Trečiadienį VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakultete vyko diskusija „Ar pavyks sustabdyti karą Ukrainoje?“, kur taip pat dalyvavo ir turbūt optimistiškiausią nuotaiką šia tema diktavo buvęs premjeras A. Kubilius. Jo nuomone, šiuo metu matome istorijos šablono eigą, pagal kurį Rusijoje atsikartoja procesai, Vakarų Europoje vykę prieš 50-100 metų. Kaip XX a. viduryje žlugo Britų ir Prancūzijos imperijos, nenorėjusios taikiai paleisti paskutiniųjų kolonijų, tačiau galų gale turėjusios nusileisti, taip ir dabar tą patį scenarijų matome Ukrainoje.
V. Putinas į Ukrainos bėgimą iš Rusijos įtakos sferos reagavo „labai skausmingai“, tačiau lygiai taip pat ir Prancūzija, nenorėjusi susitaikyti su Alžyro praradimu ir bandžiusi susigrąžinti svarbiausios savo Šiaurės Afrikos kolonijos kontrolę karine jėga. „Kai griūtis prasideda, tai kažkada imperija sugrius iki galo“, – teigė A. Kubilius, pridėdamas, kad tada Rusija pagaliau transformuosis į europietišką valstybę, o tai jau bus „Lietuvos saugumo garantas“.
„O iki tol, sunku pasakyti, turim būti pasiruošę“, – artimesnės ateities nesiėmė prognozuoti politikas.
Jo nuomone, dabartinių V. Putino veiksmų Ukrainoje tikslas yra ne teritorijos plėtimas, o „neleisti Ukrainos valdžiai vykdyti reformų: Ukrainos sėkmė būtų smūgis V. Putino režimo struktūrai“. A. Kubilius mano, kad Kremliaus taktika šiuo atveju yra kelti Ukrainoje chaosą tol, kol žmonės ten pavargs nuo ekonominių sunkumų ir „suveiks tai, kas suveikė ir pas mus“: pirma porevoliucinė valdžia jaunoje demokratijoje esą neturi jokių šansų būti perrinkta, ir tokiu būdu V. Putinas tikisi prorusiškų jėgų grįžimo į valdžią Kijeve.
„Todėl Ukrainai reikia rasti būdi padėti ne vien karine prasme, bet ir padėti atremti ekonominę krizę, padėti vykdyti reformas“. Dažnų apsilankymų Kijeve metų buvęs premjeras atkreipė dėmesį, kad šiuo metu „lietuviai ir gruzinai – dvi tautinės komandos, labiausiai padedančios Ukrainai įgyvendinant reformas. Nėra nei lenkų, nei vakariečių“.
„Galime padėkoti Rusijai, kad ji išlieka primityvi“
VDU Politologijos katedros lektorius Giedrius Česnakas buvo mažiau optimistiškas: „Nenoriu skambėti kaip karo kurstytojas, bet geriau karas nei prasta taika – o dabar turime prastą taiką“. Jis teigė, kad šiuo metu Minsko susitarimuose yra įtvirtina teisė vadinamosioms Donecko ir Luhansko liaudies respublikoms turėti nuosavą teisinę sistemą ir nuosavas policijos pajėgas, o tai reiškia, kad Ukrainos teritorijoje šiuo metu yra įtvirtinti du maži Rusijos modeliai-valstybės su savo „kunigaikštukais“, ir šie, būdami Ukrainos sudėtyje, „blokuos bet kokius Ukrainos bandymus eiti į Vakarus ir vykdyti dideles reformas“.
„Luhansko ir Donecko balastas gali sugadinti Ukrainai gyvenimą 50 metų į priekį“, – konstatavo politologas.
Vis dėlto, priešingai nei A. Kubilius, G. Česnakas mano, kad naujų teritorijų troškimas nėra visiškai antraeilė Rusijos motyvacija dabartiniuose jos veiksmuose: „Galime padėkoti Rusijai, kad ji išlieka primityvi. Kai jai norisi teritorijų, mes žinom, ką daryti: Americans in, Russians out“ – paprastą Rusijos atgrasymo dėsnį pacitavo lektorius.
Taip pat jis teigė, kad Rusijos propagandą transliuojančių kanalų Lietuvoje drausti nereikia: „Taip, žmonių skausmas ten iškreipiamas“, sakė G. Česnakas, tačiau tuo pačiu jis mano, kad ten pateikiama informacija yra per daug juokinga ir primityvi, kad su ja reikėtų kovoti draudimais.
Ukrainai reikia konkrečių ES pažadų
A. Kubiliaus nuomone, po nepriklausomybės atgavimo Lietuvai transformuotis padėjo ir konkretūs pažadai iš Europos Sąjungos: „Mus ant reformų kelio laikė tai, kad devyniasdešimtųjų viduryje ES mums pažadėjo, kad jei laikysimės Kopenhagos kriterijų, būsim priimti į ES. Todėl ir Ukrainai reikia tokio pažado – tai būtų kaip inkaras reformoms“.
Kitas diskusijos dalyvis, istorikas Antanas Kulakauskas šioje vietoje patikslino A. Kubiliaus mintį: „Svarbu ir naujo biurokratinio aparato kokybė, o tai pakeisti – sunku“.
Į tai A. Kubilius atsakė pagirdamas naująjį Ukrainos ekonomikos ministrą lietuvį Aivarą Abromavičių. „Ukrainoje ministro atlyginimas – 300€, paprasto valdininko – 150€”, ir nepaisant to, A. Kubiliaus teigimu, jam yra girdėti veikėjų, gaunančių būtent tokį atlyginimą biurokratiniame šalies aparate, tačiau kurių turtas – milijonai dolerių. Taigi, tokie atlyginimai tik skatina korupciją ir biurokratijos neefektyvumą, todėl, politiko nuomone, A. Abromavičius eina teisinga linkme, nusprendęs net 50% mažinti ekonomikos ministerijos darbuotojų skaičių.
