Lapkričio 20 dieną Kauno filharmonijoje miesto diksilendo grupė pademonstravo, kaip stipriai myli misterį džiazą, pristatydami savo naują programą „I Love Jazz“. Įžengus į salę švarkuotiems, šventiškai nusiteikusiems muzikantams ir išgirdus įvadinius būgnų lazdelių sumušimus, iš karto kilo noras imti paskolą ir Laisvės alėjoje įkurti DixXband‘o klubą. Ten „apsigyventų“ šis kolektyvas, šėltų kartu su publika ir ištisus vakarus naktis mylėtų džiazą, bliuzą ir diksilendą. Bet, kadangi gražūs vyrai scenoje neleido ilgiau svajoti, tai teko grįžti į nuotaikingą programos „I Love Jazz“ pristatymą.
Pradžiai derėtų pristatyti šiek tiek orkestrinės statistikos, nurodančios, kas kokį instrumentą (-us) valdo. Taigi: Kristina Svolkinaitė – vokalas, Tomas Razmus – saksofonas, Mantas Liutikas – klavišiniai, Andrius Daugirdas – bosinė gitara, Evaldas Andziulis – mušamieji, Mindaugas Paulikas – gitara/bandža, Remigijus Terminas – trombonas ir Raimundas Arnašius – trimitas/fliugelhornas. Ansamblio svečias koncerte – Žygimantas Razmus – klarnetininkas ir saksofonininkas viename.
Pirmoje koncerto dalyje, pagroję kelis kūrinius vieni, muzikantai į kompaniją įtraukė džiazo interesantams gerai žinomą atlikėją Kristiną Svolkinaitę. Su šia dainininke, pasidabinusia dailia mėlyna suknele, keliavome po Amerikos miestus, Naujojo Orleano gatves ir klausėmės paprastų žmonių muzikinių istorijų. Jos skambėjo populiariose kompozicijose, kaip antai „Stompin‘ at the Savoy“, „One for my babay“, „Basin street blues“, „Just you Just me“ ir kitose.
– Ir kaip? – norėjote paklausti.
– Žavingai, – atsakau.
Iš tiesų, gana plataus diapazono atlikėja ir kruopščiai, ir pakankamai laisvai improvizuoja. Žinoma, laisvė džiaze, kaip ir oras lauke – nepasotinama, jos niekada nebus per daug. Kristinos Svolkinaitės atlikime kai kada pastebimos improvizacinės pastangos netrikdo. Priešingai, atskleidžia profesionalumą, įgytą tėvelio Stepo Januškos pamokose ir besiskleidžiančią savarankišką džiazinę poziciją. Be malonaus ausiai kompozicijų atlikimo, manau, daugeliui tiko ir patiko K. Svolkinaitės pasakyti įžanginiai žodžiai prieš kiekvieną kūrinį, supažindinantys klausytojus su būsimos kompozicijos istorija. Prastai suprantantys ar visai nemokantys anglų kalbos turėjo jaustis pamaloninti.
Po pertraukos scenoje pasirodė ir pats lietuviškojo džiazo anglų kalba guru Stepas Januška. Žvilgantis ir išraiškingas, nepakeičiamas „Studijos“ lyderis iškart leidosi į improvizacinį suokalbį su DixX ansambliu. Vargu, ar kam naujiena pasirodys, jei parašysiu, kad šis Klaipėdos džiazo šviesulys, išlaikydamas itin subtilią muzikinę stovėseną, labai laisvai, žaismingai improvizuoja, visaip mėtydamas ir vėtydamas savo balsą, išgauna nuostabius derinius ir žaižaruojančias improvizacines figūrėles. Stepo Januškos ir muzikinis, ir asmeninis žavesys kyla iš suformuoto, pagrįsto bei, matyt, nuolat tobulinamo savito stiliaus.
Negaliu nepaminėti vakaro svečio Žygimanto Razmaus. Mano išlepusiai akiai iš visų DixXband narių jis pasirodė laisviausias. Greta puikaus instrumento (tiek klarneto, tiek ir saksofono) valdymo, virtuoziško grojimo, jam galėjai pridurti dažnai girdimą vertinamąją frazę: „Jis laisvai jaučiasi scenoje“. Turint omeny Ž. Razmaus profesionalumą, galima palinkėti tų likusių kelių muzikinių kilometrų ir bus galima spausti ranką B. Gudmanui.
Tokių šviesių, nuotaikingų koncertų dėka dar grečiau prabėga laikas. Ir nors šioje vietoje norėtųs rašyti „gaila, kiekgi dar galima greičiau!“, bet nesirašo, nes DixXband verčia šypsotis, ir, įsukęs į greitus muzikos verpetus, dar stipriau laukti kitų šio ansamblio pasirodymų.
Rasa Biveinytė
