„Europą valdys kompromisas“ – skelbia vokiečių savaitraštis „Die Zeit“, panaši nuomonė vyrauja ir visoje Europos spaudoje. D. Camerono prieštaravimai negirdimi, o krikdemo Jean-Claude Junckerio kandidatūrą dabar jau remia ir Europos Parlamento socialdemokratų frakcija, atsisakiusi savo kandidato. Kokie susitarimai leido pasiekti šį kompromisą ir kaip tai keis ES politiką?
Iki šiol pagrindiniu konservatoriaus J. C. Junckerio konkurentu tapti EK pirmininku buvo laikomas Vokietijos socialdemokratų partijos (SPD) narys ir Europos Parlamento socialdemokratų frakcijos lyderis Martinas Schulzas, tačiau jo kandidatūros atsisakyta. Svarbi to priežastis buvo SPD nenoras pyktis su jų valdančios koalicijos partneriais Vokietijoje, Angelos Merkel konservatoriais CDU. Todėl SPD lyderis Sigmaras Gabrielis nusprendė prisijungti prie A. Merkel paremiant J. C. Junckerį Europoje.
Tuo tarpu Socialdemokratų ir Socialistų Partija EP po šį savaitgalį vykusio frakcijos lyderių susitikimo Paryžiuje taip pat parėmė Vokietijos SPD poziciją ir todėl rems J. C. Junckerį, o už tai socialdemokratas M. Schulzas lieka Europos Parlamento vadovu.
Pastarosiomis savaitėmis dauguma Vokietijos socialdemokratų net neprieštaravo, kad faktiniu ES vadovu taptų J.C. Junckeris: demokratiniai principai logiškai diktuotų, kad EK pirmininkauti turėtų daugiausiai balsų surinkusios Europos Parlamento frakcijos lyderis, o tai ir būtų išpildyta buvusio Liuksemburgo ministro pirmininko išrinkimo atveju. Stipresnės paramos J.C. Junckeris susilaukė net ir dėl D. Camerono grasinimų, esą šio „federalisto“ išrinkimas dar sustiprintų Didžiosos Britanijos norą išstoti iš ES.
Netikėtai, šis iššūkis Vokietijoje suvienijo daugumą konservatorių ir socialdemokratų: niekas nenorėjo pasiduoti atviram euroskeptiškų britų šantažui. Drąsus D. Camerono ėjimas atsisuko prieš jį patį ir tapo dideliu pralaimėjimu, net jei tai ir tebuvo populizmas, skirtas prieš ES nusiteikusiems britų rinkėjams. Bekompromis, viešai pareikštas reikalavimas nepaliko vietos deryboms, nebuvo išgirstas, ir izoliavo Didžiosios Britanijos premjerą Europos Taryboje.
Vis dėlto, nepaisant išryškėjusio bendro intereso tarp dviejų didžiausių EP frakcijų, M. Schulzo išlikimas EP vadovo poste nėra viskas, ko už savo paramą J.C. Junckeriui nori socialdemokratai.
Praeitą savaitę Vokietijoje SPD lyderis S. Gabrielis pareiškė, kad reikia reformuoti Europos Stabilumo paktą: sušvelninti griežtą ir nelanksčią ES valstybių deficito bei BVP ir skolos santykio kontrolę. Kaip pagrindinis argumentas paminėta Prancūzija. Šalies ekonomika smunka, todėl Prancūzija imasi ekonomikos liberalizavimo ir fiskalinės drausmės reformų, reikalingų užkirsti kelią recesijai antroje pagal dydį ES rinkoje. Tačiau S. Gabrielis įsitikinęs, kad Prancūzijos ekonomikai reikės laiko pajusti reformų rezultatus, todėl iš Europos Stabilumo pakto reikia išbraukti nelanksčius apribojimus, verčiančius Prancūziją kovoti su laiku.
To paties reikalauja Prancūzijos prezidentas F. Hollande ir Italijos premjeras Matteo Renzi – du politikai, taip pat remiantys socialdemokratų frakciją EP.
Iki šiol A. Merkel nebuvo linkusi nusileisti ir pritarti tokioms Stabilumo pakto reformoms, tačiau pirmadienį pakeitė nuomonę ir pritarė kairiųjų pozicijai. A. Merkel pripažino, kad Prancūzijai reikia suteikti daugiau laiko reformų įgyvendinimui, kitaip svarbiausia Vokietijos politinė ir ekonominė partnerė Europos Sąjungoje susidurs su galimai dar rimtesnėmis ekonominėmis problemomis.
Socialdemokratai taip pat nori ES įgaliotinio užsienio reikalams posto, kurį praėjusią kadenciją užėmė Catherine Ashton. Iki šiol realiausiu kandidatu ją pakeisti buvo laikomas Lenkijos užsienio reikalų ministras konservatorius Radekas Sikorskis, tačiau jo šansus gerokai sumenkino tebesitęsiantis skandalas Lenkijoje, kur paviešintos slaptai įrašytos juostos su šį politiką kompromituojančiais pasisakymais: vienoje iš jų atvirai išjuokiamas D. Cameronas.
Vietoje R. Sikorskio į šį postą socialdemokratai dabar siūlo Italijos užsienio reikalų ministrę, kairiojo Matteo Renzi partijos narę Federicą Mogherini, tačiau konservatoriai su šia kandidatūra nesutinka ir į faktinę ES užsienio reikalų ministro vietą siūlo savo frakcijos narę, eurokomisarę ir buvusią Pasaulio banko viceprezidentę Kristaliną Georgievą.
