį šleikštulį, kurį gesina tik suvokimas, kad tai tik vėlesnių įvykių metafora.
Tolimesni epizodai tik patvirtina, kad smalsuolė Liusė pati provokuoja rizikingas situacijas ir bet kokią naują patirtį linkusi pasveikinti lengvabūdišku šūkiu: „Pasistengsiu pajusti kuo didesnį malonumą“.
Kartą atsiliepusi į skelbimą studentų laikraštyje Liusė atsiduria prabangiuose elito pramogų apartamentuose, kur jai pasiūloma kurį laiką padirbėti padavėja keistokomis sąlygomis: darbas sezoninis („be kontrakto ir jokių karjeros galimybių“), atlygis – 250 dolerių per valandą grynais, o apranga – vien apatinis trikotažas. Būtina sąlyga – konfidencialumas, o jam prasikaltusieji gali būti baudžiami.
Severina L.Buñuelio filme buvo vadinama „Dienos gražuole“ todėl, kad darbavosi viešnamyje tik dienomis (kol vyro nebuvo namie). O Liusė J.Leigh filme tampa „Miegančiąja gražuolė“ todėl, kad tenkina klientus… miegodama. Kai mergina nusprendžia sužinoti, kas gi vyksta tuo metu, kai ji miega, ji įsitaiso vaizdo kamerą. Norite pasižiūrėti, ką ji nufilmuoja?.. (G.J.)
5. „RIZIKINGAS VERSLAS“ (Risky Business, 1983)
Šiame filme Tomas Cruise‘as suvaidino penktąjį savo karjeros vaidmenį ir tvirtos reputacijos tada dar neturėjo. Užtai „Rizikingam verslui“ pasirodžius ekranuose tokia reputacija atsirado ir ji tolydžio tik stiprėjo.
Filmą kūręs režisierius Paulas Brickmanas pradžioje priešinosi jam siūlomai jauno aktoriaus kandidatūrai, sakydamas, kad Tomas yra „nenormalus psichopatas“. Tokią nuomonę režisierius susidarė pažiūrėjęs filmą “Atšaukimo signalas“ (Taps, 1981). Jame iš tikrųjų Tomas Cruise‘as vaidino karštakošį Karo akademijos auklėtinį, kuris drauge su kursiokais aktyviai pasipriešina valdžios ketinimams šią aukštąją mokymo įstaigą uždaryti ir ima aršiai ginti savo alma mater.
Paulas Brickmanas manė, kad „Rizikingam verslui“ reikia visai kitokio temperamento aktoriaus – švelnaus ir mielo. Juk Džoelis Gudsenas yra septyniolikmetis Čikagos koledžo moksleivis, kuris susiduria su netikėtai iškilusiomis problemomis tada, kai tėvai jį palieka vienui vieną visam ilgam savaitgaliui prabangiuose namuose Čikagoje prie vaizdingo Mičigano ežero.
Tėvai trokšta, kad jų atžala įstotų į Prinstono universitetą, bet pats vaikinas dėl šio tikslo dar nė piršto pats nepajudino. O likęs vienas namuose įsidrąsino artimiau susipažinti su intymias paslaugas tiekiančiomis jaunomis panelėmis.
Viskas klostosi daugmaž normaliai, kol Džoelis nesusipažįsta su telefonu iškviečiama mergina Lana (Rebeccai de Mornay tai buvo vos antras vaidmuo kine). O tai baisiai nepatinka Lanos suteneriui Gvidui (akt. Joe Patoliano), kuris porelę pradeda įkyriai persekioti.
Netikėtai atsiradus „laisvam plotui“ Džoelis namuose sugalvoja suruošti beprotišką vakarėlį su artimiausiais draugais ir laisvo elgesio mergelėmis. Tačiau tokie malonumai nemažai kainuoja. Todėl iškyla logiškas klausimas – kur gauti pinigų pašėlusioms pramogoms?
Gerą verslo planą Džoeliui pasiūlo jo naujoji draugė. Planas paprastas: jeigu yra „laisvas plotas“, tai jame ir reikia išvystyti audringą veiklą.
Kokia tai veikla ir kaip šis „rizikingas verslas“ funkcionuoja, neatskleisime. Gal tik užsiminsime, kad labiausiai iš jo laimėjo pats Džoelis. Nauda triguba – vaikinas pagaliau atsikratė nekaltybės, bet įgijo gerus tikro kapitalisto įgūdžius, per kelias valandas sugebėjęs uždirbti aštuonis tūkstančius dolerių.
O dar visiems droviems jaunuoliams Tomas Cruise‘as jau po filmo premjeros išdavė svarbią paslaptį: „Jeigu tu nemoki šokti, tau niekada nepavyks susipažinti su merginomis. Nes visoms merginoms patinka šeštadieniais eiti į diskotekas“. (G.J.)
4. „MIEGANČIOJI GRAŽUOLĖ” (Bella addormentata, 2012)
Debiutavęs dar septintojo dešimtmečio pradžioje italų režisierius Marco Bellocchio buvo drąsus buržuazinio pasaulio kritikas, demaskavęs išsigimusius santykius „tradicinėje“ šeimoje („Kumščiai kišenėse“, 1965 m.) ir pabandęs surasti anuometinio jaunimo susižavėjimo anarchizmu ir maoizmo idėjomis priežastis („Kinija arti“, 1967 m.). Abu šie filmai tapo reikšmingais septintojo dešimtmečio kūriniais.
Aktualioms problemoms režisierius lieka ištikimas ir dabar. Apie seksualinės prievartos gimdomas problemas režisierius samprotavo dar 1991 m. filme „Nuosprendis“. Dramoje „Sveika, naktie“ (2003 m.) restauravo savo metu pasaulį sukrėtusio teroristinio akto įvykius, kai 1978 m. pogrindinės ekstremistinės grupuotės „Raudonosios brigados“ nariai Romoje pagrobė ir nužudė ministrą pirmininką Aldą Moro.
Du naujausius Meistro filmus matėme visai neseniai. 2019 m. dramoje „Išdavikas“ buvo pasakojama apie nusikalstamos organizacijos „Koza nostra“ narį, išdrįsusį teisme demaskuoti mafiją. O pernai „Kino pavasario“ parodytas „Šventasis pagrobimas“ (2023 m.) restauravo 1858-ųjų gėdingus įvykius Bolonijoje, kai popiežiaus vardu iš žydų pirklio namų buvo jėga atimtas berniukas, neva slapta pakrikštytas, o pagal ano meto taisykles katalikas negali būti auklėjamas tėvų žydų.
„Miegančiojoje gražuolėje“ (2012 m.) ryškius politinius motyvus užgožia moraliniai, nes filmas skirtas iki šiol labai kontraversiškai vertinamai eutanazijos problemai.
Šią dilemą puikiai įvardija vieno herojaus žodžiai: „Tu esi laisva nusižudyti, o aš – tau neleisti. Būčiau paskutinis bailys, jei nepadaryčiau visko, ką galiu. Ne tik dėl to, kad tai mano profesinė pareiga. Dėl paprasčiausio žmogiškumo“.
Filmo pagrindą sudaro reali istorija. Automobilių avarijoje sunkiai sužeista italė Eliuana Englaro 17 metų praleido komoje su diagnoze „vegetatyvinė būklė“. Daug metų merginos tėvas kovojo už eutanaziją ir pagaliau teismo procesą laimėjo. Tačiau teismo sprendimas Italijoje sukėlė tikrą pasipiktinimo audrą, net šalies prezidentas ir premjeras buvo atsidūrę skirtingose barikadų pusėse.
Filme vaizduojamų įvykių metu Eliuana guli komoje jau septyniolika metų. Vieniems ji – miegantis, gyvybe pulsuojantis grožis, kitiems – mirusio proto apleistas kūnas. Italijos parlamentas netrukus svarstys, ar atjungti merginos gyvybę palaikančius aparatus, ar tęsti tai, ko sutartinai niekas negali pavadinti gyvenimu.
Ar tokioje situacijoje įmanoma priimti sprendimą remiantis tik logišku mąstymu? Ar yra argumentų, galinčių palaužti vilties neprarandančią motiną? Ar tam, kad gyventum, užtenka įkvėpti?
Nepaisant pesimistinio fono filmas „Mieganti gražuolė“ pasakoja apie tikėjimą ir viltį, išlaisvinančią ir įkalinančią meilę, kiekvieno atodūsio prasmę.
„Nieko neteisiu ir nesiūlau jokių išankstinių išvadų, tačiau tai nėra neutralus filmas. Neutralumo mene nebūna. Tai ne ideologinis, bet nuoširdus filmas. Ši juosta nėra manifestas – aš lieku atviras kitiems požiūriams ir tikiuosi, kad mano kūrinys paskatins debatus bei susilauks rezonanso“, – sakė režisierius Marco Bellocchio. (G.J.)
3. „GEIŠOS IŠPAŽINTIS” (Memoirs of a Geisha, 2005)
Nereikia net kreiptis į šiais laikais nepaprastai populiarias būrėjas ir vyriausias Lietuvos raganas, kad išpranašautum Oskarais dailininkams, kostiumų dizaineriams ir operatoriui apdovanotai “Geišos išpažinčiai” sėkmę. Ją garantuoja vien elementarų smalsumą žadinantis pavadinimas. Be to Lietuvoje daug kas perskaitė Artūro Goldeno romaną. O trečia – nedažnai kine tenka regėti tokią nebanalią ir nuostabiai gražią istoriją.
Dėl nuostabaus grožio galima buvo ir neabejoti, juk reikalo ėmėsi garsus Brodvėjaus reginių specialistas Robas Maršalas, dar visai neseniai visus žavėjęs savo kino miuziklu “Čikaga”.
Mokantis nepriekaištingai tiksliai parinkti vaidmenų atlikėjus režisierius ir šį kartą pataikė į dešimtuką – tris svarbiausias geišas suvaidino trys gražiausios Azijos moterys Ži Žang, Gong Li ir Mišelė Jeo. Keistoka tik tai, kad trys gražiosios kinės vaidina… japones.
Čijai buvo vos devyneri, kai ji 1929 – aisiais metais pateko į geišų namus. Tada ji tebuvo purvina kaimo mergaitė, rafinuotos kultūros buveinėje ilgai kentusi vyriausios geišos Hasumono patyčias. Patyrusios heteros įtūžį suprasti nesunku – moteriška intuicija pakuždėjo jai, kad greitai šis bjaurus ančiukas taps didžiausia jos konkurente. Bet ginti nuo piktosios raganos mažąją Pelenę ėmė šeimininkė, o vėliau – konkuruojančios firmos geiša Mameha. Jos globojama Čija po kelerių metų virsta garsiausia prieškario Japonijos geiša vardu Sajuri ir atsiduria politinių intrigų sūkuryje.
Nuostabiausios filmo scenos bando atskleisti ne Rytų kultūros žmonėms beveik nesuvokiamą geišų meno specifiką. Bet kadangi filmas kurtas ne pagal japonų rašytojo romaną, o pagal amerikietišką bestselerį, tai po kurio laiko, išsivadavęs iš gražių paveikslėlių magijos, pradedi suvokti, kad Robui Maršalui pavyko tobulai įvaldyti tik pačią formą. Šia prasme “Geišos išpažintį” galima nesunkiai gretinti su pačiais geriausiais Japonijos ir Kinijos filmais. Tačiau gerai ir mūsų žiūrovams žinomi Azijos kontinento šedevrai “Sudie, mano sugulove”, “Bevardis” ar “Skraidančių durklų namai” be efektingos formos pasižymėjo ir gilyn besiskverbiančiais kontekstais. Tuo tarpu Robo Maršalo filme subtili geišų meilės meno filosofija niekaip neprasiveržia pro stulbinamai gražius paveikslėlius.
O esant tokiai “principinei” kino bestselerių kūrėjo nuostatai šiuolaikinio meno vartotojas jau nebekvaršina galvos dėl subtilybių ir deda lygybės ženklą tarp geišos ir prostitutės, tobulos mandalos ir kičinės imitacijos, Jurgos Ivanauskaitės romanų ir budizmo filosofijos… (G.J.)
3. „Tolyn nuo Las Vegaso“ (Leaving Las Vegas, 1995)
Šis pagal Johno O’Brieno romaną sukurtas režisieriaus Mike’o Figgiso („Audringas pirmadienis“, „Misteris Džounsas“, „Brauningo versija“) filmas dar iki Oskarų teikimo ceremonijos buvo pavadintas geriausiu metų filmu (įtakingojo „The New YorkTimes“ puslapiuose šiai nuomonei pritarė per 100 kino ritikų). Po tokio „presingo“ garbūs akademikai, skirstantys paauksuotas Oskarų statulėles, tiesiog negalėjo ignoruoti tokio „vox populi“, bet iš keturių nominacijų (už geriausią metų filmą, režisūrą ir pagrindinių vaidmenų atlikimą) „kūnu“ pavirto tik viena – prizą gavo aktorius Nicolas Cage’as. Jis suvaidino alkoholiką scenaristą, dėl savo žalingų įpročių netekusį darbo.
Negalėdamas atsispirti stipriausiai savo gyvenime aistrai Benas Sandersonas vyksta į azartinių lošimų Meką – neoninių žiburių jūroje skęstantį Las Vegą tik tam, kad čia galėtų rasti amžiną užsimiršimą ir gerti „iki paskutinio atodūsio“. Prieš žengdamas šį žingsnį jis sunaikino visus ankstesnio gyvenimo ženklus – atleistas iš darbo jis pardavė namus ir sudegino nuotraukas.
Autoriai labai ir nesistengia kaip nors motyvuoti herojaus nuopuolio priežasčių; jų tiesiog nežino ir pats Benas („Nežinau, ar pradėjau gerti todėl, kad mane paliko žmona, ar žmona mane paliko todėl, kad pradėjau gerti“). Autoriai suteikia galimybę Benui stabtelėti ir suvokus savo degradavimo gelmę pradėti gyvenimą iš naujo. Tokiu vilties žibutėliu tampa Beno pažintis su prostitute Sera (Elisabeth Shue), svajojančia atsikratyti sutenerio globos ir pažinti tikrąją meilę. Tačiau Benui jau per sunku net vardan meilės kažką savo gyvenime keisti.
Rafinuota Beno agonija trunka labai ilgai, kaip ir depresyvi filmo nuotaika, o melancholiją vis labiau gilina beveik pastoviai skambančios ir neįkyriai atliekamos bliuzo kompozicijos (kelias įdomias improvizacijas groja pats režisierius Mike’as Figgisas, o jam talkina pats Stingas). Ar verta po to stebėtis, kad kino kritikų recenzijos buvo vadinamos „Las Vego bliuzu“, „Švelniai girta rapsodija“ arba tiesiog „Iki dugno”. (G.J.)
2. „Bacchus ponia“ (The Bacchus Lady, 2016)
Pietų Korėjos kino pasaulyje jau seniai žinomas režisierius E J-yong savo naujausiame filme „Bacchus ponia“ nagrinėja sukrečiančią temą, nuo kurios dauguma verčiau rinktųsi nusukti akis. Filme pasakojama senyvo amžiaus moters istorija, kurios vienintelė išeitis prasimanyti pinigų yra parsidavinėti. Per jos akis galima išvysti žiaurią pensinio amžiaus sulaukusių žmonių realybę dabartinėje Pietų Korėjos visuomenėje.
So-young, kurios vaidmenį atlieka aktorė Youn Yuh-jung, yra viena iš Seulo „Bacchu ponių“ – senyvo amžiaus moterų, siūlančių prostitucijos paslaugas vyrams miesto parkuose. Jos gyvenimas monotoniškas, besisukantis tik apie darbą ir du neturimą šeimą atstojančius kaimynus – transeksualę Tiną ir invalidą Do-hoon. Tačiau jos gyvenimas pasisuka netikėta linkme kai ji imasi globoti maišytos kilmės berniuką Minho. Tuo pat metu vienas po kito So-young ilgalaikiai klientai ima iš jos prašyti daugiau nei jos „paslaugų“ – nusivylę savo gyvenimais, jie prašo moters pagalbos juos užbaigti.
Nors filme atspindėta nemažai socialinių problemų, į jas labai nesigilinama, nenukrypstama nuo pagrindinės siužeto linijos. Gilinamasi į pagrindinės veikėjos neviltį ir sunkumus, jos vidinę dilemą, kai iš prigimties geraširdė ir užjaučianti, ji priversta rinktis tarp savo pačios likimo ir galimybės padėti besikankinantiems savo klientams. Nors siužetas rimtas, filme netrūksta ir ironijos bei šiek tiek humoro. Pagrindinė veikėja juokauja, kad kalėjimas jos gyvenime nebūtų blogai, kadangi ji neturi pakankamai pinigų gyventi senelių namuose. (U.N.)
1. „MANDARINAS” (Tangerine, 2015)
Pastaraisiais metais vis ryškesni pasauliniame kine transgenderinės tematikos atgarsiai. Jei anksčiau ginčai dėl vadinamosios „lyčių kovos“ dažniausiai būdavo sušvelninami tradicinės romantinės komedijos intonacijomis, tai dabar ateina vis atviriau konstatuojamų naujų tiesų laikai.
Dabar tikrai nestinga LGBT tematikos filmų, o štai prieš gerą dešimtmetį, kai režisierius Seanas Bakeris filmavo savo „Mandariną“, radikalių pasisakymų šia tema dar buvo įprasta vengti. Todėl šis filmas anuometiniame kontekste atrodė pakankamai drąsus.
Filmo veiksmo atspirties taškas – Kalėdų išvakarės Los Andžele. Kurį laiką už grotų dėl kvaišalų laikymo praleidusi juodaodė prostitutė žaismingu vardu Sin Di Rela (įvertinkime autorių sąmojį pavadinti šios profesijos darbuotoja Sindirella – lietuviškai Pelenė!) susitinka savo draugę Aleksandrą ir iš jos sužino, kad Sindės draugelis suteneris per nepilną jos įkalinimo mėnesį susirado kitą. Įsiutusi „suvedžiotoji ir pamestoji“ išvyksta ieškoti įžūlios konkurentės.
Filmas tikrai turi daug teigiamų privalumų.
Visų pirma jis nufilmuotas Apple išmaniuoju telefonu. Dar gerokai iki premjeros žmonės buvo informuojami apie pirmąjį iPhone‘u susuktą filmą.
Žiūrint filmą tai akivaizdžiai matosi, tačiau pavadinti jį pigia produkcija, kokios pilna socialiniuose tinkluose ir Youtube, liežuvis neapsiverčia. Atvirkščiai, autoriai pasistengė „išvalyti“ vaizdus nuo įprasto blizgaus formato, todėl ekrane pamatysime visai ne tokį Los Andželą, prie kokio esame įpratę daugelyje filmų.
Ekrane rodoma realybė nepagražinama, nestinga brutalių scenų, kurios kai ką net gali šokiruoti.
Į naudą filmui išėjo ir tai, kad Sindę ir Aleksandrą suvaidino visai ne profesionalios aktorės, o tikros Angelų miesto gatvėse dirbančios prostitutės Kitana Kiki Rodriguez bei Mya Taylor. Gal ir paradoksalu, bet jos savo natūralumu ir reakcijų spontaniškumu tikrai lenkia prostitutes vaidinančias profesionalias aktores. Vienas dalykas – vaidinti ir visai kas kita – gyventi įprastą gyvenimą!
Ir dar vienas pastebėjimas – autoriai nesistengia užimti kieno nors pusę, nenori moralizuoti ar daryti išvadų. Ir jau tikrai nesiekia sukelti užuojautą vieniems arba pasmerkti kitų. Tik nereikia autorių kaltinti empatijos stoka. Jie moka kelti klausimus ir daro tai savaip. O jau atsakinėti į klausimus turi patys žiūrovai. (G.J.)
