Holivudo aukso amžius ir jo klasikiniai filmai atvėrė kelią filmų kūrimo ateičiai. Tuo laikotarpiu kino ekranus pasiekė daugybė įsimintinų ir novatoriškų filmų, kurių daugelis paliko ilgalaikį įspūdį viso pasaulio žiūrovams.
Tai yra dešimt klasikinių filmų, kurie yra nuostabūs nuo pradžios iki pabaigos. Jei nesat dar su jais susidūrę, rekomenduojame juos būtinai pamatyti.
10. „Džiaze tik merginos“ (Some Like It Hot, 1959)
Originalus šio filmo pavadinimas „Kai kas mėgsta karščiau“ Sovietų sąjungoje buvo pakeistas į mažiau dviprasmišką ir gal net tikslesnę frazę „Džiaze tik merginos“.
Tai nesenstanti komedija, kuri seniai tapo savo žanro perliuku. Autoriai azartiškai parodijuoja tradicinius gangsterinius filmus, o aktoriai Jackas Lemmonas ir Tony Curtis skoningai tęsia travesti (persirenginėjimų komedijų) tradicijas. Tačiau, ko gero, didžiausia šio filmo puošmena – tai legendinė sekso deivė Marilyn Monroe, kuri čia ne tik kvailioja smagioje kompanijoje, bet dar groja havajų gitara ir dainuoja.
O prasideda istorija nuo rimto įvykio – kartą „sausojo įstatymo“ laikais du muzikantai nevykėliai viename garaže (beje, per Šv. Valentino dieną) atsitiktinai tapo mafijos kruvinų vaidų liudininkais ir buvo priversti nešti kudašių. Pasprukti vyrukams pavyko, tačiau nuo tolimesnio banditų keršto jiems teko gelbėtis itin rafinuotu būdu.
Kad gangsteriai jųdviejų nesučiuptų, draugams neliko nieko kito, kaip… apsimesti žaviomis panelėmis ir išvykti gastrolių su merginų muzikine grupe. Taip bosine gitara grojantis Džeris (Lemmonas) virto blondine Džeraldina, o saksofonininkas Džo (Curtis) tapo šatene Dafne.
Filmą gaminusios studijos vadovai broliai Mirischai buvo labai patenkinti, kad pavyko pagrindiniams vaidmenims angažuoti pirmojo ryškumo žvaigždes Marilyn Monroe ir Tony Curtisą, todėl sutiko Džo/Dafnės vaidmeniui paimti mažiau žinomą (vadinasi, ir gerokai pigesnį) Jacką Lemmoną, kuris, tiesą sakant, ir tapo tikru filmo atradimu.
Marilyn Monroe kandidatūra nelabai pradžiugino režisierių Billy Wilderį. Jis jau dirbo su šia superžvaigžde kuriant filmą „Septynmetis niežulys“ (The Seven Year Itch, 1955) ir savo kailiu patyrė, kad tie negatyvūs dalykai, kurie spaudoje rašomi apie ją, yra tikra tiesa. Marilyn buvo įpratusi vėluoti į filmavimus; gerą dieną dvi valandas, blogą dieną – iki šešių valandų. Ji visai nesimokė savo vaidmens teksto, daug kartų sugebėdavo supainioti žodžių eilę net paprastame sakinyje: „Tai aš, Meilutė“. Galiausiai visos žvaigždės replikos buvo užrašomos ant kartono lakštų ir rodomos iš už kameros.
Keista, bet reikiamos „cheminės“ reakcijos nebuvo ir tarp Marilyn bei Tonio, nors jiems reikėjo vaidinti įsimylėjimą ir netgi bučiuotis (kurį laiką T. Curtis apsimeta milijonieriumi, kurį Meilutė nori sugundyti).
Vėliau žurnalistų paklaustas, ką jis jautė bučiuodamas sekso deivę, T. Curtis, visus suglumino tokiu atsakymu: „Tai tas pats, kas bučiuoti Hitlerį…“. Kai Monroe apie tai sužinojo, ji tik gūžtelėjo pečiais ir atsakė: „Tai jo problema“.
Filmuojant scenarijus nebuvo iki galo parašytas, ir daugelis replikų gimdavo improvizuojant tiesiog filmavimo aikštelėje. Dauguma jų seniai virto kinomanų dažnai naudojamomis citatomis. Ypač finalinė „Niekas nėra tobulas!“, kurios tikroji reikšmė paaiškėja tik kontekste. (Gediminas Jankauskas)
9. „Svaigulys“ (Vertigo, 1958)
Šiame filme Jamesas Stewartas suvaidino privatų San Francisko detektyvą Skotį Fergiusoną, kuris jau pirmuose kadruose, besivaikydamas stogais sprunkantį nusikaltėlį, patiria stiprų akrofobijos (aukščio baimės) priepuolį. O kiek vėliau jis gaus iš pirmo žvilgsnio nesudėtingą užduotį, kuri apvers visą ligšiolinį Skočio gyvenimą.
Nuo panašios užduoties (pasekti moterį) prasidėjo begalė detektyvinių romanų, pvz., Dashiello Hammetto ar Raymondo Chandlerio knygos. „Svaiguliui“ (1958 m.) A. Hitchcockas pasirinko prancūzų literatūrinio tandemo Pierre’o Boileau bei Tomo Narcejac’o romaną „Prisikelti iš numirusių“ ir iš jo nuaudė labai painią intrigą, kurios tikrosios esmės ilgai negali suvokti nei žiūrovai, nei pats seklys.
Hitchcockas buvo tikras manipuliacijų virtuozas., turėjęs keletą profesinių paslapčių, kuriomis išradingai naudojosi. Vieną jų jis buvo pavadinęs „Bombos teorija“, kurią aiškino labai paprastai. „Įsivaizduokime, kad žiūrime filmą, kuriame yra labai ilgas epizodas – du vyrai sėdi prie stalo ir dešimt minučių kalba apie beisbolą. Žiūrovams (ypač nieko nenutuokiantiems apie šios sporto rūšies taisykles) bus nuobodu visą šį laiką stebėti tą patį kadrą. Bet jeigu po dešimties minučių įvyks sprogimas, žiūrovai trumpam bus šokiruoti. O dabar įsivaizduokime, kad žiūrime truputėlį pakeistą to paties filmo variantą. Sakykime, kad filmo autoriai iš karto parodo po stalu esančią bombą ir akcentuoja, kad iki sprogimo liko 10 minučių. Argi dabar žiūrovai nuobodžiaus? Nieko panašaus, jie nuo šiol atomazgos lauks su vis labiau augančiu nerimu“.
Panašią žiūrovų emocijas valdančią „bombelę“ galime pamatyti daugelyje brandžių A. Hitchcocko filmų. O jei kas nors priekaištavo, kad jo fantazijos nustelbia elementarią logiką, tokiems kritikams režisierius atkirsdavo: „Jeigu aš suradau efektingą siužeto posūkį arba žiūrovus įtampoje laikančią detalę, tai logiką aš galiu tiesiog išmesti pro langą“.
Taigi, paniškos aukščio baimės užvaldytas Skotis Fergiusonas priverstas pasitraukti iš pareigų, tačiau senas draugas paprašo pasekti jo žmoną Madleną, kuri pastaruoju metu ėmė keistai elgtis. Panašu, kad Madlenai ramiai gyventi neleidžia senos šeimos šmėklos, ypač prieš daugelį metų nuskendusi jos prosenelė. Sekdamas šią paslaptingą moterį Skotis pajunta jai simpatiją, todėl siaubingą šoką išgyvena tada, kai Madlena šoka nuo aukštos varpinės žemyn, o jis dėl paniškos aukščio baimės priepuolio negalėjo sutrukdyti šiam savižudybės aktui.
Neatskleisdamas tolimesnių įvykių galiu pasakyti, kad netrukus gatvėje Skotis sutiks į Madleną nuostabiai panašią moterį, tik ji bus ne brunetė, o blondinė (abi vaidina aktorė Kim Novak). Kas tai – protu nesuvokiama mistika, reali haliucinacija ar kažkieno klastingas planas. Jei taip, tai ko juo siekiama? (G.J.)
8. „12 įtūžusių vyrukų“ (12 Angry Men, 1957)
Filmas „12 įtūžusių vyrukų” sukurtas daugiau nei prieš pusę amžiaus. Šis filmas yra geriausias pavyzdys, kad norint sukurti puikų filmą nebūtinos įspūdingos dekoracijos, įmantrūs drabužiai ar specialieji efektai. Geram filmui užtenka geros idėjos ir puikaus scenarijaus. Filmas įtraukia puikiai atskleidžiamais veikėjų charakteriais per jų konfliktinius dialogus. „12 įtūžusių vyrukų”– 1957 metais sukurtas nespalvota klasika tapęs filmas. Originaliai tai buvo amerikiečių televizijos spektaklis, sukurtas Reginald’o Rose’o. Vėliau televizijos spektaklio scenarijus buvo adaptuotas ir pagal tai sukurtas filmas.
Ši teismo salės drama pasakoja istoriją apie 12 prisiekusiųjų, kuriems yra pavesta nuspręsti ar jaunuolis, kaltinamas nužudęs savo tėvą, iš tikrųjų yra kaltas. Nors filmo pradžioje šiek tiek prisnūdęs teisėjo balsas sufleruoja, jog byla yra itin paprasta, ir viskas joje yra aišku, tačiau aštuntasis prisiekusysis nėra įsitikinęs, kad byla yra itin aiški. Aštuntasis prisiekusysis išsako savo abejones, jog rimtoje byloje (jaunuoliui gresia bausmė dėl pirmo laipsnio žmogžudystės) remiamasi tik dviem liudininkais, jog ginklas, kuriuo buvo padarytas nusikaltimas, nėra išskirtinis (identišką kišeninį peilį turi ir jis). Tolimesnėje filmo eigoje prisiekusieji stengiasi priimti vieningą sprendimą, ar jaunuolis yra kaltas, ar nusikaltėlis yra kitas asmuo.
Kiekvienas iš dvylikos prisiekusiųjų yra visiškai skirtingos asmenybė. Iš dalies tai primena eksperimentą, ar visiškai skirtingi žmonės gali vieningai apsispręsti jiems pateiktu klausimu. Nors 12 veikėjų, kurie visi yra svarbūs, yra daug tokiam filmui, tačiau Reginald’as Rose’as sugeba dialogų pagalba atskleisti visų veikėjų esminius biografijos faktus, charakterio savybės. Atskleidžiant charakterius nėra gilinamasi į bereikalingas detales, tik į esminius faktus, kurie daro įtaką konkretaus prisiekusiojo mąstymo eigai, sprendimo priėmimui.
Genialumas slypi paprastume: beveik visas filmo veiksmas vyksta viename kambaryje. Jokių įmantrių kambarių, įmantrių rūbų, tiesiog 12 kostiumais apsirengusių vyrų, 12 kėdžių ir vienas stalas. Iš tikrųjų jeigu pasižiūrėtume, kiek laiko veiksmas vyksta prisiekusiųjų kambaryje, ir kiek laiko kitur, rasime didžiulę disproporciją – iš 96 filmo minučių, vos 3 minutės veiksmo vyksta kažkur kitur. Nors galbūt tai atrodo nuobodu – kaip įmanoma filmą sukurti apie buvimą viename kambaryje – tačiau visa filmo esmė yra , stiprūs charakteriai, dialogai, diskusijos, o ne filmavimo aikštelės dekoracijos.
Filmo scenarijus parašytas taip, kad žiūrovas yra įtraukiamas į svarstymo procesą. Filme nėra pateikiama išankstinė nuomonė ar kaltinamas jaunuolis iš tikrųjų padarė nusikaltimą, ar yra neteisingai apkaltintas. Žiūrovas tampa tarsi tryliktuoju prisiekusiuoju, kuris pradeda svarstyti, ar iš tikrųjų yra priežastis abejoti jaunuolio kaltumu. Taip žiūrovas, priklausomai nuo savo vertybių, ims vertinti visus išsakytus faktus, aktorių diskusijas ir konfliktus.
Įdomus ir labai apgalvotas kameros darbas. Filmas patiks žmonėms, kuriems specialieji efektai nėra būtini. Jei vertinate veikėjų charakterių plėtojimą, jums patinka stiprūs argumentuoti dialogai, arba galbūt jums įdomi teismų tematika – šį filmą privalu pažiūrėti. Svarbiausia neturėti jokios išankstinės nuomonės apie filmą tik dėl to, jog jis nespalvotas. (Aušra Leonavičiūtė)
7. „Maištas be priežasties“ (Rebel Without a Cause, 1955)
Džimas Starkas yra naujokas mieste. Jis buvo įsivėlęa į bėdas ir kitur, todėl jo šeimai jau anksčiau teko kraustytis. Naujame mieste jis tikisi rasti meilę, kurios nesulaukia iš savo viduriniosios klasės šeimos. Nors dalį jos jis randa santykyje su Džude, o tam tikrą jos formą ir Platono liaupsėse, ir tikrame Rėjaus rūpestyje juo, Džimas vis tiek turi įrodyti save bendraamžiams kovose su peiliais ir kvailuose paaugliškuose žaidimuose.
Aktorius Džeimsas Dynas maištingas ir bebaimis Džimis Starkas filme „Maištininkas be priežasties“. Kadangi 1955 m., likus mėnesiui iki filmo premjeros, jis žuvo automobilio avarijoje, šis pasirodymas įgavo keistą šlovę: tai buvo aktoriaus, iš kurio buvo tikimasi ilgos ir garsios karjeros, pomirtinis skundas.
„Maištininkas be priežasties“ išleidimo metu buvo nepaprastai įtakingas ir tapo kertiniu akmeniu kuriant naują idėją apie jaunus žmones. O ta idėja yra ganėtinai neigiama… „Ką gali padaryti, kai turi būti vyru?“ Džimas Starkas klausia savo tėvo, nužmogėjusio Frenko Starko (Jimas Backusas). Tačiau tėvas nežino, o vienoje groteskiškoje scenoje, valydamas išsiliejusį maistą ant dalykinio kostiumo užsideda margą prijuostę. Džimas kilęs iš namų, kuriuos valdo jo motina (Ann Doran) ir jos motina (Virginia Brissac). Filmo pradžioje jis palaiko savo tėvą ir pasakoja pareigūnui: „Jei jis turėtų pakankamai drąsos nors kartą išbučiuoti mamą, tada gal ji būtų laiminga ir nustotų prie jo priekabiauti“.
Tai skaudi šeimos drama, kuri taip pat parodo paauglių liūdną ir ganėtinai sunkią kasdienybę. Galinga juosta apie nepritampančius, kuri tikrai griebia už širdies. Čia trys vieniši žmonės suranda vienas kitą ir žinoma randa problemas, į kurias privalo įsivelti. Beje, Natalie Wood ir Salas Mineo buvo nominuoti už geriausią antraplanį vaidmenį.
Filmas paremtas 1944 m. pasirodžiusia to paties pavadinimo Roberto Lindnerio knyga ir atspindėjo susirūpinimą dėl nepilnamečių nusikalstamumo. Kaip ir Hamleto pasibjaurėjimas motinos išdavyste tėvui, Džimo jausmai slepia gilesnį blogį, jausmą, kad gyvenimas yra beprasmis pasirinkimas tarp buvimo ir nebuvimo. (G.J.)
6. „Dainuojantys lietuje“ (Singin’ in the Rain, 1952)
Pasibaigus nebyliajai kino epochai pirmasis kine uždainavo garsus trečiojo dešimtmečio Brodvėjaus muzikinių vaidinimų pažiba Alas Jolsonas (beje, gimęs Seredžiuje žydų šeimoje): filme „Džiazo dainininkas“ (The Jazz Singer, 1927) jis suvaidino kantoriaus sūnų Džeką Rabinovičių, svajojantį tapti džiazo dainininku. Filme dar buvo tradicinių nebyliam kinui titrų, tačiau buvo ir įgarsintų epizodų, o svarbiausia – publikos numylėtinis sudainavo net septynias akimirksniu hitais tapusias dainas.
Visiems tapo aišku, kad garsinio (ir ypač muzikinio) kino artimiausia ateitis bus šviesi. Taip ir atsitiko. Studijų vadovai lenktyniaudami tarpusavy ėmė angažuoti vietines dainuojančias žvaigždes (jas lengviausia buvo rasti Brodvėjaus muzikiniuose vaidinimuose), o kai kas net iš užsienio tokias žvaigždes parsigabendavo. Pavyzdžiui, prancūzų kabaretų žvaigždę Maurice‘ą Chevalier, kuris šokdino Jeanette‘ą MacDonald ir dainavo pirmose amerikietiškose kino operetėse „Meilės paradas“ (The Love Parade (1929), „Valanda su tavimi“ (One Hour with You, 1932), „Mylėk mane šiąnakt“ (Love Me Tonight, 1932) ir „Linksmoji našlė“ (The Merry Widow, 1934).
Netrukus ir keli amerikiečiai tapo tokio kino lyderiais. Fredas Astaire‘as su partnere Ginger Rogers šoko ir dainavo dešimtyje filmų (1933-1949).
Stiprus Fredo Astaire‘o konkurentas penktajame dešimtmetyje buvo MGM studijos dainininkas ir šokėjas Gene‘as Kelly (1912–1996): jo muzikinėje komedijoje „Pakelti inkarus!“ (Anchors Aweigh, rež. George Sidney, 1945 m.) suvaidintas jūreivis Džo Bredį vienoje scenoje net šoko su neįtikėtinu partneriu… animaciniu peliuku Mikiu.
1952 m. drauge su režisieriumi Stanley Donenu Gene‘as Kelly susuko vieną gražiausių klasikinių miuziklų „Dainuojantys lietuje“.
Filmo veiksmas plėtojasi 1927-aisiais (kaip tik tada, kai nebylius personažus JAV ekrane ėmė keisti kalbantys ir dainuojantys veikėjai). Pagrindinis herojus Donas Lokvudas (jį, žinoma, vaidina pats Gene‘as Kelly) yra nebyliojo kino žvaigždė. Nebaigus vieno filmo, kuriame Lokvudas vaidina su savo pastovia partnere Lina Lamont (akt. Jean Hagen) studijos vadovai sužino, kad konkurentai netrukus išleis „Džiazo dainininką“. Paskubomis priimamas sprendimas: vienintelė galimybė užbaigti filmą ir išgelbėti projektą – paversti jį miuziklu.
Reikalą komplikuoja dvi aplinkybės: Donui atsibodo jo grubių manierų partnerė ir jis jau seniai svajoja jos atsikratyti. Antra, Lina visai neturi muzikinės klausos ir pati dainuoti negali. Vadinasi, reikia skubiai kažką daryti.
Reikalai iš mirties taško pajuda, kai įgarsinti Liną sutinka kukli statistė Ketė Selden (akt. Debbie Reynolds).
Žinoma, be naujo meilės romano ir intrigų neapsieinama, bet finale laimi meilė, draugystė ir garsinis kinas. (G.J.)
5. „LANGAS Į KIEMĄ“ (Rear Window, 1954)
Kadangi A.Hitchcockas dažniausiai darbavosi kriminalinio kino baruose, jis gerokai modernizavo šį žanrą ir išrado nemažai naujovių. Anksčiau pagal klasikinį Agathos Christie (arba Arthuro Conan Doyle‘io) išvystytą detektyvo kanoną kūrinys prasidėdavo nusikaltimu ir tik finale paaiškėdavo žudiko vardas. Skaitydami tokius romanus arba žiūrėdami pagal juos sukurtus filmus įtariame visus, kol koks nors Erkiulis Puaro ar Šerlokas Holmsas tik jiems suprantamu būdu atveda mus prie vienintelio atsakymo. A. Hitchcocko filmuose dažniausiai regime kažką visai priešingo. Režisierius mėgo laikytis savo paties išrastos taisyklės, kad žiūrovai turi žinoti daugiau už filmo herojus. Pradžioje kartu su nusikaltimu jis pateikia kokią nors labai svarbią nusikaltėlį charakterizuojančią detalę, todėl žiūrovas nuo pirmų kadrų pats įsijaučia į seklio vaidmenį ir užuot abstrakčiai įtarinėjęs, gaudo jam pateiktas užuominas. Ir grandiozinių sąmokslų tikslą A.Hitchcocko filmuose žiūrovai sužino anksti, todėl jie sėdi tarsi ant adatų ir nervingai žvilgčioja į laikrodį, nes jiems dabar svarbiausia – spės ar nespės herojus paskutinę akimirką likviduoti pavojų.
Chrestomatinis pavyzdys – vėlyvasis režisieriaus šedevras „Žmogus, kuris žinojo per daug“ (1956 m.). Jame teroristų organizacija suplanavo pakenkti britų vyriausybei itin rafinuotu būdu – nužudyti svetimos šalies ambasadorių viešoje vietoje taip, kad niekas nieko nepastebėtų. Nusikaltimo vieta – Londono Albertholo koncertų salė. Keletą tūkstančių žiūrovų talpinančią salę sunku pavadinti idealia žmogžudystės aplinka, iš kurios galima būtų pasišalinti niekieno nepastebėtam. Bet samdomi žudikai gerai išstudijavo tą vakarą atliekamo simfoninio kūrinio partitūrą ir paspaus šautuvo gaiduką tada, kai milžiniškas orkestras gros trankų finalą, ir šioje muzikinių garsų jūroje šūvio niekas neišgirs. Apie šias plano detales žino tik žiūrovai ir aktorių James‘o Stewarto bei Doris Day herojai, galintys sukliudyti niekšams ir išgelbėti Anglijos prestižą. Todėl beveik dešimtį minučių trunkančios kompozitoriaus Bernardo Herrmanno specialiai šiam filmui parašytos simfoninės kantatos „Audringi debesys“ privalumų žiūrovai taip ir neįvertina, nes visą šį laiką jų dėmesys nuo muzikinio šedevro nukreiptas į emocingos atomazgos laukimą.
Jamesas Stewartas suvaidino pagrindinį vaidmenį ir filme „Langas į kiemą“ (1954 m.), sukurtame pagal Cornellio Woolrich’o kriminalinį romaną „Panašu, kad tai buvo žmogžudystė“. Darydamas lenktynių nuotraukas profesionalas fotografas Džefris susilaužė koją ir dabar savo bute Niujorke didžiąją laiko dalį praleidžia pro langą stebėdamas kaimynus. Tokius žmones įprasta vadinti vojeristais. Bet ne visada šis žodis reiškia nesveiką nukrypimą nuo normos. Gerai apie tai pasakė pats A. Hitchcockas: „Galiu lažintis, kad devyni žmonės iš dešimties matydami priešais esančio namo lange nusirenginėjančia moterį arba kažką kambaryje darantį vyrą, sustos ir ims stebėti. Niekas nenusisuks ir nepasakys: „Tai ne mano reikalas“. Žmonės galėtų uždaryti langines, bet to nepadarys – jie stovės ir žiūrės“.
Žiūrėti per langą Džefriui, kuris dėl sugipsuotos kojos priverstas sėdėti invalido vežimėlyje – vienintelė pramoga. Juolab kad stebėti tikrai yra ką: priešais esančio namo languose nuolat kažkas vyksta, šokėja atlieka gimnastikos pratimus, kompozitorius prie fortepijono kuria naują melodiją, pagyvenusi bevaikė porelė rūpinasi šuneliu, vieniša moteris bando susirasti partnerį, o viena sutuoktinių pora nuolat vaidijasi. Būtent ši pora ir tampa didžiausio Džefrio dėmesio objektu. Kai po triukšmingo skandalo pikto kaimyno žmona pradingsta iš stebėjimo zonos, Džefris pradeda įtarti vyrą ją nužudžius. Kuo ilgiau Džefis stebi paslaptingą butą, tuo labiau stiprėja jo įtarimai…
4. „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ (Cat on a Hot Tin Roof, 1958)
Neleiskite pavadinimui jūsų suklaidinti, šis filmas tikrai nėra apie kates, toli gražu. Tačiau galima sutikti, jog pagrindinis šios juostos personažas Maggie būtent taip ir jaučiasi – tarytum stovėtų ant įkaitusio skardinio stogo, kai aplink verda emocijos, nuoskaudos, nusivylimai, o šeimos krizė baigia palaužti net stipriausius. „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ didžiuosius ekranus pasiekė po šimtus kartų atliktų pjesių teatro scenose. Jos autoriui Tennessee Williams šis kūrinys pelnė prestižinę Pulitzerio premiją. Tačiau režisierius Richard Brooks pritaikė pjesę didžiųjų ekranų žiūrovui ir leido į visą istoriją pažvelgti kiek kitu kampu. Filmas buvo nominuotas šešioms Oskaro statulėlėms, tačiau manoma, jog ši juosta buvo pernelyg kontraversiška to meto kritikams, tad filmas liko be apdovanojimo. Tačiau tai tikrai nesutrugdė jam atrasti savojo žiūrovo, o ir vertinamas jis kaip vienas geriausių visų laikų filmų.
Istorija mus nukelia į negandų blaškomą šeimą. Artimų santykių troškimas, aistra, svajonių sudužimas, alkoholizmas, vienatvė ir depresija. Pagrindiniai filmo herojai Maggie ir jos vyras Brick išgyvena sunkius laikus. Brick yra buvęs garsus futbolo žaidėjęs, gavęs traumą ir turėjęs pasitraukti iš žaidimo bei pamiršti sportą. Sugniuždytas nutikusios nelaimės jis tampa šaltas, melanholiškas, nebekreipia dėmesio į žmoną, tėvus ir nebesistengia gyventi pilnavertiško gyvenimo. Viso to pasekoje vyras skandina savo nuoskaudas alkoholio liūne.
Tuo tarpu Maggie tampa šeimos galva ir stengiasi nepasiduoti neigimoms emocijoms. Energinga, gyvybės kupina moteris turi svajonių susilaukti vaikelio ir galbūt taip bandyti sutvirtinti byrančius šeimos pamatus. Tačiau visos idėjos lieka neįgyvendintos ir žlugdomos abejingo vyro. Negana to šeima sužino apie Brick tėčio ligą ir jam gyventi likusius metus. Tačiau tai nesuartina visos šeimos, kol vieni liūdi dėl susiklosčiusios situacijos, kiti jau skaičiuoja pinigus ir dalinasi atkeliausiantį palikimą. (D. Č.)
3. „OZO ŠALIES BURTININKAS“ (The Wizard of Oz, 1939)
Pagal l. Franko Baumo klasikinį romaną vaikams „Stebuklingas Ozo šalies burtininkas“ sukurtas filmas JAV ekranuose pasirodė baigiantis 1939-ųjų vasarai ir kartu su pirmiesiems žiūrovams gruodį parodytu epu „Vėjo nublokšti“ (Gone with the Wind) iškilmingai pabaigė ketvirtąjį dešimtmetį. Abiem atvejais tai buvo vaizdo, garso, aktorystės ir gilių emocijų triumfas.
Abu filmai amerikiečiams padovanojo dvi puikias aktores. Nors britų aktorė Vivien Leigh savo gimtinėje buvo gerai žinoma teatralams ir kino žiūrovams, ji nurungė begalę Amerikos kino gražuolių aktorių bandymuose laimėjusi teisę vaidinti Skarletę O‘Hara Margaret Mitchell romano ekranizacijoje.
O filme „Ozo šalies burtininkas“ naujomis spalvomis nušvito aktorės ir dainininkės Judy Garland talentas. Anksčiau ji suvaidino kelis veidmenėlius muzikiniuose filmuose, bet „Ozo šalies burtininkas“ iš karto iškėlė ją ant populiarumo bangos.
Viskas prasidėjo nuo galingo tornado, kuris praūžęs per dulkėtą Kolorado valstiją nuneša mergaitę Dorotę ir jos šunį Toto į pasakišką Ozo šalį. Ten jos namelis nukrenta tiesiai ant piktosios raganos. O geroji fėja Glinda (akt. Billie Burke) padovanoja mergaitei taip kvailai žuvusios raganos stebuklingus raudonuosius batelius.
Taip papuošta mergaitė ir iškeliauja Geltonų plytų keliu į Smaragdo miestą – ten ji tikisi rasti būdą sugrįžti namo į gimtąją fermą, iš kurios dar visai neseniai svajojo pabėgti.
Pakeliui Dorotė sutinka Kaliausę (akt. Ray‘us Bolgeris), Geležinį medkirtį (akt. Jackas Haley) ir Bailųjį Liūtą (akt. Bert Lahr). Mergaitės pakeleiviai stebuklų šalyje tikisi gauti kažką svarbaus: Kaliausė – smegenis, Geležinis medkirtys – žmogaus širdį, o Bailusis Liūtas – drąsą.
Filmo personažai tapo milijonų žiūrovų numylėtiniais, o kai kurios dainos (ypač „Over the Rainbow“) ir dabar skamba gana dažnai.
„Ozo šalies burtininkas“ kainavo bemaž tris mln. dolerių („Vėjo nublokšti“ – vienu milijonu daugiau). 300 dienų buvo gaminamos dekoracijos, 136 dienas truko filmavimo darbai. Buvo pakeisti keli režisieriai: pirmiausiai Normanas Taurogas, nesugebėjęs įvaldyti Technicolor technologijos. Antrasis buvo George‘as Cukoras, greitai pasiustas padėti Victoriui Flemingui pabaiginėti „Vėjo nublokštuosius“. Kai kurias scenas spėjo nufilmuoti Samas Woodas, Mervynas LeRoy‘us ir Kingas Vidoras.
„Ozo šalies burtininkas“ buvo nominuotas šešiems Oskarams, nugalėjo dvejuose nominacijose – muzikinėse – už geriausią muziką (Herbertas Stothartas) ir geriausią dainą “Over the Rainbow” (muzika Haroldo Arleno, žodžiai E.Y. Harburgo).
Europinė filmo premjera turėjo įvykti 1939-aisiais pirmajame Kanų kino festivalyje, bet rugsėjo pirmąją prasidėjo II pasaulinis karąs ir vos prasidėjusį festivalį teko nutraukti.
1989 m. „Ozo šalies burtininkas“ buvo įrašytas į JAV Nacionalinį Kino kūrinių registrą.
1998-aisiais filmas gavo šeštą numerį geriausių JAV filmų šimtuke. (G.J.)
2. „RAUDONI BATELIAI“ (The Red Shoes, 1948)
Pernai „Scanorama“ programoje „Iš arčiau“ pristatė mums mažiau žinomą britų režisierių Michaelą Powellą. Iš penkių mums parodytų filmų keturis jis sukūrė drauge su pastoviu bendraautoriumi Emeric’u Pressburgeriu: „Juodąjį narcizą“ (1947), „Gyvenimo ir mirties klausimą“ (1948), „Hofmano pasakas“ (1951) ir „Raudonus batelius“ (1948).
Jiedu susidraugavo kurdami trilerį „Šnipas juodais drabužiais“ (The Spy in Black, 1939)“ Emericas buvo parašęs scenarijų, o Michaelas režisavo. Jiedu buvo visiškos priešingybės, bet anksti suprato, kad jų požiūriai į kiną labai panašūs. Todėl jie nusprendė nesiskirti, netrukus įsteigė studija „The Archers“ („Lankininkai“) ir kartu režisavo 15 filmų.
„Raudoni bateliai“ yra vienas vizualiai gražiausių filmų ne tik garsaus tandemo kūrybinėje biografijoje, bet ir britų klasikiniame kine. O jau balerinomis svajojančioms mergaitėms jis buvo paskelbtas tiesiog privalomu pažiūrėti.
Pagrindinė herojė čia – žavi, aikštinga ir nepaprastai gabi jauna šokėja Viktorija Peidž (akt. Moira Shearer) patenka į griežto ir valingo garsaus impresarijaus Boriso Lermontovo (akt. Antonas Walbrookas) trupę. Drauge su ja į trupę priimamas dar vienas naujas narys – kompozitorius Džulijanas Krasteris (akt. Marius Goringas) puikus muzikos aranžuotojas.
Abiem naujokams Borisas suteikia galimybę kurti naują baletą “Raudoni bateliai”. Tačiau kasdienės repeticijos duoda visai ne tą rezultatą, kurio tikėjosi trupės vadovas. Viktorija ir Džulijanas įsimyli vienas kitą ir susituokia, nors tokiam jųdviejų pasirinkimui Borisas labai priešinasi. Atsikeršydamas Lermontovas neleidžia Vikei šokti jos gražiausią partiją. Konfliktai ir pasirinkimas tarp meilės vyrui ir baletui neišvengiami…
Laimė, Boriso intrigos nesuardo dviejų mylinčių širdžių sąjungos. Nelaimė atėjo iš ten, iš kur jos tikrai niekas nelaukė.
Kai primabalerina Irina Boronskaja (akt. Ludmilla Tchérina) palieka sceną Viktorija sėkmingai debiutuoja balete pagal Hanso Christiano Anderseno pasaką apie mergaitę ir stebuklingus baleto batelius. Tie bateliai suteikia galimybę juos avinčiai balerinai parodyti neįtikėtinus sceninio šokio stebuklus, tačiau už tai balerina privalo sumokėti savo gyvybe.
„Raudonų batelių“ skleidžiamos magijos komponentų yra daug – ir nuostabi miniatiūrinės debiutantės Moiros Shearer gracija, ir pasakiškos dekoracijos (įvertintos Oskaru), ir virtuoziškas operatoriaus Jacko Cardiffo meistriškumas (jis savo operatorinį Oskarą gavo už kitą Powello ir Pressburgerio filmą „Juodasis narcizas“), ir kerinčios choreografinės miniatiūros (viena šokio fantazija trunka bemaž 20 minučių). (G.J.)
1. „Vėjo nublokšti“ (Gone With the Wind, 1939)
Margaret Mitchell novelė „Vėjo nublokšti“ daugumai vis dar yra svarbus literatūrinis palikimas. 1939 metais išleistas filmas buvo ne ką mažiau garbinamas, nei pati knyga. Scenaristams teko nemenka užduotis – sutalpinti ilgą Mitchell novelę į priimtinos trukmės filmą. Originalus scenarijus buvo suplanuotas šešių valandų trukmės filmui. Tačiau suprato, kad nepaisant laiko, scenarijus turėjo ir daugiau problemų, todėl kūrybinė komanda užsirakino kambaryje, kad jį ištobulintų.
Ne mažiau kaip 1,400 aktorių dalyvavo atrankoje dėl Skarletės vaidmens ir Vivien Leigh nebuvo pagrindinė kandidatė. Be to, filmą pradėjo filmuoti dar prieš nusprendžiant, kas vaidins pagrindinį vaidmenį. Sklinda gandai, kad Leigh buvo atvesta pas režisierių, kai buvo filmuojama Atlantos degimo scena ir pristatyta kaip būsimoji Skarlet O‘Hara. Režisierius iškart joje pamatė Mitchell knygos veikėją ir tuoj pat pakvietė į atranką.
Filme, kuriame pasakojama apie manipuliatyvią Pietų gražuolę ir šiurkštų spekuliantą, kurių audringas romanas užsimezga tuo metu, kai visuomenė griūva ir iš naujo kuriasi, vyksta daugelį metų per Amerikos pilietinį karą ir rekonstrukcijos laikotarpį.
Kuriant šį filmą buvo susidurta su daugybe problemų, nepatenkinti aktoriai, jų trūkumas, režisieriaus pakeitimas ir panašiai. Atrodo, kad filmas buvo pasmerktas žlugti, bet taip neįvyko. Nors filmas ir susilaukė daug pelnytų diskusijų dėl jame vaizduojamo pilietinio karo ir Konfederacijos, vis dėlto tai vienas geriausių klasikinio laikotarpio Holivudo meno kūrinių. Jis uždirbo stulbinamą 1,8 mlrd. dolerių sumą, pakoreguotą atsižvelgiant į infliaciją, ir šio skaičiaus (bent jau iš pirmo žvilgsnio) atrodo neįmanoma pranokti. Filmas buvo masiškai populiarus tais laikais, ir šiandien jis tebėra vertas aukštų įvertinimų. (G.J.)
