Tiesą sakant, pirmą kartą šią knygą į rankas paėmiau prieš du metus, tuomet ji dar buvo neseniai pasirodžiusi. Stovint prie vienos iš didžiųjų tinklinių knygynų lentynų, akys užkliuvo už kiek neįprasto viršelio. Į mane žvelgė į pilką plytų sieną atsirėmusių keturių žmogiškų būtybių, pasislėpusių po keistomis gyvūnų (kiškio albinoso, faraoniškos pelėdos, koketiškos pelės ir įtartino šuns) kaukėmis. Tik tada atkreipiau dėmėsį į autorės pavardę – ji pasirodo lietuvė, kažkokia Vaiva, visai negirdėta, nagi nagi.. įdomu.
(Beje, „negirdėtoji“ autorė prieš tai, 2009 m., jau buvo išleidusi ir savo pirmąją knygą „Plaštakių sindromas“.) O viršutiniame dešiniajame viršelio kampe, t.y. ant pilkos sienos išdavikiškai švietė užrašas – LONDON BRIDGE WALK SE1. Ką, dar viena apie Angliją rašo? – nusistebėjau. Tas kitas, dar vienas, tuomet buvo (ne, šį sykį ne Andrius Užkalnis), bet Marius Ivaškevičius.
Prisimenate jo „Išvarymą“? Taip, apie spektaklį, kuriame užfiksuotas didžiausias garsiai nuskambėjusių keiksmažodžių kiekis per visą lietuviško teatro istoriją, girdėjo visi. Bet ne juose esmė. Iki šiol nematau, kodėl reikėtų piktintis. Tiems, kuriems teko padirbėti nekvalifikuotus darbus Anglijoje, puikiai žino, dauguma mūsiškių ten keikiasi itin daug. Iš tiesų, pagal tam tikrą dominuojantį necenzūrinį žodelį galima net atskirti, koks asmuo kalba. Kodėl taip yra? Galbūt atsipalaiduojama, manant, kad anglai nieko nesupranta. O galbūt iš atminties dilsta gimtasis žodynas, todėl reikia kažkuo užpildyti kalbos skyles. Tasčiau Rykštaitė jų kiekybe Ivaškevičiaus nekopijuoja. Įdomu, kuris iš šių autorių buvo pirmesnis prabildamas apie gyvenimą ten, karališkoje saloje? Deja, ši kartą pirmenybė ne moterų pusėje, Ivaškevičiaus „Išvarymas“ pasirodė ankščiau nei Rykštaitės „Kostiumų drama“ – 2012 metais. Klausimas, kada apie ją pradėjo galvoti Vaiva lieka atviras. Tačiau nesiimsiu lyginti, kuris kūrinys geresnis, todėl, kad jie skirti ne tik skirtingoms scenoms, t. y. teatro ir literatūros, bet ir auditorijoms. Ivaškevičiaus publika – kiek vyresnė, 25–50 metų, žinanti, kas yra Koršunovas ir ko ji atėjo į spektaklį. Rykštaitė, sprendžiant iš tokių anotacijoje dominuojančių žodžių kaip: „gyvenimo ir nuotykių alkis“, „Lėja, jauna mergina iš Lietuvos“, „skvote“, „alternatyvaus gyvenimo paslapčių“, „pasipriešinti sistemai“, „anarchistinės idėjos“, „rizikingų sprendimų“, „peržengia elgesio normų ribas“, „užkariauti pasaulį“ ir t. t. , regis, taikosi į jaunesnius, 15–30 m. skaitytojus. Visgi abiejų autorių kūriniai reikšmingi vien jau tuo, kad atvėrė „uždraustąjį“ diskursą, t.y. emigrantų gyvenimo peripetijas iki tol pastebimas tik kriminalų skiltyje žiniose ar skambiose spaudos antrašėse, arba šiurpinančiai nuobodžiose statistikos lentelėse („šiais metais atvyko-išvyko…“), ir bene vienintelėje televizijos laidoje apie juos – „Emigrantai“.
Net jeigu ši rašytoja ir tikina nekurianti dokumentinės literatūros, visgi iš šio kūrinio sužinome apie linksmas ir nelabai, galimas emigrantų gyvenimo svetur, Londone, peripetijas. Linksmosios, tiksliau patraukliosios kiekvienam paaugliško maišto kamuojamam skaitytojui – nakvynės skvotuose, draugų kompanijos, planai užkariauti pasaulį ir t. t. Tačiau skaitant suvoki, kad tai tik paviršius, nei Lėja, nei kiti jos draugai neorganizuoja eitynių gatvėse, nenuverčia valdžios, neprotestuoja prieš pernelyg dideles taxi kainas ir pan. Daug kalbų, daug idėjų ir tiek. Arba noras sau atrodyti kažuo išskirtinu, reikšmingu pilkoje didmiesčio masėje. Visai šiai laisvės atmosferai autorė pateikia kontrastą – Lėjos (taip, tos, kuri pristatoma kaip maištininkė) darbą neįgaliųjų slauge. Kadangi mergina į Londoną atvyksta be aiškaus plano, jai tenka imtis ir tokių darbų, norint išgyventi. Nors, regis, tas pats išeivis, Antanas Škėma, būtent – neįgaliųjų, t.y. „nepatraukliųjų“, ne tokių kaip visi, aklųjų, luošųjų, neurotikų, temą kartą priskyrė draudžiamai rašytojo zonai, kadangi skaitytojui tokie personažai sukelia neigiamų minčių ir neleidžia atsipalaiduoti. Tačiau Rykštaitė laužo šias ribas. Ir būtent šios, Lėjos „nepatraukliosios“ darbo, slaugymo scenos, aprašytos taip, kad jauti, jog ji jų neišgalvojo, o išreiškė savo pačios, kaip tvirtina, emigrantišką patirtį. O „neįgaliųjų“ diskursas, pripažinkime, dar ir dabar tiek literatūroje, tiek žiniasklaidoje ir politikoje yra „mažumos“, o dažniau – „niekeno“ diskursas. Tarsi šie žmonės neegzistuotų, negyventų tarp mūsų. Nekalbama, nes per sunku? Nenorima gasdinti? Gadintis nuotaikos? Nes manęs tai neliečia? Vien už „nepatrauklų“ kalbėjimą verta autorę pagirti, todėl pavadinti šią knygą tik lėkštu, meilės nuotykių romanu būtų neteisinga, nors jų čia yra. Rodos, kas norėtų skaityti apie embriono stadiją, kai negali pasikelti iš lovos ir esi visiškai priklausomas nuo kito žmogaus. Tačiau ji sugeba tokias scenas perteikti neatstumiančiai, priešingai, neretai sąmojingai pasišaipydama, kaip kartais Lėja (tuo pačiu ir mes) sureikšminame savo bėdas. „Niekada nebūčiau pagalvojęs… – senis čiaumojo iš lėto, – kad šitiek metų šikant po savimi, vieną vakarą aš gulėsiu lovoje ir (..) jauna graži moteris mane maitins braškėmis su grietinėle. Gaila, kad nebegaliu gerti šampano, matai, nespėtum keisti kateterių… Bet vis tiek romantiška, ką? (..) Man atrodė – graudu, absurdiška ir tragiškai romantiška.“ (P. 133) Tiesa, knygos pabaigoje slaugymo scenos kiek pabosta, šmėkšteli mintis, kad Lėjos pacientų portretai jau išsemti. Tačiau būtent jie, nebeturintys už ko slėptis (vardų, pareigų, drabužių etikečių, prabangių mašinų ir roleksų) sudaro tą kontrastą Lėjos ir jos draugų kompanijos maištautojų, seksualiųjų ir turtingujų kaukėms, atgręždami tikrovę į mus pačius.
Beje, dėl Londono. Tūrbūt labiausiai, dar neatsivertus knygos, sunervino jos anotacijoje pateikti pirmi du prieštaringi sakiniai: „Ši knyga galėjo būti parašyta bet kuriame mieste – Londone, Paryžiuje, Vilniuje. Tai netipiška emigrantės istorija, kur svarbu ne įvykių fonas, o gyvenimo ir nuotykių alkis.“ Įsiklausykite dar kartą – „bet kuriame mieste“ ir „netipiška emigrantės istorija“. Pasakyti pirmąją frazę tolygu pripažinti, kad ne tik kūrinio veikėjai „bet kokie“, bet ir pats kūrinys toks, t. y. joks. Tarsi vieta būtų pasirinkta atsitiktinai, nes juk veiksmas turi kažkur vykti. O antroji frazė („netipiška emigrantė istorija“) niekaip nesiderina su – „bet kuriame“ ir „Vilniuje“. Kaip šiame mieste lietuvė mergina gali būti emigrantė? Nebent ji būtų nelietuvė, tačiau pagrindinė veikėja ne tokia. O netipiškumas paprastai žymi išskirtinumą, mažumą, o ne vienodumą ir daugumą, kaip sufleruoja antrasis žodis, „bet kuriame“. Būtent Londono veido labai pritūko knygos pradžioje. Skaitai, ir rodos, nesuprasi, kur vyksta veiksmas, o juk kaip tik detalūs, netikėti ir daliai mūsų nepažįstamo miesto aprašymai kaip tik labiau padėtų įsijausti į kūrinio istoriją. Arba švelniai tariant, jie buvo per daug tipiški. Argi atskirtumėte, kuris tai miestas, jeigu ne pirmas žodis? „Londonas švietė įelektrintais langais, iš visų pusių puikuodamasis savo pastatų erekcijomis, pro šalį lėkė automobiliai, taksi, autobusai, žioplinėjantys turistai trikdė į namus po darbo skubančių pėsčiųjų srautą, o mes lėtai ir išdidžiai žygiavome per miesto tiltus.“ (P. 85) Tačiau vėliau, ypač antroje knygos pusėje, jų ir kur kas vaizdingesnių netrūko, nors anotacijoje lyg ir buvo neigiama jų reikšmė. Tarkime, „kas antrą vakarą jis nesiraukydamas traukdavo prie „Whole Foods“, kartais „Tesco“ parduotuvių konteinerių ir tempdavo viską, ką vadybininkai, pavyzdingai laikydamiesi „sveikatos ir saugumo“ reikalavimų, mesdavo lauk (..). Būdavo kad visi kartu keldavomės ketvirtą ryto ir važiuodavome į Rytų Londono daržovių turgų, kur prekybininkai maistą išmesdavo dėžėmis.“ (P. 102) Būtent tai leidžia pajusti nepagražintą Londono veidą ir kaip šiame mieste gyvena daugelis mūsiškių.
Taigi „Kostiumų dramos“ nesiūlyčiau perskaityti 14-metei paauglei, nes jai dar reikia leisti tikėti, kad pasaulis gražus ir teisingas, arba svetur išvykusio sūnelio mamai, kad mažiau jaudintųsi ir atkoduotų visus melangingus „mama, man viskas ok“. Tačiau visiems kitiems ši knyga – tai priminimas, kad vaidindami prieš kitus (kurie tokią vaidybą tikrai nujaučia, nes patys taip elgiamės) geresnius, patrauklesnius, turtingesnius ir t.t., nei esame iš tiesų, labiausiai apgauname ir nuvarginame save. Pasilikdami mažiau laiko svarbesniems dalykams nei tokiems suaugusiųjų (?) žaidimams.
Vaiva Rykštaitė, „Kostiumų drama“. Vilnius: Alma littera, 2013.
