Europos Komisija Apple ir Facebookui įšovė atitinkamai 500 ir 200 mln. EUR baudos.
Zuckerbergas jau atvirai įsivėlė į geopolitinį žaidimus, jo draugams pareiškus, kad ES diskriminuoja sėkmingus JAV verslus taip sudarydama palankesnes sąlygas “Europos ir Kinijos verslams”.
Kaip ir rašiau čia, ir LRT radijuje kalbėjau po garsiosios JD Vance Miuncheno kalbos, joje akivaizdžiai buvo paslėpta žinutė ES, kuri supaprastinus skambėtų taip: arba nustoja reguliuot IT gigantus, arba mes tikslingai eisime veltis į jūsų vidaus politiką.
Donaldas Trumpas ES reikalavimus neproteguoti savo platformose kitų savo produktų (na, pavyzdžiui, Apple telefonuose apple safari naršyklės ir panašiai) vadina “netarifiniais barjerais”. Kitaip tariant, jo akyse tai iš esmės yra tarifų analogas.
Nenoriu leistis į ilgą ir techninę diskusiją, kodėl tie ES įstatymai (specifiškai skaitmeninių paslaugų ir skaitmeninių rinkų aktai) yra sudėtingi, tačiau tik atkreipsiu dėmesį, kad šitų klausimų ekspertai (kalbu ne apie biurokratus, tačiau ir apie tam reikalui dedikuotus privataus sektoriaus ekspertus, pavyzdžiui Mozilla, kurią daugelis atpažinsit iš firefox naršyklės, daro stebėtinai kokybišką darbą vertindama ES įstatymus ir pateikia ypatingai kokybiškų pastabų Europos Komisijai ir Parlamentui) daugiau mažiau visi sutartų, kad pačių įstatymų ambicija buvo labai menka. Kitaip tariant, poreikis reguliuoti yra gerokai didesnis, nei realiai ES išdrįso.
Priežastys kodėl ES nusprendė taip silpnai reguliuoti tai, ką, grubiai tariant, galime pavadinti “internetu” yra įvairios. Viena iš jų, kad turbūt niekada Europos Komisija nebuvo susilaukus tokio puolimo ir grasinimų. Kita, kad reguliuoti internetą yra nedėkingas uždavinys. Kitas klasikinis pavyzdys, kurį aš dažnai pateikiu ir kuris turėjo atsirasti tam pačiam skaitmeniniam paslaugų akte – dezinformacijos prevencija. Realiai jo nėra ir informacijos ES niekaip nereguliuoja. Kodėl? Todėl, kad kaip ir Lietuvoje, taip ir Europoje, nors politikai ypatingai mėgsta šnekėti apie šitą temą, realių pasiūlymų (nei gerų, nei blogų) niekas nesugeba pateikti.
Čia yra ir įdomus politinis fenomenas, kai suvoki, kad visi pasaulio influenceriai su visais politikais, kurie yra kalbėję apie šitą temą – kolektyviai yra išgimdę lygiai nieko. Su šita tema nesusitvarko ir akademija. Geriausia, ką esu matęs, tai raginimą apskritai interneto teisėkūrai netaikyti tokių vertinimų kaip “gera” ar “bloga”, tačiau šviesti žmones ir susitaikyti, kad reguliuojant internetą galima padaryti tik “geriau” arba “blogiau”. Man asmeniškai šitai patinka, bet visi suprantate, kaip veikia politinis procesas. Jei yra bent kažkas biški ne taip – oponentai iškart vien tik apie tai kalba, tikslingai bandydami perrėkti bet kokį niuansuotą paaiškinimą. Kuris be kita ko, negali būti kitoks – nebent ilgas, kaip ir, pvz, tai, ką dabar skaitote. Todėl politine prasme tai yra absoliučiai toksiškas klausimas. O jeigu Tu net negali įstatymu aprašyti, kas yra dezinformacija arba fake news – tai kaip tas pats Facebookas kažką reguliuos?
Tai čia reikia visuomet apginti ir tas IT bendroves ir suprasti, kad ir juos politikai tikslingai daro atpirkimo ožiais už problemas, kurių patys nepajėgia išspręsti, nors tai būtent nuo politinio darbo prasidėti turėtų sprendimo būdai.
Tai principe ES teisekūra šitą realybę priėmė paprasčiausiai išmesdama šitus neišsprendžiamus klausimus lauk ir jų nereguliuoja. Tačiau atsirado reikalavimai, pavyzdžiui, IT bendrovėms kuriant algoritmus, daryti rizikos poveikio analizes. Daug kas kvestionuoja tokių dalykų prasmę, nes kai pats save audituoji… na, patys suprantat. Tačiau iš tikrųjų tai labiau yra kaip informacijos kaupimo uždavinys, viliantis, kad per tų praktikų analizę galiausiai rasis kažkokie labiau apčiuiopiami sprendimai.
Tuo tarpu tie realiai išėję įstatymai ir taip turi įvairių problemų. Kai nori įvertinti, ar vienas rinkos dalyvis nepagrįstai kuria barjerus kitam, turi labai aiškiai apsibrėžti, kurie IT produktai konkuruoja toje pačioje rinkoje. Turbūt visiems aišku, kad Excelis neturi nieko bendro su Youtube, bet, jei paklaustumėt Zuckerbergo, tai jis Jums pasakytų, kad ir X neturi nieko bendro su Facebooku, nes kažkodėl. Tai tuomet atsiranda daug tokių ribinių ir neaiškių situacijų. Pavyzdžiui, nusipirkote telefoną, jame jau įrašyta naršyklė. Ar tai diskriminuoja kitas naršykles? Samsungas sako, kad jų android telefonai nieko nediskriminuoja. Ir jų atveju tai gal ir tiesa, nes kas iš vis naudoja jų naršykles? Bet pvz Apple atveju – tai jau tikrai nėra tiesa. Bet tai atveria naują pandoros skrynią, nes gal 9/10 žmonių absoliučiai nesvarbus tas pasirinkimas, nes jie perka ne tik Apple telefoną, tačiau ir visą apple ekosistemą (čia vis tik yra didžiausias Apple pardavimas – jų ekosistema tarpusavyje bendradarbiauja veikia geriau nei bet kas kitas, be konkurencijos, ir apple tam užtikrinti meta daug resursų). Vis tik apple dėl šito , nusileido Europos Komisijai ir dabar jau visi gauna pasirinkti, kurią naršyklę ketina naudoti. Realiai tai jokio nepatogumo tai niekam nesudarė ir Apple nesugriuvo. Bet politinio žaidimo buvo daug.
Dabar istorija kartojosi su apple “app store” – programėle per kurią galite į apple telefoną parsisiųsti kitas programas. Apple atvėrė galimybes Europoje turėti alternatyvas jų e-parduotuvei, tačiau užmovė didelius mokesčius ir apribojimus bet kam, kas sugebės sėkmingai tuo pasinaudoti. Pavyzdžiui, jeigu kažkas paleis labai sėkmingą programėlę, tai apple nusprendė paimti fiksuotą 50 centų mokestį už kiekvieną programėlės parsisiuntimą virš milijono. Kas apskritai yra keistokas mokestis, suvokiant, kad siuntiesi tai ne iš apple parduotuvės ne apple programėlę į apple telefoną (už kurį susimokėjai).
Čia ir vėl susiduria du skirtingi požiūriai. Apple bando visus įtikinti, kad jie ne barjerus kuria, tačiau taip saugo visus vartotojus, nes tik tai, ką jie praleidžia – yra patikrinta ir saugu. Ar tai būtina? Tikrai ne, tą žino kiekvienas turintis Android telefoną. Ar tai yra didžiulis privalumas Apple vartotojui dėl kurio verta leisti dirbtinai apple apriboti konkurenciją? Apple nori, kad tikėtumėt, jog taip. Ir, vėlgi, tai yra susiję su jų istorine misija. Bet technologiškai tai nelabai skiriasi nuo leidimo pasirinkti naršyklę.
Tai čia tiesiog pavyzdžiai, kodėl dažnai galite pamatyti kritikos pačiai teisėkūrai, bet tuo pačiu ir paaiškinimas, kokia tai sudėtinga sritis reguliuoti apskritai.
Kaip ten bebūtų, tiek Apple, tiek Google, tiek Facebook kovojo su Europos Komisija kiekviename žingsnyje. Apple ir Facebookas yra ypatingai agresyvūs, Google irgi mėgsta būti agresyvūs, tačiau labiau uždaruose kambariuose, ne tiek atvirai leistis į įvairius grasinimus.
Facebookas, tuo tarpu, vis dar kovoja su vartotojų duomenų saugumu ir baudą gavo už reikalavimą susimokėti tiems, kurie nenori, kad jų duomenys būtų naudojami rinkodaros tikslais. Facebookas sako, kad verslo modelis, kai žmogus arba susimoka, arba gauna reklamų – nėra naujiena. Ir čia vėlgi atvirai matyti, kaip Zuckerbergas gudrauja, nes problema yra ne reklamos Facebooke. Problema yra specifiškai kiekvienam žmogui parenkamos reklamos, kas yra daroma pasinaudojant vartotojo duomenimis, ko jis daryti galbūt nenori. Vėlgi – tai nėra nauja, nes dar dėka GDPR šita praktika buvo išgyvendinta. Visi žinote tuos vadinamuosius “sausainiukų” langus, kur amžinai dabar visur klausinėja “ar galime pasinaudoti jūsų duomenimis?” Tai dabar tą patį principą reikalaujama perkelti ir į Facebooką. Kodėl Facebookui tai problema, nes verslas yra pasiryžęs mokėti žymiai daugiau už reklamą, kuri gali pasiekti tikslinę jų auditoriją, nei už reklamą, kurią išmeta tiesiog belekam. Na, kaip pavyzdys, aš atsisakau Facebookui duoti savo duomenis, tai jis man reklamuoja įklotus, nes jis teoriškai nieko apie mane nežino, o įklotų gamintojas nusprendė paleist reklamos. Turbūt naudos iš tokios reklamos nebūtų labai daug. Tai Facebookas sako, kad arba mes pasiimsim didesnę pelno maržą iš kliento, arba kompensuosim ją vartotoju. Europos Komisija sako, kad Jūsų kainodara su Jūsų klientais yra Jūsų reikalas, tačiau kliento versti rinktis tarp mokesčio ir atiduodamų duomenų – neleisime, nes joks vartotojas neturėtų būti verčiamas tą daryti.
Tai čia ir vėl kertasi praktika, kuri internete paplitus, nes skaitmeninė erdvė monetizuoti asmeninius mūsų duomenis pradėjo gerokai anksčiau, nei ją kas nors pradėjo reguliuoti. Ir kadangi taip visuomet buvo, dabar daug kam atrodo, kad tai “normalu”. ES įstatymai sako, kad tai nėra normalu ir žmonių duomenys neturėtų būti prekybos objektas, tačiau tai yra žmogaus reikalas, ar jais dalintis, ar ne. Paprastai tariant – vartotojų apsauga.
Tai, grubiai tariant, toks yra kontekstas, nežinau, kiek aiškiai pavyko jį suprasti.
Tačiau dabar tai turės dar vieną dimensiją, kodėl pradžioje paminėjau JD Vance – nes jau minėtoje jo Miuncheno kalboje, akivaizdu, buvo kritika visam šitam reikalui. Nekalbant apie tą patį Eloną Muską, kuris irgi seniai turi mūšį su ES teisėkūra. Na ir tada yra šita Trumpo jau pasigauta žinutė apie “netarifinius barjerus”, į kuriuos jis, be jokios abejonės, visada grasina atsakyti tarifais.
Nauja iteracija baudų metoms ir apple – reiškia naują raudų kampaniją Baltuosiuose Rūmuose Trumpui eiti kovoti su ES. Jei žvelgtume istoriškai, pvz Apple galiausiai nusileido dėl visko. Sakė negalime turėti USB C pakrovėju, kur buvo jau absoliučiai akivaizdžiai nesusiję su inovacijomis, o tiesiog neblogas papildomas verslas iš gerokai pervertintų apple pakrovėjų pasikraut pinigėlio, bet galiausiai nusileido. Sakė specialiai nebus Dirbtinio Intelekto funkcijų Europoje, nes tai neįmanoma – nusileido, yra, veikia, pasirodo įmanoma (su keletu išlygų berods). Sakė naršyklės nebus galima rinktis Apple – jau seniai galima. Greičiausiai nusileis ir dėl savo e-parduotuvės.
Nebent. Nebent bus nauja iteracija Trumpo kovos su ES. Bet jeigu taip bus – tai gal bent jau šiek tiek lengviau bus suprasti, kas čia vyksta.
Aš asmeniškai pasakysiu, kad didžiuojuosi ES principais judėti šitu keliu, net jei kai kurios vietos teisėkūros man asmeniškai ir visai nepatiko, ir buvo puikių pasiūlymų iš to paties privataus sektoriaus (tiesa, ne visokių Apple, Metų ir Googlų), kurie tikrai galėjo įstatymus padaryti “geresniais”. Nes šitoje vietoje ES daro tai, kam niekas pasaulyje neturi drąsos. Ir tai yra prasminga. Net jei netobula, net jei su klaidomis. Tačiau rezultatai pamažu vyksta ir plėtojasi. Man yra tekę kalbėti su bene visais pagrindiniais žmonėmis, nuo biurokratų iki už šiuos įstatymus atsakingo kabineto narių Europos Komisijoje, tai, patikėkite manimi, sakyti, kad jie išgyveno psichologinį terorą – nebūtų hiperbolė. Ir man kartais apmaudu, kai žmonės juokais paleidžia, kad va, ES kovoja su kažkokiais telefonų kištukais ar naršyklėmis, nes kita pusė į tai žiūri su tokiu rimtumu, kad už uždarų durų žmonėms būdavo subtiliai grasinama kontinentinio masto ekonominėm krizėm, jeigu jie nenustos eiti šitu keliu.
Bet nuėjo. Ir, mano akimis, tai turi dar vieną papildomą naudą visiems Europos žmonėms, apie kurią tikrai niekas negalvojo šitiems įstatymams atsirandant. IT gigantai labai akivaizdžiai naudoja JAV Prezidentą kaip savo asmeninį lobistą savo tikslams pasiekti. Tame yra žiauri galios asimetrija. Trumpas laksto nešiodamas Zuckerbergų žinutes, kad Europa laisviau žiūrėtų į vartotojų duomenis, kad tas galėtų vietoj 5 milijardų uždirbti 50 milijardų. Ir jei nebūtų tų į akmenį iškaltų įstatymų, esu įsitikinęs, bet kokia Komisija, bet kokios valstybės vadovai, gal nebent išskyrus ten kokią Prancūziją, kuri nuo Šarlio de Golio laikų taip niekada ir nepradėjo pasitikėti JAV, tą malonę tikrai pildytų.
O dabar turime. Ir tai gerokai labiau apsunkina galimybes vykdyti tą vadinamąją “rūkomųjų kambarių demokratiją”, kur viską pasislėpę nusprendžia rimti dėdės su cigarais. Net jeigu visiškai nuo to pabėgti niekas negali.
