Jau ne kartą recenzavome ryškius 2024-ųjų metų filmus. Vienus matėme didžiuosiuose ekranuose, kitus pristatė Lietuvoje nekomercinį kiną gausiai pristatantys kino festivaliai, trečių ieškojome legaliose internetinėse platformose.
Pristatome dar vieną reikšmingų filmų dešimtuką.
10. „PASKUTINĖ ŠOKĖJA“ (The Last Showgirl, 2024)
JAV režisierius Francis Fordas Coppola yra ne tik vienas vyriausių Amerikos kino patriarchų (balandį jam sukaks 86-eri), bet ir labai gausios kinematografininkų dinastijos pradininkas.
Režisierė buvo ir jo žmona Eleanor Coppola (1963-2024), sukūrusi kelis vaidybinius ir vieną dokumentinį filmą „Tamsos širdis: Kino kūrėjo apokalipsė“ (1991) apie sunkiai gimusi šedevrą „Šių dienų apokalipsė“. Jai Maestro pernai dedikavo savo didingąjį „Megalopolį“.
Giminės pavardę dabar garsina patriarcho dukra Sophia, kuri vos gimusi jau nusifilmavo garsaus „Krikštatėvio“ pradinėje vestuvių scenoje. Vėliau užaugo, tapo aktore, bet netrukus pakeitė profesiją ir sėkmingai režisuoja vaidybinius filmus.
Bene garsiausias Coppolų klano atstovas aktorius Nicolas Cage‘as (tikr. Nicolas Kimas Coppola) yra literatūros profesoriaus Augusto Coppolos sūnus, vadinasi, Francio brolvaikis arba paprasčiau kalbant sūnėnas.
Aktoriai yra F.F. Coppolos sesuo Talia Shire ir dar vienas sūnėnas Jasonas Schwartzmanas, kitas sūnėnas Christopheris Coppola yra režisierius ir prodiuseris. Režisieriumi tapo F.F. Coppolos sūnus Romanas Coppola.
O pati jauniausia klano atstovė Gia Coppola, F.F. Coppolos anūkė, taip pat pasirinko senelio profesiją. Pernai sukurtas filmas „Paskutinė šokėja“ – jau ketvirtasis jos pilnametražis vaidybinis filmas.
Pagrindinį vaidmenį jame sukūrė Pamela Anderson, prieš tris dešimtmečius mėgusi būti erotinių aukštuomenės skandalų centre ir retsykiais veiksmo filmuose ir komedijose demonstravusi ne tiek aktorinį talentą, kiek glamūrinius standartus atitinkančią išvaizdą.
Kas kita – „Paskutinė šokėja“: čia Pamelai teko įsikūnyti į nebe pirmos jaunystės Las Vegaso klasikinio prancūziško stiliaus reviu šou šokėją, kuri sužino, kad įspūdingą reginį, kuriame ji vaidino tris dešimtmečius, dėl mažėjančių bilietų pardavimų po dviejų savaičių planuojama daugiau publikai neberodyti, o vietoj jo pateikti cirkininkų pasirodymą.
Anksčiau ar vėliau toks likimas laukia bet kokio vaidinimo, bet visada jo pabaiga kažkam reiškia visų gyvenimo vilčių žlugimą.
Tai puikiai žino dramaturgė Kate Gersten, parašiusi filmo scenarijų pagal savo pjesę „Dirbantis kūnas“.
Ir visai nesvarbu, kad veteranę šokėją Šelę Gardner jos vadybininkas Edis (Dave‘as Bautista) nuoširdžiai vadina tikra scenos legenda, pramogų industrija nežino sentimentų, ir moteris atsiduria kryžkelėje. Jos asmeniniai reikalai taip pat prasti. Dėl karjerai paaukoto gyvenimo nesusiklostė normalūs santykiai su dukra Hana (Billie Lourd).
Vienintelė paguoda – nuoširdi draugystėje su Anete (Jamie Lee Curtis), prieš keletą metų taip pat pašalinta iš šou ir dabar dirbančia kokteilių padavėja. Anetę atleidimas taip pat skaudžiai paveikė: dabar ji susiduria su finansinėmis problemomis, daugiausia dėl alkoholizmo ir priklausomybės azartiniams lošimams. Tokia yra prablaivėjimo po svaiginančios sėkmės kaina.
9. „CHIMERA“ (La chimera, 2023)
Šis Kanų kino festivalyje konkursinėje programoje dalyvavęs filmas buvo vadinamas akivaizdžiu favoritu, tačiau apdovanojimų nesusilaukė. Juos filmas gerą tuziną nuskynė kituose pasaulio kino festivaliuose (pvz., Čikagoje buvo apdovanotas filmo scenarijus ir ištisas aktorių kolektyvas – britas Joshas O’Connoras, ispanė Carol Duarte, ir trys italai Isabella Rossellini, Alba Rohrwacher bei Vincenzo Nemolato.
„Chimerą“ mums pristatė festivalis „Lokys, liūtas ir šakelė“, ir visi, kurie filmą pamatė, negailėjo jam gražių žodžių. Pelnytai!
Graikų mitologijos heroję Chimerą nuo seno įprasta personifikuoti su tamsą ir nežabotais instinktais, o vaizduota ji dažniausiai kaip ugnimi spjaudanti pabaisą su liūto galva, ožkos liemeniu ir gyvatės galva bei drakono uodega.
Chimeromis nuo seno vadinamos ir keistos fantazijos arba neįvykdomos svajonės. Būtent jų užvaldytas jaunuolis Artūras (Joshas O’Connoras) iš kalėjimo grįžta į nedidelį Toskanos miestelį tęsti mylimiausią darbą – Toskanos požemiuose ieškoti etruskų brangenybių. Kadaise buvęs respektabilus archeologijos mokslininkas, jis turi ypatingą talentą aptikti senovines etruskų kapavietes. Todėl jis yra naudingas jokių skrupulų nepripažįstantiems kapų plėšikams (jie Italijoje vadinami paniekinančiu epitetu „tombaroli“), kuriais savo ruožtu naudojasi senienų pardavėjai, istorinius artefaktus parduodantys juodojoje rinkoje.
Iš tokios medžiagos buvo galima lengvai sukurti dar vieną nuotykių filmą apie kapų plėšikus, išnaudojant visą tokio kino arsenalą. Bet „Chimeros“ autoriai eina visai kitu keliu. Nes filmo režisierei Alice Rohrwacher kur kas įdomiau pažaisti mitologijos kontekstais, kurių gausa, tiesą sakant, gerokai apsunkina šio polifoninio kūrinio naratyvą, o pats siužetas dažnai ima priminti mitinį labirintą. Svarbus vaidmuo šiame tekstų ir kontekstų raizgalyne tenka pačios režisierės suvaidintai nelegalios juodosios rinkos prekiautojai, veikiančiai Spartako slapyvardžiu ir lyg mitinis Minotauras spendžiančiai spąstus lengvatikiams lengvo grobio medžiotojams.
Netrukus paaiškės, kad pasiklydęs tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių, Artūras ieško ne tik lobių, kurie neskirti žmogaus akims, o užuominų, galinčių jį nuvesti pas pražuvusią mylimąją Benjaminą.
Anot kolegės Živilės Pipinytės, „Artūro kelionė prikelia daugybę mitų, bet kartu, neįkyriai ir ne visai tiesiogiai cituodama didžiuosius italų kino klasikus, Rohrwacher panardina žiūrovus į italų kino istoriją – tas kinas yra lyg dar viena filmo chimera, o kartu nuoroda į plika akimi gal ir nematomą filmo ištarmės pusę, juk didieji italų klasikai buvo kairiųjų pažiūrų ir to neslėpė, net atvirkščiai.
… Arturas klaidžioja po aižėjančios tikrovės labirintą. Rohrwacher iš pradžių panardina žiūrovus į itališko karnavalo linksmybes, pamažu nutrina tikrovės ir fantazijos ribas, įveda į kadrą neprofesionalius aktorius ir jų ilgesingas dainas, supriešina skurdą, griūvančius senovinius Benjaminos motinos (Isabella Rossellini) rūmus ir po žeme gulinčius etruskų lobius, pasišaipo iš visur grožį matančių turistų ir visai kaip Luchino Visconti, Vittorio de Sica ar Roberto Rossellini neorealistiniuose ir Federico Fellini ar Piero Paolo Pasolini vėliau kurtuose filmuose pagerbia atstumtųjų ir pažemintųjų solidarumą, kurį „Chimeroje“ įkūnija moteris simbolišku Italijos vardu. Pasakojimo vingiuose kartais galima ir pasiklysti, bet atmintyje įstringa ne tik Arturo klajonės, bet ir kino kameros judesio kuriami įspūdingi ilgi kadrai“.
P.S. režisierė „Chimerą“ pavadino finaliniu trilogijos filmu, pratęsiančių ankstyvesnių jos filmų „Stebuklai“ (2014 m.) ir „Laimingasis Ladzaras“ (2018 m.).
8. „RAUDONI KAMBARIAI“ (Les chambres rouges / Red Rooms, 2024)
Visi girdėjome terminą „Stokholmo sindromas“, kuris paaiškina į grėsmingą ar pavojingą situaciją patekusios aukos emocinio prisirišimo prie pagrobėjo.
Vadinamasis „Stokholmo sindromas“ niekada nebuvo įtrauktas į „Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovą“, tačiau žiniasklaidoje naudojamas itin dažnai.
Mokslininkai panašią situaciją vadina mažai kam žinomu žodžiu „hibristofilija“, reiškiančiu ne tik aukos simpatiją smurtautojui, bet net ir lytinį potraukį jam. Vieni tai vadina seksualine įvairove, kiti – egzotika, o dauguma žmonių – paprasčiausiu iškrypimu.
Kol nėra vieno gerai motyvuoto mokslininkų paaiškinimo šiam reiškiniui, kuris labiau būdingas moterims, tenka tik stebėtis, kodėl merginos ir moterys dažnai žavisi visokiausio plauko žudikams ir maniakams.
Vieną tokią istoriją ir pasakoja Kanados režisierius Pascalis Plante psichologiniame trileryje „Raudoni kambariai“.
Štai trileryje „Žavusis žudikas Tedas Bandis“ (Extremely Wicked, Shockingly Evil, and Vile, 2019 m.) buvo pasakojama apie vieną garsiausių JAV žudikų maniakų Tedą Bandį (Ted Bundy), kuris per ketverius metus nužudė mažiausiai trisdešimt moterų, kuriam 1989 metais sausio 24 dieną buvo įvykdyta mirties bausmė elektros kėdėje.
Šiurpiausia šioje smurtinių mirčių statistikoje yra tai, kad sensacingas teismo procesas susilaukė ne tik padidinto žiniasklaidos dėmesio (tai visiškai suprantama), bet ir neįtikėtino moterų (ypač jaunų panelių) dėmesio. JAV spaudoje buvo ne kartą rašyta, kad nemažas būrys mergino net nakvodavo prie teismo rūmų, kad ryte galėtų salėje atsisėsti kuo arčiau žavios išvaizdos žudiko (manau, kad šį fenomeną turėtų nagrinėti jau ne kino kritikai, bet psichiatrai – G.J.).
Be kvalifikuotų psichiatrų konsultacijų sunkoka sveiku protu suvokti ir „Raudonuosiuose kambariuose“ vaizduojamą situaciją.
Pagrindinė veikėja čia yra fotomodelis Keli Ana (Juliette Gariépy), kuri stengiasi nepraleisti vieno ypatingo teismo proceso posėdžių. Kaltinamųjų suole atsidūrė „Rouzmonto demonu“ pramintas maniakas Liudvikas Ševaljė (Maxwellas McCabe‘as-Lokos), seksualiai išnaudojęs ir sadistiškai nužudęs tris moksleives. Atskirtą nuo stebėtojų stikliniame garde žudiką, regis, visai nekankina tai, kas įprastai vadinama sąžinės priekaištais. Vyras tiesiog abejingai laukia savo lemties.
Užtai salėje sėdinti Keli Ana žudikui toli gražu neabejinga. Ir, panašu, kad ji ne viena. Akivaizdžiai palaido gyvenimo mergina Klementina (Laurie Babin) taip pat tiki, kad teisiamasis visiškai nekaltas ir pasiryžusi isteriškai tai įrodinėti.
Dar viena retai kine naudojama tema yra vadinamasis „darknetas“ – nelegali internetinė erdvė, kurioje sadistiškų polinkių mėgėjams dedami šiurpą normaliam žmogui keliantys kankinimų iš nužudymų vaizdai. Pasirodo, kad čia Keli Ana yra ne tik pasyvi stebėtoja, bet ir pelnosi iš raudonuosiuose darkneto kambariuose rengiamų pokerio lažybų.
Įdomiai pateikta ir antroji (po teismo salės) filmo veiksmo vieta – Keli Anos apartamentai, įrengti dangoraižyje pagal techno madą: už didelių langų stulbinančios Monrealio (ypač naktinio!) panoramos, o viduje visi „išmanaus buto“ atributai, įskaitant ir viską valdantį dirbtinį intelektą, pavadintą Ginevere.
Teismo salėje mergina kiek įmanydama stengiasi, kad maniakas atkreiptų į ją dėmesį, tačiau susilaukia visai suprantamo policininkų dėmesio.
O filmo dėmesio susilaukia dar ir žiniasklaidos atstovai, labai mėgstantys filmuoti ir aprašinėti sensacingus teismo procesus. Teismo salėje darbuojasi televizininkai, filmuojantys reportažus laidai „Moralės sergėtojai“ (!), kurie žinoma iš kailio verčiasi ne tik dėl reitingų, bet ir dėl nesveiko ažiotažo pateikti žiūrovams kuo daugiau nusikaltimo detalių. Kuo jos kruvinesnės – tuo geriau!
7. „NEKALTOJI“ (Immaculate, 2024)
Apžvelgdami vien pernykštį didžiųjų ekranų repertuarą negalime nepastebėti, kad kažkaip sutapo (nežinomi mūsų kino platintojų keliai!) net kelių vieno žanro – trilerių – premjeros, kurias vienija religinė tematika. Vieni filmai pasakoja apie egzorcizmą (Russellas Crowe varo velnią iš berniuko filme „Popiežiaus egzorcistas“, o Hugh Grantas filme „Eretikas“ sumaniai manipuliuoja religiniais stebuklais, įviliodamas į spąstus patiklias aukas).
Kiti filmai vis dar eksploatuoja iki kaulų įgrisusią velnio apsėstų vienuolių tematika. Naujausias (bet tikrai ne paskutinis!) toks filmas „Nekaltoji“,
Sparčiai populiarėjančią aktorę Sydney Sweeney per trumpą laiką pamatėme ir romantinėje komedijoje „Tik ne tu“ (2023 m.) ir veiksmo komikse „Madam Web“ (2024 m.). O jiems įkandin mūsų didžiuosiuose ekranuose pasirodė siaubo trileris „Nekaltoji“.
Šiuo projektu Sydney Sweeney susidomėjo prieš gerą dešimtmetį, net buvo patvirtinta aktorių atrankos procedūroje. Tačiau vos prasidėjus filmavimo darbai įstrigo ir projektas, tikriausiai, būtų, kaip sakoma, „nurašytas į nuostolius“, bet aktorė ėmėsi iniciatyvos ir išpirko projekto teises, nes patikėjo sėkmę žadančio siužeto potencialu. Motyvai labai pragmatiški – tokie filmai kainuoja sąlyginai nedaug, o sėkmės atveju gali atnešti solidžius dividendus, kaip jau buvo ne kartą.
Kad už uždarų vienuolyno sienų dedasi siaubingi dalykai, įtaigiai parodė mūsų ekranuose kai kur dar rodomas filmas „Tokie smulkūs dalykai“ (Small Things Like These). Nepatrauklų „Dievo namų“ paveikslą sodriais tamsiais potėpiais tapo ir „Nekaltosios“ autoriai.
Šiame filme nuo pasauliečių atskirtame pasaulyje atsiduria jauna mergina Sesilija. Įlūžusi po ledu ežere ir septynias minutes laikyta negyva mergina visgi atsigavo ir patikėjo stebuklu. Dabar Sesilija tiki, kad Dievas ją išgelbėjo svarbiam tikslui. Netrukus ateina kunigo Solo Tedeskio kvietimas prisijungti prie vienuolyno Italijoje. Cecilija duoda paskutinius įžadus laikytis evangelikų patarimų ir tampa vienuole.
Vienuolyno gyventojos naująją seserį priima su džiaugsmu, šiluma ir meile. Tiesa, neilgam. Mat netrukus merginą pasiekia gandai, kad šioje Dievo palaimos kupinoje įstaigoje gana dažnai miršta vienuolės.
Kita naujiena dar labiau šokiruojanti – Sesilija sužino neįtikėtiną faktą: ji nėščia! Mergina, nors ir pati baisėdamasi tokių minčių, neišvengiamai prisimena šventosios Marijos atvejį. Ar ji – išrinktoji, per kurią bus išpildyta pranašystė apie antrąjį Kristaus atėjimą ar prakeiktoji? Ar jos įsčių vaisius atvers dangaus, ar pragaro vartus? O galbūt čia nėra nieko antgamtiško – tik aplink ją esančių supuvusių žmonių sukurptas ir įgyvendinamas velniškas planas?
Tuo pat metu vienuolyne ima dėtis vis keistesni ir šiurpesni dalykai, kurių priežastimi senbuvės laiko būtent nėščią naujokę.
Pamažu ima ryškėti švelniai kalbant keistoki „Jėzaus nuotakų“ paveikslai. Pavyzdžiui, vyresnioji vienuolė turi kryžiaus formos randus ant kojų padų. Sesuo Izabelė iš pavydo bando nuskandinti Sesiliją, o vėliau pati nusižudo. Protu nesuvokiama drama ima plėtotis po to, kai pablogėja Sesilijos sveikata, bet merginą atsisakoma vežti į ligoninę.
Savo kambaryje už Mergelės Marijos paveikslo Sesilija aptinka užrašą su nuorodą į „Antrąjį Laišką korintiečiams 11:14“, kurioje slypi grėsminga Biblijos frazė.
Toliau – dar baisiau. Atrodo, kad „Nekaltosios“ autoriai kruopščiai surankiojo visus panašaus siužeto štampus, pagardino viską nuorodomis į Šventąjį raštą, net materializavo vieną stebuklingą relikviją – vinį, kuri, neva, buvo panaudota nukryžiuojant Jėzų.
Vizualinė filmo pusė ne mažiau kontrastinga. Bet nuostabiais Italijos peizažais autoriai leidžia mėgautis neilgai. Kur kas daugiau laiko skiriama įvairiems košmarams pavaizduoti. Nevardinsiu jų – prireiktų jiems aprašyti nemažą teksto dalį. Bet kam tai daryti, jei viską galima pamatyti patiems.
6. „PRISIEKUSYSIS NR. 2“ (Juror #2, 2024)
Neįtikėtina, bet faktas!
Kol kas paskutinis tikros Holivudo legendos Clinto Eastwoodo režisuotas filmas, kuriame jis pats nevaidina, negalės varžytis dėl Oskarų, nes studijos Warner Bros. vadovai padarė viską, kad tokios galimybės nebūtų.
„Mūsų studija ne draugų šou, o šou verslas“, – taip prieš porą metų pasakė naujasis korporacijos vadovas Davidas Zaslavas, stojęs prie dviejų susivienijusių kino studijų WarnerMedia ir Discovery, Inc. vairo.
Taip, anot „The Wall Street Journal“, jis sureagavo į žinią, kad Clinto Eastwoodo drama „Vyro ašaros“ (Cry Macho, 2021 m.), kainavusi 33 mln. dolerių, pasaulio ekranuose uždirbo vos pusę šios sumos.
Nesmagu priminti naujai iškeptam bosui (kuris Amerikoje jau pravardžiuojamas „žinomu kino priešu“ – noted enemy of cinema), kad per penkis dešimtmečius būtent studijoje Warner Bros. sukurtų C. Eastwoodo filmų pelnai sudaro kelis milijardus dolerių.
Jau nekalbant apie tai, kad C. Eastwoodas yra vienas drausmingiausių Holivude kino režisierių, visada išsitekdavęs studijos skirtų biudžetų rėmuose ir laimėjęs net keturis Oskarus.
Todėl, anot Variety, „niekinga ir pasibjaurėtina“ yra tai, kad D. Zaslavo valia naujausias 94-erių metų veterano filmas „Prisiekusysis Nr. 2“ (Juror #2), parodytas pirmiesiems Amerikos kino festivalio žiūrovams, net nebus nominuojamas Oskarams.
Tokios strategijos rėmuose filmas bus parodytas tik keliuose didžiuosiuose ekranuose (keturiuose Niujorke, penkiuose Los Andželo rajone ir viename Čikagoje) ir tai, anot vieno studijos šaltinio, reikia vertinti kaip „dėkingumo gestą“.
Tuo iš karto pasipiktino įtakingojo „Variety“ kritikas J. Kimas Murphy, parašęs, kad net jeigu Warner gali prarasti pinigus, plačiau rodydama C. Eastwoodo filmą, „tačiau tai būtų menkas nuostolis, palyginus su šimtais milijonų, kuriuos studijos vadovai ką tik išmetė, suteikdami Toddui Phillipsui 200 milijonų dolerių filmui „Joker: Folie à Deux“, kuris patyrė visišką fiasco.
Prisiekusysis Nr. 2“ pasakoja išties intriguojančią istoriją apie tai, kaip vienas teismo prisiekusysis (jį suvaidino dabar aktyviai filmuojamas Nicholas Houltas) Džastinas Kempas, būdamas prisiekusiuoju aukšto lygio žmogžudystės procese, susiduria su rimta moraline dilema: jis žino tai, kas galėtų būti panaudota prisiekusiesiems priimant nuosprendį, kuris arba nuteis arba išlaisvins potencialų žudiką.
Pradžioje Kempas bando išvengti jam tekusios naštos, nes turi rimtą priežastį – žmona netrukus turi gimdyti. Tačiau apeliacija į patriotinę pareigą ir nepriekaištinga reputacija (neteistas ir pan.) pasiekia savo – kaip prisiekusysis Nr. 2 jis užima savo vietą teismo salėje.
Nuo pirmų posėdžių tampa aišku, iš kur „dygsta“ filmo kojos. Paprasčiau kalbant, fabulos užuomazga ir tolimesnis plėtojimas susišaukia su klasikine teismo drama „Dvylika įtūžusių vyriškių“ (12 Angry Men, 1957 m., rež. S. Lumetas), kuriame atskirame posėdžių kambaryje uždaryti dvylika prisiekusiųjų sprendė, ar iš tikrųjų kaltas savo tėvą neva nužudęs meksikietis vaikinas. Byla atrodė elementari, svarbiausi įkalčiai buvo vaikino nenaudai, todėl vienuolika prisiekusiųjų paskubomis pabalsavo „už“, bet šį solidarumą netrukus į šipulius sudaužė prisiekusysis Nr. 8 (jį tąsyk suvaidino Henry Fonda), pasiūlęs išsamiai apsvarstyti visus įkalčių argumentus. Galiausiai vaikinas buvo išteisintas.
C. Eastwoodo filme pradžioje vienuolika atsitiktinai parinktų prisiekusiųjų mano, kad byla paprasta ir nėra čia ko laiką gaišti. Bet Nicholaso Houlto herojus išdrįsta pasikėsinti į tokią monolitinę poziciją. Gal geriau būtų to nedaręs?
5. „PASKUTINIS SUSTOJIMAS JUMOS APYGARDOJE“ (The Last Stop in Yuma County, 2024)
Pasiilgusiems pirmųjų Quentino Tarantino filmų stilistikos „Paskutinis sustojimas Jumos apygardoje“ turėtų patikti. Čia ir žaismingi dialogai „a la Tarantino“, ir sukta kriminalinė fabula, ir pirmiesiems Quentino filmams būdinga retro stilistika (veiksmas plėtojasi aštuntojo dešimtmečio Amerikoje).
Nedaug kainavęs režisieriaus Franciso Galluppi filmas ir uždirbo ne daug (apie 100 tūkstančių dolerių), bet kaip nepriklausomo kino projektui tokie rodikliai geri. Juolab kad juos patvirtina ir sureikšmina trys apdovanojimai prestižiniuose nepriklausomo kino festivaliuose (Katalonijos Sičeso miesto festivalyje jis net pelnė geriausio pilnametražio filmo laurus).
Pateisinantis filmo veiksmo laiką „Paskutinis sustojimas…“ primena aštuntojo dešimtmečio kriminalinius filmus.
Pagrindinis filmo herojus yra komivojažierius Džimas, pardavinėjantis peilius. Detalė iš karto priverčianti suklusti, kaip ir paties vyruko pravardė „Peilių pardavėjas“ (The Knife Salesman): jį suvaidino mažai žinomas aktorius Jimas Cummingsas – jis nepriklausomo kino fanams labiau žinomas kaip kelių sėkmingų filmų režisierius.
Vyruko jau seniai nedžiugina rutina tapęs gyvenimas ant ratų, bet ištrūkti iš prakeikto stagnacijos rato jis nematė jokios galimybės. Kol likimo keliai jo neatvedė į karščio nualintą Arizonos valstijos miestelį. O čia dar kojų neapšilęs Džimas tampa banką ką tik apiplėšusių nusikaltėlių įkaitu.
Banditams ant kulnų lipa visi apygardos policininkai, todėl Džimas supranta, kad jo gyvybė kabo ant labai netvirto siūlo. Kaip su juo pasielgs banditai, kai bus užspęsti į kampą?
Ši mintis kamuoja ne tik patį Džimą, bet ir filmo peripetijas stebinčius žiūrovus.
Džimo ir banditų susitikimas pavaizduotas išties tarantiniškai. Vos įvažiavęs į miestelį komivojažierius sustojo prie degalinės prisipildyti ištuštėjusį baką, bet sužino, kad benzino kolonėlė tuščia ir teks palaukti benzovežio. Tą patį sužino ir banditai, apie kurių įvykdytą apiplėšimą, žaliąjį Ford Pinto ir septynių šimtų tūkstančių dolerių grobį jau pranešama radijo žiniose. Ir Džimas, ir banditai neturi kito pasirinkimo, nes kita artimiausia degalinė už 150 mylių.
Belaukiant benzovežio veiksmo vietoje pasirodo ir daugiau žmonių: šerifas atveža žmoną Šarlotą, dirbančią kavinukėje šalia benzino kolonėlės, atvyksta pagyvenęs indėnas ir dvi sutuoktinių poros. Įtampa auga, tarsi jaustum tiksint bombą su laikrodiniu mechanizmu. Nes toki gražu ne visi kavinėje įstrigę žmonės supranta, kad jie yra vienoje patalpoje su viskam pasiryžusiais nusikaltėliais.
Labai charakteringą banditą suvaidino ryškios išvaizdos aktorius Richardas Brake‘as (mes matėme kelis jo charizmatiškus „blogiečius“, o lietuvės režisierės Kristinos Buožytės fantastiniame filme „Vesper“ (2022 m. jis vaidino paralyžiuotą mergaitės Vesper tėvą Darijų). Čia aktoriaus suvaidintas įtarus ir klastingas banditas Bo yra tikras velnio įsikūnijimas, kuriam geriau nestoti skersai kelio.
Šios pragaro išperos fone jo bendrininkas Trevisas (akt. Nicholas Loganas) atrodo kaip visai simpatiškas personažas. Jeigu Bo yra kriminalinės operacijos sumanytojas ir visų veiksmų koordinatorius, tai Trevisas – klasikinė „torpeda“, paprasčiau kalbant, vykdytojas. Va tik jo šypsena dažnai išduoda už jos slypinčią tamsią natūrą.
Didesnio dėmesio susilaukė ir kiti filmo personažai, nepriklausomai nuo jų svarbos. O tai liudija apie gerai atliktą scenaristų darbą.
4. „KITAS ŽMOGUS“ (A Different Man, 2024)
Plastinės operacijos kine – seniai ne naujiena. Tokiu būdu žmonės (dažniausiai dailiosios lyties atstovės) bando kiek įmanoma ilgiau pratęsti jaunystę. Kriminaliniuose filmuose matome kur kas sudėtingesnes motyvacijas. Neretai išvaizdos pakeitimo procedūrų griebiasi nusikaltėliai, vengiantys atsakomybės nuo šiurpių darbų ir taip trokštantys pradėti naują gyvenimą.
Prancūzų režisierius Jacques Audiard‘as mūsų didžiuosiuose ekranuose startuojančioje „Emilijoje Perez“ parodo itin egzotiškai atrodantį plastinės operacijos rezultatą, kai grėsmingas Meksikos narkotikų kartelio bosas pavirstas žavia mergina, nes visą gyvenimą jautėsi esąs moteris vyro kūne.
Virtimo kitu žmogumi metamorfozę rodo ir JAV režisierius Aaronas Schimbergas filme „Kitas žmogus“, o pagrindinio vaidmens atlikėjas Sebastianas Stanas už drąsą ir pasiaukojimą buvo apdovanotas tarptautiniame Berlyno kino festivalyje.
Viliojančiame kino žvaigždžių pasaulyje plastinio atsijauninimo problema itin aktuali. Tik rezultatai ne visada būna tokie, kokių už didelius pinigus tikisi sulaukti turtingi klientai. Motyvacija tokiais atvejais būna ta pati – kuo ilgiau išlikti kino versle.
Ši motyvacija paskatina griebtis plastinės operacijos ir pagrindinį „Kito žmogaus“ herojų – Niujorko aktorių Edvardą Lemuelį, kurio veido bruožus negailestingai gadina neurofibromatozė.
Edvardas kenčia dar ir dėlto, kad kol kas yra laikomas aktoriumi nevykėliu, kuriam siūlomi tik nedideli antraplaniai vaidmenys. Dėl tokio statuso vaikinas net vadinamas Woody Alleno tipo neurotiku (beje, operatorius Wyattas Garfieldas iš tikrųjų dažnai vaizdus filmuoja, taip, tarsi dirbtų kartu su W. Allenu aštuntajame dešimtmetyje).
Taigi, norėdamas pataisyti vilčių neteikiančią karjerą ir pagaliau gauti išsvajotą vaidmenį, Edvardas pasiryžta tiesiogine šio žodžio prasme nuplėšti savo veido odą (panaši šiurpi scena galėtų papuošti tokius košmarus mėgstančio Davido Cronenbergo body-horrorą) ir gauna naują veidą. Kartu su juo – ir naują tapatybę. Jis tampa sėkmingu nekilnojamojo turto agentu, pasivadina Gajumi Moracu ir paskelbia, kad Edvardas nusižudė.
Dabar nauju pavidalu vaikinas vėl susipažįsta su buvusia kaimyne Ingrida Vold, kuri anksčiau dėl išvaizdos Edvardą ignoravo. Bet pasinaudojusi patirtimi parašė pjesę apie žmogų su deformuotu veidu, ir pagal šią pjesę Brodvėjuje bus statomas spektaklis. O Gajus jame gauna pagrindinį vaidmenį…
Režisierius praleidžia didelį laiko tarpą ir staiga peršoka prie naujojo Edvardo-Gajaus gyvenimo periodo, visai nesigilindamas į tas aplinkybes, dėka kurių nevykėlis tapo sėkmingu verslininku.
Bet nuo savo senos tapatybės vyrukui visiškai pabėgti nepavyko. Mat jis išsaugojo gydytojo jam padovanotą seno veido kaukę, kuria Edvardas-Gajus kartais itin egzotiškomis aplinkybėmis pasinaudoja.
Patikėti filme vaizduojamų situacijų tikroviškumu labai sunku. Bet jei galvosime, kad tai viso labo pasakojimas-metafora, viskas taps gerokai suprantamiau.
Beje, būtent tokia nuostata padeda ir garsiajai „Substancijai“ įgauti visai kitą dėmenį.
3. „LIZA FRANKENŠTEIN“ (Lisa Frankenstein, 2024)
Metams bėgant vis labiau tampa aišku, kad vos ne kasmet būsime pasmerkti žiūrėti naujas dviejų nemarių gotikinio siaubo romanų ekranizacijas. Nes ir „Frankenšteiną“ 1818-ais metasi parašiusi Mary Shelley, ir XIX a. pabaigoje Bramas Stokeris sugalvojęs vampyrą Drakulą išrado amžinojo variklio schemas, kurios dar ilgai maitins kiną.
Pirmąją šių metų savaitę sulaukėme šiurpiausiu metų trileriu dar prieš premjerą pavadintą filmą „Nosferatu“ (rež. Robertas Eggersas). Šis gotikinių siaubo istorijų įkvėptas filmas pasinaudoja dviem šaltiniais – dar XIX a. pabaigoje Bramo Stokerio parašytu romanu „Drakula“ ir 1922 metais Vokietijoje sukurtu ekspresionistinio kino šedevru „Nosferatu – siaubo simfonija“.
Šiemet sulauksime ir kino vizionieriumi vadinamo Meksikos kino režisieriaus Guillermo del Toro „Frankenšteino“, kuris, kaip žadama, bus stipriai nutolęs nuo literatūrinio originalo.
O pernai sukurto filmo „Liza Frankenštein“ (režisierė Zelda Williams) autoriai pademonstravo, kad toliau nuklysti nuo Mary Shelley literatūrinio šedevro, ko gera, net neįmanoma. Iš knygos apie Naująjį Prometėją šiame filme, autorių pavadintame romantine siaubo komediją, neliko nieko, išskyrus monstro pavardę.
Tokią radikalią klasikinio siužeto operaciją atliko scenaristė Diablo Cody (tokį pseudonimą pasirinko jauna amerikietė Brook Busey), tarsi uraganas visas tradicines kliūtis nušlavusi savo pirmuoju chuliganišku scenarijumi filmui „Juno“ (2007, rež. Jasonas Reitmanas), už tai pelniusi drąsios novatorės reputaciją ir net Oskarą už originalų scenarijų.
„Liza Frankenštein“ taip pat labai originaliai interpretuoja klasikinį siužetą, bet vadinti tai didele vertybe tikrai nesinori. Greičiau tai mergaitiškų svajonių kratinys.
Pagrindinė filmo herojė paauglė Liza Svolous (Kathryn Newton) vis dar negali pamiršti tragedijos – prieš dvejus metus jos motiną kirviu nužudė maniakas. Merginos tėvas vedė kitą moterį, kuri turi dukrą iš ankstesnės santuokos.
Nuo vienatvės kenčianti Liza didžiąją laiko dalį praleidžia vietinėse kapinėse. Ypač ji mėgsta pabūti prie 1837 m. mirusio jaunuolio kapo: čia atgulė jaunas pianistas, kuris neištvėrė išsiskyrimo su mylima moterimi.
Kartą čia įvyksta išties neįtikėtinas dalykas – į šį kapą trenkia žaibas, ir romantiškas numirėlis atgyja zombio pavidalu. Padaras yra nebylus ir stokoja kelių kūno dalių. Bet tai jam netrukdo groti pianinu…
Toliau seka serija tokių makabriškų scenų, kurios galėjo gimti tik visai nuo realybės „atsilupusių“ žmonių vaizduotėje.
Kai buvo paviešinta apie „Lizos Frankenštein“ kūrimo pradžią, spaudoje nuvilnijo optimistiški atsiliepimai ir lūkesčiai sulaukti originalią visiems mintinai žinomos istorijos interpretaciją. Optimistai prisiminė pagal Diablo Cody scenarijų sukurtą siaubo komediją „Dženiferės kūnas“ (Jennifer’s Body, 2009 m., rež. Karyn Kusama), kurioje abiturientę apsėda piktas demonas, ir ji ima jausti keistą potraukį vaikinams. Dabar jie ją traukia ne kaip kandidatai pasimatymams ar linksmam laiko praleidimui, o kaip maistas!
Jei šio filmo istorija būtų pasakojama rimtai, išeitų dar vienas kvailas holivudinis reginys. Skirtingai nuo romantinių trilerių iš serijos „Saulėlydis“, „Dženiferės kūno“ autoriai neslėpė, kad nesiruošia kvaršinti žiūrovams galvų nei paauglystės pasaulio romantika, nei visokiomis pseudofilosofinėmis alegorijomis. Filmo autoriai net nesistengė ir gąsdinti, o patys skatino žiūrovų šypseną ir juoką.
Žiūrėti „Dženiferės kūną“ buvo visai nebaisu. O štai žiūrint „Lizą Frankenštein“ dažnai darosi tiesiog nesmagu.
2. „PAŽADĖTOJI ŽEMĖ (Bastarden/ The Promised Land, 2024)
Originalus filmo pavadinimas „Basterden“ reiškia pavainikis arba liaudiškai „benkartas“.
Taip filme vadinamas Madso Mikkelseno suvaidintas kapitonas Liudvigas Kalenas, nesantuokinis bajoro ir tarnaitės sūnus, kuris nusprendžia užkariauti atšiaurias Jutlandijos pusiasalio teritorijas, kad galėtų įgyvendinti kone neįmanomą atrodantį tikslą – karaliaus vardu ten įkurti koloniją.
Kadangi karališkojo iždo sergėtojai šaiposi iš šių planų ir nežada finansinės pagalbos, Kalenas pasiūlo šią avantiūrą apmokėti iš savo kario pensijos.
Mainais už tai narsuolis nori gauti kilmingojo titulą, tačiau arogantiškas ir negailestingas šių teritorijų valdovas apygardos teisėjas Frederikas de Šinkelis nenusiteikęs atiduoti jam priklausančių žemių be kovos. Kai Šinkelis sužino, kad jo tarnaitė Ana Barbara su vyru mėgina gauti prieglobstį Kaleno draugijoje, pagiežingasis valdovas prisiekia bet kokia kaina išstumti kapitoną iš savo valdų.
Turėdamas tik žirgą, palapinę ir pistoletą, kad apsisaugotų nuo banditų, ir kelis įrankius, kuriais galima kasti kietą žemę, Liudvigas įkuria stovyklą. Galiausiai jis randa žemę, kurią sumaišius su moliu iš pajūrio galima užauginti iš Vokietijos parsivežtų bulvių derlių.
„Bastardas“ – tai kinematografiniu grožiu alsuojantis epinis šiaurietiškas vesternas.
Veiksmas plėtojasi XVIII amžiaus vidurio Danijoje. Filmo autoriai remiasi Ide Jesseno istoriniu romanu „Kapitonas ir Ana Barbara“.
Tai jau antrasis Madso Mikkelseno ir režisieriaus Nikolajaus Arcelio bendras darbas. Pirmąjį taip pat matėme „Scanoramoje“. „Karališkame romane“ (2012), taip pat pasakojusiame apie XVIII a. Daniją, anuomet valdytą silpnapročiu laikomo karaliaus Kristijono VII. Madsas Mikkelsenas ten vaidino vokiečių gydytoją Johaną Strunzę, kurį įsimyli jaunoji karalienė.
1. „PARTENOPĖ“ (Parthenope, 2024)
Platintojai filmą pristato taip:
„Partenopė yra moteris, kuri turi savo miesto pavadinimą. Ar ji sirena ar mitas?
Vos gimusią mergaitę tėtis, buvęs Neapolio meras, pavadino sirenos, paverstos įstabiu miestu, garbei. Dieviškajai Partenopei (ją jaunystėje vaidina aktorė ir modelis Celeste Dalla Porta, brandžiame amžiuje – aktorė Stefania Sandrelli) lemta įkūnyti nenugalimą, vedantį iš proto, kurstantį vitališkas aistras jaunystės žavesį. Ji – tarsi miražas, prisiminimai apie kažkada patirtus džiaugsmus ar tragedijas. Partenopė – gyvas nesugrąžinamos praeities atspindys mieste, kurio grakštus siluetas, neaprašomas grožis labiausiai išryškėja žvelgiant iš Kaprio salos, prabangios vilos.
Paolo Sorrentino, šįkart bendradarbiaudamas su Yves Saint Laurent mados namais, kuria itin stilingą ir blizgų reginį. Kino kamera ir personažai, patekę į vieną erdvę su Partenope, išties negali atitraukti nuo jos žvilgsnio (puikius vaidmenis sukūrė Gary Oldmanas, Silvio Orlando). Pasaulis stebeilijasi į ją, o ji, pasirinkusi antropologės kelią, tyrinėja pasaulį. Sorrentinui sekant Partenopės gyvenimą kelis dešimtmečius, siurrealiame bei jaudinančiai sentimentaliame sapne žiūrovai atpažins ir ankstesnių režisieriaus filmų motyvus“.
Šį naujausią italų režisieriaus Paolo Sorrentino filmą vieni vadina nuostabiu šedevru, kiti – dar viena F. Fellinio stiliaus imitacija.
Mūsų internetinėje erdvėje pilna emocingų atsiliepimų apie filmą, kas atsitinka tikrai nedažnai. Paskutinį kartą, kiek pamenu, taip audringai ir kontraversiškai buvo reaguojama į dabar jau sėkmingai pamirštą švedų režisieriaus Rubeno Östlundo „Liūdesio trikampį“ (2022 m.).
Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausi 2024-jų filmai
Šį kartą vietoj savo recenzijos noriu pateikti Paolo Sorrentino refleksijas į kritiko Antono Dolino klausimus, paskelbtus opoziciniame internetiniame resurse https://meduza.io/.
— Paradoksalu, bet ankstesnis mano filmas „Dievo ranka“ buvo autobiografinis ir pasakojo apie tai, kas man tikrai buvo atsitikę. Bet „Partenopė“ man – nepalyginamai asmeniškesnis filmas. Mano mintys ir emocijos čia išverstos į kino kalbą. Aš prisipažįstu apie nerealizuotas svajones ir jaunystėje neverbalizuotus geismus.
– Veikiamas tam tikrų aplinkybių aš buvau priverstas subręsti anksčiau ir priimti atsakomybės naštą, kuriai dar nebuvau pasiruošęs. Aš taip ir nepatyriau to nerūpestingos laisvės pojūčio, kuris būdingas paaugliams, ir tarsi likau toliau gyventi be tokios patirties. Ko gero, liko vienintelė pilnai realizuota svajonė – troškimas profesionaliai dirbti kine. Asmeniškiausias dalykas „Partenopėje“ – bandymas perteikti laiko tėkmę ir šio srauto išgyvenimas.
– Prisiminimai yra savotiškas filtras, jie atskiria iš tikrųjų mums svarbius įvykius nuo nereikšmingų.
– Noriu paneigti dažnai kartojamą teiginį, kad esu siurrealistas, bet aš pats vadinu savo filmus absoliučiai realistiškais. Dažnai tos scenos, kurios jums atrodo kaip vaizduotės vaisiai, paimtos iš mano tikros patirties. Aš jas nesugalvojau, o išgyvenau.
– Aš visą gyvenimą maniau, kad kinas ir antropologija yra neperskiriami ir labai panašūs. Abi disciplinos susijusios su reiškinių stebėjimu per atstumą.
Moterys geriau už vyrus jaučia, kaip negrįžtamai praeina laikas, kaip vieną momentą keičia kitas. Tuo moterys skiriasi nuo daugelio vyrų, kurie vaikiškai bando kabintis už pastovumo iliuzijos, taip bandydami priešintis transformacijoms.
– Amerikiečių rašytojas Johnas Cheeveris (jį „Partenopėje“ suvaidino Gary Oldmanas – G.J.) atvykdavo į Kaprį, mėgo ten atostogauti, o man visada patiko jo proza. Dar labiau mane paveikė jo dienoraščiai, kuriuose jis vadino alkoholizmą ir homoseksualumą savo kalėjimu, iš kurio neįmanoma pabėgti. Jis nėra pajėgus tapti laisvu žmogumi, ir man pasirodė įdomi mintis sugretinti jį su Partenope, kuri, priešingai, ką tik suprato, ką reiškia būti laisvai, ir nuo to apsvaigo.
— Esu sutikęs daug gražių moterų, ir mane visada žavėjo visų jų bendras bruožas: gražuolės supranta savo grožį kaip galią valdyti aplinkinius ir mokosi ja naudotis. Bet joms lygiai taip pat būdingas nervingumas, ateinantis drauge su suvokimu, kad grožis nepriklauso tik joms, o tampa visų nuosavybe.
– Nemanau, kad esu apsėstas grožio, nors man labai svarbu kine kurti nuostabius dalykus. Bet grožis gali būti spąstai, ir aš nenorėčiau į juos pakliūti. Menui gi ne mažiau svarbus ir bjaurumas. O pats nuostabiausias dalykas pasaulyje – režisūros menas.
