Įspėjimas šis tekstas neskirtas nepilnamečiams ir jautrių nervų žmonėms.
Pastaraisiais metais siaubo filmų gerbėjai vis dažniau girdi Ozo Perkinso vardą. Vieni jį atrado po Stiveno Kingo apsakymo „Beždžionė”” („The Monkey“) kino adaptacijos, kiti – po didžiulio hito „Longlegs“, kuris 2024 metais tapo vienu daugiausiai aptariamų siaubo filmų pasaulyje. Tačiau už niūrių istorijų, šiurpių personažų ir nuolatinės mirties temos slypi ne tik režisieriaus vaizduotė. Daugelį savo kūrinių Perkinsas grindžia asmenine patirtimi, o jo gyvenimo istorija kartais atrodo tamsesnė už pačius filmus.
Vaikystė garsioje šeimoje
Ozas Perkinsas, kurio tikrasis vardas yra Osgoodas Perkinsas, gimė 1974 metais Niujorke. Jo tėvas buvo Anthony Perkins – legendinis aktorius, išgarsėjęs Normano Beitso vaidmeniu Alfredo Hitchcocko siaubo klasikoje „Psycho“. Šis personažas iki šiol laikomas vienu garsiausių kino istorijos piktadarių, o pats filmas padarė didžiulę įtaką siaubo kinui.
Ozo motina Berry Berenson buvo modelis, fotografė ir aktorė. Iš šalies atrodė, kad šeima gyvena svajonių gyvenimą, tačiau pats Perkinsas vėliau ne kartą užsiminė, kad už garsios pavardės slėpėsi kur kas sudėtingesnė realybė. Šeimoje netrūko nutylėjimų, paslapčių ir neišsakytų emocijų, kurios vėliau tapo viena svarbiausių jo filmų temų.
Dvi tragedijos, pakeitusios visą gyvenimą
Pirmoji tragedija režisieriaus gyvenime įvyko 1992 metais. Tuomet, būdamas vos 18-os metų, jis neteko tėvo. Anthony Perkinsas mirė nuo AIDS sukeltų komplikacijų. Tuo metu ši liga vis dar buvo apgaubta daugybės stereotipų ir baimių, todėl šeimai teko susidurti ne tik su netektimi, bet ir su didžiuliu visuomenės dėmesiu.
Vis dėlto skaudžiausias smūgis laukė po devynerių metų. 2001 metų rugsėjo 11-osios rytą režisieriau mama Berry Berenson skrido lėktuvu „American Airlines Flight 11“. Tai buvo pirmasis lėktuvas, kurį užgrobė teroristai ir nukreipė į Pasaulio prekybos centro Šiaurinį bokštą Niujorke. Ji žuvo kartu su visais keleiviais.
Per mažiau nei dešimtmetį Perkinsas neteko abiejų tėvų. Vėliau jis yra prisipažinęs, kad po tokių išgyvenimų žmogaus santykis su mirtimi neišvengiamai pasikeičia. Būtent todėl jo filmuose dažnai kalbama ne apie pabaisas ar demonus, o apie žmones, kurie bando gyventi po netekties.
Kelias į kino pasaulį
Nors šiandien Perkinsas žinomas kaip režisierius ir scenaristas, pirmuosius žingsnius kino pasaulyje jis žengė kaip aktorius. Dar vaikystėje jis pasirodė filme „Psycho II“, kuriame suvaidino jaunąjį Normaną Beitsą. Tai buvo simboliškas momentas – jis įkūnijo personažą, kuris pavertė jo tėvą kino legenda. Vėliau Perkinsas vaidino filmuose „Legally Blonde“, „Secretary“, „Not Another Teen Movie“ ir kituose projektuose. Nors aktoriaus karjera klostėsi neblogai, ilgainiui suprato, kad didžiausią susidomėjimą jam kelia istorijų kūrimas.
Pirmasis didesnis jo, kaip režisieriaus, darbas buvo 2015 metais pasirodęs filmas „The Blackcoat’s Daughter“. Nors juosta netapo milžinišku komerciniu hitu, siaubo kino gerbėjai ir kritikai greitai pastebėjo, kad atsirado naujas kūrėjas su labai savitu braižu. Skirtingai nei daugelis šiuolaikinių siaubo režisierių, Perkinsas retai remiasi staigiais išgąsdinimais ar kruvinomis scenomis. Jo filmuose daug svarbesnė atmosfera, nejaukumo jausmas ir emocinis svoris.
Tai dar labiau atsiskleidė filmuose „I Am the Pretty Thing That Lives in the House“ ir „Gretel & Hansel“. Šiose juostose siaubas gimsta ne iš monstrų ar smurto, o iš vienatvės, nežinomybės ir nuolat tvyrančio pavojaus jausmo. Kritikai dažnai pabrėžia, kad Perkinso filmai primena lėtai besikaupiančią įtampą – žiūrovas dažnai net negali tiksliai paaiškinti, kas jį gąsdina, tačiau nerimas išlieka dar ilgai po filmo pabaigos.
„Longlegs“ – filmas, pavertęs jį žvaigžde
Nors Perkinsas jau buvo pelnęs siaubo gerbėjų dėmesį, tikrasis proveržis įvyko 2024 metais pasirodžius filmui „Longlegs“. Filme pagrindinius vaidmenis atliko Nicolas Cage ir Maika Monroe, o pasakojimas apie paslaptingą serijinį žudiką bei jį medžiojančią FTB agentę tapo viena didžiausių metų kino sensacijų.
Prie filmo sėkmės prisidėjo ir neįprasta reklaminė kampanija. Kūrėjai ilgą laiką slėpė pagrindinio piktadario išvaizdą, todėl internete netrūko spėlionių ir teorijų. Kai filmas pagaliau pasirodė kino teatruose, jis ne tik sulaukė puikių kritikų įvertinimų, bet ir tapo daugiausiai pajamų atnešusiu Perkinso karjeros projektu.
Pats režisierius yra pasakojęs, kad „Longlegs“ slypi ir nemažai asmeninių išgyvenimų. Jį domino tėvų įtaka vaikams, šeimos paslaptys bei traumos, kurios gali persekioti žmogų visą gyvenimą. Ne vienas kino kritikas pastebėjo, kad būtent ši emocinė gelmė filmą išskyrė iš daugelio kitų siaubo juostų.
Kodėl „The Monkey“ tapo vienu asmeniškiausių jo filmų?
Po milžiniškos „Longlegs“ sėkmės Perkinsas pristatė filmą „The Monkey“, sukurtą pagal Stiveno Kingo apsakymą. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo istorija apie prakeiktą žaislinę beždžionę, kuri neša mirtį visiems aplinkiniams. Tačiau pats režisierius yra pasakojęs, kad jį labiausiai sudomino ne siaubo elementai, o pagrindinė filmo idėja – žmogaus bejėgiškumas prieš mirtį.
Filme veikėjai negali kontroliuoti nelaimių, kurios vyksta aplink juos. Daugelis kritikų pastebėjo, kad ši tema glaudžiai susijusi su paties režisieriaus gyvenimu. Tėvo mirtis nuo ligos ir motinos žūtis per Rugsėjo 11-osios išpuolius buvo tragedijos, kurių jis negalėjo nei numatyti, nei sustabdyti.
Dėl šios priežasties „The Monkey“ dažnai vadinamas ne tik siaubo filmu, bet ir savotišku pasakojimu apie gedulą, likimą ir žmogaus bandymą susitaikyti su tuo, ko negali pakeisti. Nors filme netrūksta juodojo humoro ir kruvinų scenų, jo centre slypi labai žmogiškas klausimas – kaip gyventi toliau, kai gyvenimas staiga atima brangiausius žmones.
Kai tikras gyvenimas tampa įkvėpimu
Šiandien Ozas Perkinsas laikomas viena ryškiausių šiuolaikinio siaubo kino simboliu. Tačiau jo filmų išskirtinumas slypi ne tik gebėjime išgąsdinti žiūrovą. Kiekviename jo kūrinyje galima rasti labai asmeniškų temų – netektį, skausmą, šeimos paslaptis ir žmogaus pastangas susitaikyti su praeitimi.
Galbūt būtent todėl jo kuriamas siaubas atrodo toks tikras. Už kiekvienos bauginančios istorijos slypi ne tik režisieriaus fantazija, bet ir labai realūs išgyvenimai, kurie padėjo suformuoti vieną įdomiausių šių dienų siaubo filmų kūrėjų. O žinant jo gyvenimo istoriją, tampa aišku, kodėl daugelis žiūrovų sako, kad Ozo Perkinso filmuose baisiausi yra ne monstrai ar žudikai, o patys gyvenimo smūgiai.
