Šiemet mūsų didžiuosiuose ekranuose matėme nemažai išties svarbių filmų. Kai kurie jų (antrasis „Džokeris“ ar monumentalusis F.F. Coppolos opus magnum „Megalopolis“) susilaukė visai ne tokios reakcijos, kokios tikėjosi kūrėjai.
Nelydėjo prognozuoto džiugesio euforija ir naujausio Yorgoso Lantimoso filmo „Malonės rūšys“, kuris buvo rodomas trumpai ir kalbama apie jį buvo neilgai. Gaila dėl to.
Visokio kino per šiuos jau besibaigiančius metus pamatėme – nuo plačiai išreklamuotų holivudinių blokbasterių iki kino šedevrų, parodytų kino festivaliuose „Kino pavasaris“, „Scanorama“ ar „Lokys, liūtas ir šakelė“.
Čia kaip ir kasmet pristatome TOP 10 geriausių 2024-jų filmų.
10. „Megalopolis“ (2024)
Postmodernizmas dažnai šiuolaikiniame kontekste skamba kaip keiksmažodis – išblukę vertybiniai riboženkliai, skepticizmas, kuris dažnai virsta netikėjimu visiškai niekuo, kraštutinis subjektyvizmas ir individualizmas, Nyčės garsioji valia galiai. Visa tai dažnai priveda prie beprotybės. Postmodernizmas ir yra gan beprotiškas reikalas. Jis yra šių laikų liga.
Vis dėlto pasitaiko žmonių, kuriems postmodernizmas patinka. Tai ambicingi žmonės, žinanantys savo vertę, manantys, kad jie patys gali būti sau atskaitos tašku ir taip išlaikyti pusiausvyrą nestabilumo būsenoje. Jie mano, kad jiems pavyks neišprotėti neturint pagrindo po kojomis.
Ar toks yra Francis Fordas Kopola? Nežinau. Tačiau jo naujausias ir greičiausiai jau paskutinis filmas „Megalopolis“ (Megalopolis, 2024) neabejotinai nestokoja postmodernistinės ambicijos. Šiuo metu režisieriui 85-eri metai, žmogus turėtų būti prikaupęs ne tik profesinės, bet ir gyvenimiškos patirties. Tačiau Kopola, atrodo, į senatvę paniro į gilius apmąstymus.
Jei tikrasis gyvenimas vyktų mokyklos suole, režisieriui galėtume paplekšnoti per petį ir pagirti, kad jis išmano klasikinę ir moderniąją filosofiją ir literatūrą, senovės istoriją, kad juos moka įpinti į filmo siužetą. Bet jei nesame moksleiviai, jei seniai baigėme mokyklą, iš meno kūrinio tikimės ne tik idėjų kratinio, bet idėjos išpildymo tam tikroje visumoje.
„Magalopolyje“ atrodo, lyg režisierius būtų norėjęs į dvi valandas sudėti viską, ką per gyvenimą perskaitė. Lyg atėjus gyvenimo saulėlydžiui norėtų būti perpratęs visa ko esmę. Lyg būtų norėjęs parašyti testamentą. Tokį ilgą, kad ritinys driektųsi per visą kambarį.
Šis filmas priskiriamas distopijos žanrui, t. y. vaizduoja žlungantį ateities pasaulį, ir nestokoja didelių idėjų. Nuo Senovės Romo filosofo Marko Aurelijaus deklamavimo atmintinai iki Hamleto garsiojo monologo apie būtį, nuo daugybės aliuzijų į Senovės Romos istoriją iki šiuolaikinės trampinės Amerikos realybės.
Pasakojimo pagrindinis veikėjas – Cezaris Katalina (Adam Driver), vizionieriškas Naujosios Romos (panašios į šiuolaikinį Niujorką) architektas. Cezaris nori sukurti utopinį miestą, kuriame visi gyventų darnoje ir nuolat mokytųsi vieni iš kitų. Jo vizijos didelės, tačiau psichikos būklė ne visai stabili – jis linkęs į manijas, yra priklausomas nuo narkotikų, turi savižudiškų minčių. Ir… gali sustabdyti laiką. Cezaris yra tartum pats Kopola – didysis režisierius, kuris dėl idėjos gali paaukoti viską (dar 9 deš. Kopola vos nebankrutavo dėl savo įsteigtos kino studijos), kuris lyg Deus ex Machina iš savo ložės balkone stebi pasaulį kaip filmavimo aikštelę.
Cezaris, žinoma, turi ir oponentų – Naujosios Romos merą Ciceroną (Ginacarlo Espozito), kuris, nors ir nesugeba laimėti savo rinkėjų simpatijų ir valdyti miesto, žiūri į reikalą žemiškiau ir netiki didžiosiomis utopijomis. Žurnalistė Vau Planinum (Aubrey Plaza), pamesta Cezario, beviltiškai bando susigrąžinti jo dėmesį, tačiau nepavykus gražiuoju imasi nešvarių darbelių. Cezario pusbrolis Klodijus Pulčeris (Shia LaBeouf) stengiasi paveržti minią ir paimti valdžią, nes pavydi Cezariui talento ir galios.
Taip pat yra ir gerbėjų. Džiulija Ciceron (Nathalie Emmanuel), mero dukra, įsimyli didįjį architektą už jo didžias idėjas. Dėdė Hamiltonas Krasas (Jon Voight) paremia finansiškai. Ištikimas padėjėjas Fundis Romanas (Laurence Fishburn) visur vežioja viršininką, išsuka jį iš bėdų ir pasakoja jo istoriją Herodoto balsu.
Pati Naujoji Roma primena nuodėmių miestą, kuriame nuolat rengiamos pašėlusios bakchanalijos ir, kita vertus, egzistuoja vaidilučių kultas – gan dirbtinis, gan primityvus, nes tai, ko trokšti, tas ir esi, – Naujojoje Romoje politika lygu pramogai. Ekonomika, žurnalistika ir seksualumas – trys nuodėmių miesto atraminiai stulpai, kaip teigia Cezaris. Masėms reikia duonos ir žaidimų. Kultūra, žurnalistika, politika Naujojoje Romoje yra cirkas. Miestas nuolat parsiduoda. Visi visus gali parduoti už pinigus, galią, šlovę, gali parsiduoti ir patys.
Kita vertus, Cezaris Katalina kalba apie kitokią tikrovę – utopinę tikrovę. Jis kalba apie meilę ir laisvę – tam, kas myli, nėra ko bijoti. Atsimindamas savo žuvusią žmoną, Katalina įsikvepia naujoms vizijoms.
Visi veikėjų vardai jau iškart išduoda aliuzijas į Senovės Romos istoriją, į šekspyrišką realybę, kuri dažnai irgi rėmėsi senove. Kopola iš Šekspyro paima grožio ir bjaurasties priešpriešą, tačiau grožio neidealizuoja. Kaip ir pats Šekspyras to nedarė. Postmodernizmas šiame filme išryškėja būtent galios žaidimuose, laikinose vertybėse ir ypač filmo formoje, mat „Megalopolis“ yra eksperimentinis Kopolos kūrinys. Vaizdai užplūsta sąmonę su trenksmu, visu smarkumu ir vienu metu, o idėjų gausybėje sunku atrasti bendrą vardiklį. (Dora Žibaitė)
Filmo „Monkey Man“ kadras.
9. „Monkey Man“ (2024)
Indų mitologijos ištakomis ir ryškiais Mumbajaus gatvių atspalviais alsuojantis filmas „Monkey Man“ yra drąsus Devo Patelio režisūrinis debiutas – žiaurus ir jaudinantis keršto, tapatybės ir atpirkimo problemų nagrinėjimas.
Filmo veiksmas vyksta miesto, kuriame egzistuoja ryški atskirtis tarp pasiturinčio elito ir nuskurdusių masių, fone. Kid (liet. Vaikis), kurį vaidina pats Devas Patelis, po gorilos kauke pasislėpusi šešėlinė figūra, blaškosi žiauriame nelegalių kovų klubų pasaulyje, kur kiekvienas smūgis yra desperatiškas bandymas išgyventi. Metų metus slopinęs pyktį, jis atranda būdą, kaip prasiskverbti į grėsmingo miesto elito būrį. Kamuojamas savo vaikystės traumų, išryškėjusių leidžiant laiką arti savo priešų, Kidas pradeda savo negailestingą planą atkeršyti iš jo viską atėmusiems vyrams.
Devo personažas Kidas įkūnija įdomų istorijos perteikimo pasirinkimą, kuris daug pasako apie jo kelionę ir filme nagrinėjamas temas. Kido vardas, tiksliau, jo tradicinio vardo nebuvimas, atlieka svarbų vaidmenį suprantant jo personažą ir platesnę istoriją. Kido anonimiškumas yra beveidės, bevardės, atskirtos visuomenės egzistencijos metafora. Nesuteikdamas Kidui konkretaus vardo, Patelis paverčia jį kiekvieno žmogaus, kovojančio prieš priespaudą ir neteisybę, simboliu. Šis pasirinkimas turi didelį atgarsį filmo veiksmo kontekste – visuomenė yra smarkiai susiskaldžiusi pagal turtą, galią ir klasę, o tai išryškina sunkią padėtį tų, kurie dažnai lieka nepastebėti ar nutildyti dominuojančių korupcijos ir elitizmo jėgų.
Patelis, išgarsėjęs vaidmenimis filmuose „Lūšnynų milijonierius“ ir „Liūtas“, šiame kartu su vizionieriumi, prodiuseriu Jordanu Peele’u sukurtame filme iš naujo sukuria save, savo pasakojimą suliedamas su neoniniais, morališkai dviprasmiškais šiuolaikinės Indijos peizažais. „Monkey Man“ – tai ne tik pasakojimas apie asmeninį kerštą, bet ir aštri socialinio susisluoksniavimo ir jame įsigalėjusios korupcijos kritika.
Įkvėptas nenugalimos Hanumano, garbinamos dievybės, simbolizuojančios stiprybę ir ištikimybę, dvasios, „Monkey Man“ pasineria į jauno vyro, kurį persekioja traumuojanti praeitis ir kuris užsidega nepasotinamu teisingumo troškimu, vidinę būseną. Vaikino rankos, randuotos ir paslaptingos, tampa chaoso įrankiais, kai jis pradeda kruopščiai suplanuotą kryžiaus žygį prieš grėsmingus miesto sindikatus. Su kiekvienu nugalėtu priešu jo kelionė virsta platesne visuomenės ligų – korupcijos, išnaudojimo ir nenugalimos prarajos tarp turtingųjų ir vargšų – apžvalga.
Hanumano, kaip gynėjo ir galios suteikėjo, vaidmuo siejasi su Kido misija pasipriešinti miesto elitui, kuris engia atstumtuosius. Filme vaizduojama hidžros bendruomenė – istoriškai marginalizuota trečioji Indijos lytis – ir Kido sąjunga su ja – yra paralelė su Hanumano gailestingumu ir pagarba visoms būtybėms, išryškinant solidarumo ir kovos už atstumtųjų bendruomenių orumą ir pagarbą temas.
Devas Patelis savo režisūriniame debiute nusprendė įtraukti hidžras ne tik kaip antraplanius personažus, bet kaip pagrindines figūras Kido kelionėje ir platesniame teminiame filmo paveiksle. Šis pasirinkimas simbolizuoja Patelio ketinimą kvestionuoti ir iš naujo apibrėžti visuomenės normas, atkreipiant dėmesį į bendruomenę, kuri ilgą laiką buvo nustumta į užribį. Skirdamas hidžrai vaidmenis, kurie yra neatsiejami nuo pagrindinio herojaus misijos atkeršyti korumpuotam elitui, „Monkey Man“ išryškina jų tvirtumą, stiprybę ir patiriamas neteisybes. Filme vaizduojama hidžros bendruomenė neapsiriboja vien simboliniu LGBTQ+ bendruomenės įtraukimu, tai sąmoningos pastangos humanizuoti ir puoselėti jų tapatybę, parodyti jų drąsą susidūrus su sunkumais. Šios grupės įtraukimas į filmą pabrėžia įvairių visuomenės sluoksnių solidarumo būtinybę, ypač tų, kurie buvo engiami ar atstumti.
Filmo estetika, kurioje susilieja žiaurus realizmas ir stilizuotas smurtas, yra įkvėpta Indonezijos veiksmo filmų pašėlusios energijos, ypač atspindinčios tokių kūrinių kaip „The Raid“ pašėlusį tempą ir psichologinį poveikį. Patelis režisuodamas užtikrino, kad kovos scenos būtų ne tik fizinio meistriškumo demonstravimas, bet ir pagrindinio herojaus vidinės sumaišties ir nenumaldomo siekio atkeršyti išraiška. (Gabrielė Plikynaitė)
8. „ATSIVERTĖLIS“ (The Convert, 2024)
Prisiminkime, kokį kultūrinį šoką patyrėme žiūrėdami trimis Oskarais ir Auksine palmės šakele Kanuose apdovanotą šedevrą „Fortepijonas“ (The Piano, 1993 m), kurį režisierė Jane Campion susuko Naujojoje Zelandijoje. Tada dauguma žiūrovų pirmą kartą sužinojo apie šio žaliojo kontinento čiabuvius maorius ir jų seną tradiciją tatuiruoti veidus.
1994-aisiais Venecijos kino festivalyje tikra sensacija tapo Naujosios Zelandijos režisieriaus Lee Tamahori filmas „Buvo kadaise kariai“ (Once Were Warriors), kuriame senųjų maorių genčių palikuonys stengėsi išgyventi šiuolaikiniame urbanizuotame pragare.
Šiuo filmu išgarsėjęs režisierius netrukus buvo pakviestas į Holivudą, kur susuko gangsterinį trilerį „Malholando uola“ (Mulholland Falls, 1996 m.), žiaurią išlikimo dramą „Riba“ (The Edge, 1997 m.), vieną bondiados seriją „Pasveikink mirtį kitą dieną“ (2002 m.) ir dar vieną-kitą amerikietiškus standartus atitinkantį filmą (net vieną „Sopranų“ trečiojo sezono seriją), bet galiausiai sugrįžo į gimtinę. Čia ir sukurtas „Atsivertėlis“, vėl nagrinėjantis maorių tematiką.
1830-ieji metai. Pasaulio pakraštys. Tasmanijos jūroje britų laivas prisišvartuoja saloje, kurioje gyvena maorių genties čiabuviai. Atvykėliai atsigabeno didžiulius parako ir ginklų krovinius. Bet britai atvyko čia ne kariauti, o keisti savo prekes į medieną bei maisto produktus. Kaip čiabuviai naudosis jų ginklais ir paraku, atvykėlius nedomina. Bet slapta tikimasi, kad jeigu skirtingos gentys pradės tarpusavyje konfliktuoti ir paretins saviškių bei priešininkų gretas, britų vadovybė bus netgi patenkinta.
Kartu su britų jūreiviais, pramintais „mirties pardavėjais“, atvyko buvęs kareivis Tomas Manro (akt. Guy Pearce‘as), dabar tapęs kunigu ir ieškantis atpirkimo už padarytas nuodėmes. Vos nužengęs į krantą jis tampa vietinių gyventojų tarpusavio susišaudymo liudininku. Tik spėję apsirūpinti ginklais vienos genties atstovai suskubo suvesti sąskaitas su kitais.
Manro išgelbėja nuo egzekucijos merginą Rangiman ir paima ją su savimi į britų gyvenvietę Epvortą. O čia vyriškio jau ilgai laukia. Bažnyčia be kunigo neveikia, o ir kunigui pastatytas namas laukia šeimininko. Kai Manro jame apsigyvena kartu su išgelbėta mergina, gyventojams tai labai nepatinka. Mat dauguma jų galvoja, kad maoriai yra laukiniai.
Netrukus artimiausios ateities įvykiai parodo, kad tikrieji laukiniai yra visai ne čiabuviai, o kolonizatoriai, dėvintys frakus, mėgstantys arbatą su pienu, besididžiuojantys savo kilme ir ištikimybe britų imperijai.
Nėra jokios abejonės, kad „Atsivertėlis“ daug kam primins Melo Gibsono režisuotą „Apokalipsę“, tik anas filmas pasakojo apie XVI a. indėnus, o dialogai buvo išversti į šiuolaikiniam pasauliui nepažįstamą egzotišką Majų kalbą. Filmo pagrindą sudaro 500 metų senumo įvykiai, kai XVI amžiuje Ispanijos kariuomenė užgrobė Meksiką ir Centrinę Ameriką.
„Atsivertėlio“ įvykiai plėtojasi kitame pasaulio pakraštyje, bet civilizacijų konfliktai stebėtinai panašūs. (Gediminas Jankauskas)
Filmo “Eretikas” kadras / “A24” studio
7. „Eretikas“ (Heretic, 2024)
„Eretikas – (lot. haereticus < gr. hairetikos – sektantas Platonas (Plato; 427-347 pr. m.e.)) – erezijos išpažinėjas, skelbėjas; klaidatikis, atskalūnas.“ (Lietuvių kalbos žodynas)
Eretikas (2024 metų filmų industrijoje) – žavusis romantinių filmų etatinis darbuotojas Hju Grantas, t. y. bevardis eretikas ponas Rydas garsiosios kino studijos „A24” išleistame filme „Eretikas“, kuris lyg Marvel herojus bando išgelbėti pasaulį nuo religijos ir atversti geruosius samariečius į ateizmą. O gal… ne?
Abejonėms šiame filme, kaip ir gyvenime, žinoma, lieka vietos, nes nagrinėjama religinė tematika, kuri (surprise surprise) pristato dvi konfrontuojančias barikadų puses. Vienoje pusėje – giliai tikinčios (o gal… ne?) mormonės, o kitoje – giliai netikintis (o gal… ne?) ateistas.
Jei atvirai, tikėjausi iš šio filmo ateistams taip įprasto loginio pasipriešinimo religijų siūlomoms doktrinoms. Taip ir buvo. Tačiau galvojau, gal šįkart argumentai mane sukrės ir mano tikėjimas susiūbuos? Gal ateizmo šalininkai pasakys ką nors naujo?
Bet nieko naujo ant šios Žemės jau nebeišrasim. Hju Grantas su savo žavia šypsena, juokeliais ir gera nuotaika tik pakartojo seną, visiems gerai žinomą dainelę „regilija – tai masių valdymas“, o jo oponentės, dvi jaunos mormonės, kurios pasirodo jo namuose norėdamos parganyti paklydusią avelę atgal į pievas, kartojo kitą įprastą dainelę – „ne ne ne“. Nė viena pusė manęs nenustebino.
Verta paminėti, kad tai siaubo trileris. Pusę filmo abejojau, ar bus žudynių, ar vis dėlto Hju Grantas filme taip ir liks galantišku inteligentu, kuriam rūpi tik filosofiniai kazusai. Tačiau kraujo ir siaubo trileriams įprastų žiaurumo elementų pasitaikė, ir ne vienas. O nepaisant to, kad kai kurios filmo detalės yra visiškai neįtikimos ir absurdiškos (ne realybės, o filmo scenarijaus tikroviškumo atžvilgiu), tik papasakotos rimtu veidu (fake it until you make it), ši kino juosta vis tiek prikausto dėmesį.
Tenka pripažinti, kad tai lemia keli veiksniai. Visų pirma, idėja parašyti siaubo filmo scenarijų apie mormonus, sutinkančius ateistą, kuris bando joms „parduoti“ savo išpažįstamą tikėjimą (netikėdami į Dievą tikime, kad Dievo nėra), gan paprasta, bet geniali. Žinoma, filmo autoriai Skotas Bekas ir Brajenas Vudas rizikavo kabindami religijos temą, tačiau kitas jų sėkmės elementas – jie nieko neįžeidė. Kažkaip sugebėjo išlaviruoti, kad ir tikėjimas yra puiku, ir netikėjimas (gal netgi šiek tiek labiau pasviro į tikėjimo pusę, nors būta ir pasiteisinimų, kodėl tas ateizmas irgi neblogas).
Kita stiprioji šio filmo pusė – dialogai ir charakteriai. Personažų charakteriai – aiškūs ir ryškūs, jų skirtumai sąveikauja tarpusavyje ir išeina geras konfliktas. Ir vis dėlto juk visada yra įdomu išgirsti argumentus, na ir kodėl ta religija neverta tikėti? O kodėl verta? Kas čia meluoja, o kas sako tiesą? Politika ir religija – dvi įdomiausios ir daugiausiai aistrų žmonių širdyse įžiebiančios temos.
„A24” studija, garsėjanti siaubo filmais, turi polinkį į religines, psichologines temas. Kiti garsūs studijos filmai, susiję su panašia tematika – „Sapnų scenarijus“ (Dream Scenario, 2023), “Visos Bo baimės“ (Beau Is Afraid, 2023), “Vidurvasaris“ (Midsommar, 2019) ir kt.
Režisieriai ir scenarijaus autoriai Bekas ir Vudas teigė, kad „Eretiką“ įkvėpė 1997 metų mokslinės fantastikos filmas „Kontaktas“ (Contact) ir 1960 metų kino juosta „Paveldėti vėją“ (Inherit the Wind), kurie rimtai nagrinėja religines temas, tačiau taip, kad „galėtume jas sutriauškinti lyg spragintus kukurūzus“, t. y. šiek tiek šelmiškai ir lengvai, pernelyg neapsunkinant galvos teologiniais išvedžiojimais. Tai ir jaučiasi žiūrint filmą – teologiniai argumentai tikrai nebuvo pagrindinis jo elementas. Visų pirma, tai pramoga žiūrovams, kuri yra šiek tiek kitokia ir todėl dar įdomesnė. (Dora Žibaitė)
6. „Malonės rūšys“ (The Kinds of Kindness, 2024)
Jorgo Lantimoso (Yorgos Lanthimos) pavardė gerai žinoma kino pasaulyje. Šis graikas nustebino kino mėgėjus tokiomis keistomis ir ekcentriškomis kino juostomis kaip neseniai rodyta „Prasti reikalai“ (Poor Things, 2023), kiek seniau – „Omaras“ (The Lobster, 2015), „Šventojo elnio nužudymas“ (The Killing of a Sacred Deer, 2017) ir kt. Vieni jo filmus vadina mindfuck’ais ir kelia filosofinį klausimą „ką čia ką tik rodė?“, kiti iš kino salės išeina visiškai pakerėti ir nutęsia vieną ilgą „vaaaau“. Jorgas nesnaudžia ir šiais metais mums pristato dar vieną savo vaizduotės vaisių – kino juostą „Malonės rūšys“.
Įdomus faktas apie Jorgą – jis mėgsta dirbti su ta pačia filmavimo komanda. Šiame projekte toliau tęsė bedradarbiavimą su Ema Stoun (Emma Stone), Viljemu Dafo (Willem Dafoe), Margaret Kuali (Margaret Qualley), matytais ir filme „Prasti reikalai“. Į pagrindinių vaidmenų gretą priėmė Džesį Plemonsą (Jesse Plemons). Režisierius scenarijų rašė su kitu savo senu bendražygiu Eftimiu Filipou (Efthimis Filippou), kuris kartu su Jorgu dirbo dar prie trijų filmų – „Šventojo elnio nužudymas“, „Omaras“ ir „Iltinis dantis“ (Dogtooth, 2009).
Apie pačią kino juostą „Malonės rūšys“ verta išskirti tai, kad filmas nėra viena nuosekli istorija, o trys po valandą trunkantys pasakojimai, nesusiję vienas su kitu siužetais, kuriuose vaidina tie patys minėti aktoriai. Pasirodžius kino juostai daug kas laužė galvą, kuo dar šie trys miniatiūriniai filmai susiję be tų pačių aktorių vaidybos? Kadangi jie sudėti į vieną visumą, juk privalo turėti bendrą vardiklį. Tačiau daugelis taip ir liko prie suskilusios geldos bandydami atsakyti į šį klausimą.
Taigi pirmasis pasakojimas sukasi apie didelės koorporacijos darbuotoją Robertą (Jesse Plemons), kuris yra panašesnis į savo viršininko Reimondo (Willem Dafoe) vergą, mat iki smulkmenų paklūsta jo komandoms – ką valgyti, kaip rengtis, kiek sverti, kada mylėtis su žmona, turėti su ja vaikų ar neturėti. Filmo režisierius pasirinko intriguojančią strategiją, nes neparodo visko iš karto, žiūrovams tenka po truputį išvynioti siužeto ritę ir pamažu aiškintis, kaip susijęs nebylus barzdočius R.M.F su jauna mergina trumpu chalatėsiu ir barzdočių bandantis partrenkti kostiumuotas vyriškas. Roberto paskutinis kantrybės lašas Reimondo kontrolės atžvilgiu nuvarva tada, kai šis liepia jam nužudyti žmogų. Atsisakęs paklusti šiam nurodymui, Robertas praranda Reimondo malonę ir tuomet prasideda detektyvas, kaip viską atgauti.
Antrasis pasakojimas netgi dar keistesnis. Danielis (Jesse Plemons) dirba policininku, tačiau po žmonos Liz (Emma Stone) dingimo jo elgesys pasidaro labai keistas. Ilgėdamasis žmonos jis jos atvaizdą įžvelgia netgi nusikaltėlių veiduose, kartu su draugais nori žiūrėti jų dar žmonai esant šalia turėto grupinio sekso vaizdo įrašą, jam nuolat kažkas skambina, bet nekalba į ragelį, kol vieną dieną žmona atsiranda, tačiau Danielis netiki, kad čia ji. Psichiatras nustato maniakinę depresiją, išrašo vaistų, tačiau Danieliui paranoja nepraeina – jis šventai įsitikinęs, kad moteris, gyvenanti jo namuose, yra apsimetėlė.
Trečioji istorija sukasi apie grupę sektantų, kurie iš saviškių turi išsirinkę savotiškus dievukus. Su jais vienais galima mylėtis, jų vienų ašarų vandenį vienintelį galima gerti, jų vienų teorijoms reikia paklusti. Emilė (Emma Stone) ir Endriu (Jesse Plemons) yra išrinkti leistis į sektos šventosios paiešką, nes jie įsitikinę, kad kažkur gyvena mergina, mokanti gydyti žaizdas ir prikelti žmones iš mirusiųjų. Endriu – tipiškai atrodantis sektantas, su skusta galva, plačiais drabužiais ir visad avintis sandalus, o Emilė kitokia – ji turi vyrą ir dukrą, nuo kurių jai vis dar sunku atsiskirti. Išaiškėja, kad šventoji tikrai egzistuoja, o Emilė, patyrusi sektos dievų nemalonę, desperatiškai bando ją sugauti.
Jorgo Lantimoso drama „Malonės rūšys“ primena graikų tragediją. Matyt, dėl fone leidžiamos sakralinės muzikos, kuri, beje, būdinga ir kitiems jo filmams. Jo filmai tiesiogiai nėra susiję su religija ir jis nenagrinėja tikėjimo klausimų, tačiau atrodo, kad savo siužetuose bando suprasti dievo vaidmenį, dievo ir žmonių santykį. (Dora Žibaitė)
Filmo “Substancija” kadras5.„Substancija“ (Substance, 2024)
Kino pasaulyje naujai sužibusios žvaigždės prancūzų režisierės Korali Farža (Coralie Fargeat) ką tik išėjęs filmas „Substancija“ (Substance, 2024) – naujasis „Švytėjimas“ (The Shining, 1980), tik moteriška versija. Siaubas, kraujotvyniai, beprotybė, grožis, jaunystė, senatvė, mirtis… Farža, atrodo, perprato šiuolaikinės moters sąmonę ir derindama estetiką su bufonada perteikė jos suskilusią asmenybę.
Išties ši režisierė, galima sakyti, naujokė kino industrijoje. Per savo karjerą ji buvo režisavusi tik vieną ilgametražį filmą, kelis trumpametražius ir serialo epizodą, pati rašo scenarijus savo ekranizacijoms. Ji gimė Paryžiuje ir, baigusi vidurinę, Prancūzijos sostinėje mokėsi prestižinėje kino mokykloje, buvo išrinkta dalyvauti metus trunkusiose kino scenarijų rašymo dirbtuvėse, o ten to meto kino autoritetai jai išpranašavo, kad jos scenarijai niekada nebus ekranizuoti, nes žiaurumas juose per daug vizualus.
Ir štai dabar Farža ne tik išleido savo parašytą ir režisuotą filmą, kuris, beje, lygiai toks pat žiaurus, kaip jos dėstytojai ir sakė, bet dar ir sugebėjo pasirašyti sutartis su tokiomis aktorėmis kaip Demi Mūr (Demi Moor) ir Margaret Kuali (Margaret Qualley). „Substancija“ debiutavo Kanų festivalyje ir laimėjo geriausio scenarijaus apdovanojimą.
Elizabet Sparkl (Demi Moor) – išblėsusi kino žvaigždė, sulaukusi brandos, o jei tiksliau – Elizabet jau 50. Televizijoje ji veda aerobikos pamokas, kurias savo televizoriaus ekranuose stebi žiūrovai, tačiau reitingai krenta – žmonės atsimena Elizabet buvusią šlovę, bet jos prisiminimas jau apsiblausęs. Moteris gyvena prabangiame dangoraižyje, finansiškai jai nieko netrūksta, tačiau ji visiškai viena: gerbėjai – jos vienintelė paguoda.
Vadybininkas Harvis (Dennis Quaid) Elizabet aiškiai leidžia suprasti, kad jos amžiaus moteris jau niekam nebeįdomi. Jo šou reikia naujos žvaigždės – jaunesnės, gražesnės, seksualesnės. Elizabet klausosi jo išplėtusi akis ir pamažu jose žiebiasi tikėjimas, kad taip ir yra – be savo jaunystės ji niekam nereikalinga.
Kaip tik tuo metu moteris patenka į autoavariją. Jokių sužalojimų nėra, tačiau ją pastebi jaunas slaugas – įteikia paslaptingą įrašą, pavadinimu „Substancija“, ir pareiškia, kad tai pakeitė jo gyvenimą.
Elizabet namie peržiūri įrašą. Jame pristatomas naujas vaistas, kuris padeda iš naujo atgimti, o jei tiksliau, iš pirminio kūno matricos sukurti jo tąsą – naują, jauną, gražų kūną, kuris negali egzistuoti be savo motinėlės. Elizabet iš pradžių nusiteikusi skeptiškai, tačiau pasaulis vis įžūliau jai bado akis, kad ji, tokia, kokia yra dabar, niekam nereikalinga. Taip atsiranda Sju (Margaret Qualley).
Sju kaip tik yra ta, kurios reikia visiems. Ji seksuali, šiek tiek naivi ir mergaitiška, tačiau žinanti, ką daro. Ir Sju patinka jos gyvenimas. Ji nenori sustoti. Tačiau pagrindinė „Substancijos“ vartojimo sąlyga – Elizabet ir Sju turi keistis gyvenimais lygiai kas savaitę…
Filme galima atrasti daug temų, tačiau pagrindinė yra nemeilė. Nemeilė sau. Dabar jau prirašyta pilna saviugdos knygų, išleista begelės motyvacinių vaizdo įrašų, kaip svarbu mylėti save, kaip svarbu neužmiršti savo poreikių, tačiau šiame šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame, atrodo, visi tik už meilę ir taiką, atsiranda parodoksas – mylėti save galima tik tokį, kokį tave užprogramuoja visuomenė.
Nors pagrindiniai veikėjai šioje kino juostoje yra Elizabet ir Sju, Harvis, jų vadybininkas, pasirodo trumpai, tačiau transliuoja labai svarbias šios istorijos žinutes. „Mergaitės turi būti gražios ir laimingos“, „Mergaitės turi šypsotis“ ir galiausiai „Ji mano pats gražiausias kūrinys“. Tai, kuo tapo Elizabet, yra Harvio kūrinys. O Harvis simbolizuoja visą šiuolaikinį jaunystės ir grožio kultą, dėl kurio yra pamišusi kiekviena moteris, kuriam vergauja kiekvienas vyras. Tačiau priešingai, nei mano Harvis, grožis ir laimė ne visada yra suderinami.
Todėl nieko nuostabaus, kad netrukus atsiranda konfliktas tarp to, kas gražu, ir to, kad iš tikrųjų gali suteikti laimės. Elizabet grožis tampa svarbesnis už laimę.
Maža to, sulaužoma pagrindinė „Substancijos“ taisyklė – matrica ir jos tęsinys yra nedalomos, jos – vienas ir tas pats. Tačiau neįmanoma savęs suvokti kaip nedalomo, jei pusę laiko ant šios žemės vaikšto tavo kopija. Na ir kas, kad jaunesnė. Elizabet darosi sunku neatskirti Sju nuo savęs. Nors moterys nesusitinka, tarp jų auga priešiškumas.
Ir tai yra simboliška, nes iš tiesų Elizabet pykstasi su savimi. Užvis labiausiai ji ilgisi meilės, tačiau tam, kas nekenčia savęs, meilė yra nepasiekiama. O neapykanta yra bjauri. Pyktis yra bjaurus. Todėl įvykiams toliau klostantis Elizabet vidus pradeda virsti jos išore. Pamažu, laipsniškai, tačiau užtikrintai.
Visas šitas farsas eina per pasikartojimus. Tokių, kurie būdingi liaudies pasakose, kai trečiasis brolis Jonas eina tris kartus pas raganą ir kiekvienąkart įtampai augant jam nutinka vis skirtingi dalykai. Šiame kontekste mes galime iš arti stebėti, kaip gražuolės virsta pabaisomis.
4. „TIESOS KADRAS“ (Lee, 2024)
Prieš kurį laiką puikios karinės dramos „PRIVATUS KARAS“ (A Private War, 2018 m., rež. Matthew Heinemanas) recenziją pradėjome šiurpą keliančią statistiką: „2018 metais visame pasaulyje dėl savo profesinės veiklos buvo nužudyti mažiausiai 80 žurnalistų – šią informaciją paskelbė įtakinga tarptautinė humanitarinės pagalbos organizacija „Gydytojai be sienų“ (MSF).
Berlyne paskelbtoje MSF ataskaitoje teigiama, kad daugiau kaip pusė iš jų žuvo penkiose šalyse: Afganistane (15), Sirijoje (11), Meksikoje (9), Jemene (8) ir Indijoje (6). Viso per pastaruosius 10 metų pasaulyje buvo nužudyti 702 profesionalūs žurnalistai“.
Žinoma, toli gražu ne visi jie susilaukia biografinių filmų, kaip tai atsitiko su „Privataus karo“ heroje britų laikraščio The Sunday Times karo korespondentė Marie Colvin (Ją filme įkvėptai suvaidino Rosamund Pike), kuri karinius reportažus rašė nuo 1985 metų iki mirties 2012-aisiais. Kaip karo korespondentė ši narsi moteris pabuvojo daugelyje karinių konfliktų apimtuose „karštuose taškuose“, vos nežuvo Čečėnijoje per rusų karinių lėktuvų ataką, o 2001-aisiais Šri Lankoje prarado kairiąją akį. Žuvo Sirijoje Homso apgultyje artilerijos sukeltoje ugnyje.
Ne mažiau įdomios biografijos yra garsus fotomodelis ir talentinga žurnalo „Vogue“ fotografė, aistringa kovotoja už moterų teises Elizabetė Li Miler (Lee Miller, 1907-1977). Ją pagal Antony Penrose‘o knygą sukurtoje biografinėje dramoje angliškai lakonišku pavadinimu „Lee“ (mūsų platintojai apsiėjo be herojės pavardės ir filmą pavadino „Tiesos kadru“) garsi aktorė Kate Winslet suvaidino taip, kad ją galima laikyti rimčiausia pretendente gauti Oskarą.
Europoje vis labiau dvelkiant karo nuotaikoms, Elizabetė įsidarbina Londono žurnalo „Vogue“ redakcijoje. Jau pirmomis savo fotografijomis mergina įrodo, kad yra talentinga, tačiau tikrieji gebėjimai atsiskleis jai pasiprašius akreditacijos kelionei į frontą. Netrukus moteris į redakciją ima siųsti karo suluošintų žmonių nuotraukas, pasakojančias žiaurias istorijas.
Būtent jai priklauso pirmasis istorijoje nuotraukoje įamžintas napalmo panaudojimas fronto linijoje. Li objektyvas fiksavo 1941-ųjų mūšį dėl Britanijos, nacių vykdytas baisybes Buchenvaldo ir Dachau koncentracijos stovyklose. Ir būtent ji 1945 m. balandžio 30-ąją, kartu su žurnalo „Life“ korespondentu Deividu Šermanu, apsilankė Hitlerio bute Miunchene. Tą pačią dieną, kai fiureris nusižudė Berlyno bunkeryje, jo Miuncheno bute buvo padaryta garsi nuotrauka, kurioje Hitlerio vonioje pozuoja apsinuoginusi Li Miler.
Užuot toliau rašęs apie „Tiesos kadrą“, siūlau perskaityti labai išsamų straipsnį, paskelbtą LRT:
Kam kartoti tai, kas specialisto puikiai išanalizuota. (G.J).
3. „UŽ GRETIMŲ DURŲ“ (The Room Next Door, 2024)
Šis garsaus ispanų kino režisieriaus Pedro Almodóvaro karjerą (kol kas!) vainikuojantis filmas šiemet Venecijos kino festivalyje apdovanotas pagrindiniu prizu – Auksiniu Liūtu.
Galima drąsiai teigti, kad P. Almodóvaro pasaulinė karjera prasidėjo būtent Venecijos kino festivalyje, kai 39-erių režisierius čia pristatė savo filmą „Moterys ties nervų krizės riba“ (1988), atnešusį prizus už geriausią scenarijų pačiam režisieriui ir pagrindinio vaidmens atlikėjai Carmen Maurai.
Nuo tų laikų prabėgo daug metų, per kuriuos ispanų kino genijus tobulino savo stilių ir sukūrė dar 15 pilnametražių filmų.
Net kovidinės izoliacijos metu jis nesėdėjo rankų sudėjęs, o 2020 sugebėjo nuotoliniu būdu pagal klasikinę Jeano Cocteau pjesę „Žmogaus balsas“ sukurti 30 min. trukmės dramą su Tilda Swinton pagrindiniame vaidmenyje.
2023-aisiais Kanuose parodė pusvalandžio trukmės „Keistą gyvenimo kelią“, anot paties režisieriaus, „keistą vesterną ta prasme, kad čia du vyrai myli vienas kitą“. Pagrindinius vaidmenis atliko Ethanas Hawke’as ir Pedro Pascalis.
O Venecijoje triumfavęs „Už gretimų durų“ – pirmasis anglakalbis P. Almodóvaro pilnametražis vaidybinis filmas, anot „The Hollywood Reporter“ kino kritikės Lili Ford, „buvo pagerbtas karštomis 17 minučių ovacijomis“.
Filmas sukurtas pagal Sigrid Nunez romaną „Ką tu išgyvenai“ (What Are You Going Through). Venecijoje spaudos konferencijoje prieš filmo premjerą garsusis ispanas teigė, kad „šis filmas pasisako už eutanaziją“. Ir pridūrė: „Visame pasaulyje turėtų būti galimybė taikyti eutanaziją“.
Iš tikrųjų, eutanaziją dabar legaliai taikoma toli gražu ne visose šalyse. Bet apie tokią galimybę (žinoma, absoliučiai savanorišką) kinematografininkai pasisako ne taip jau retai. Matėme jaudinančią Oskaru ir kitomis prestižinėmis premijomis apdovanotą ispanų dramą „Jūros gelmėse“ (Mar adentro, 2004 m., rež. Alejandro Amenábaras), kurioje Javieras Bardemas suvaidino net tris dešimtmečius prikaustytą prie lovos vyrą, pasiryžusį įrodyti, kad įveikti žiaurų likimą gali tik įrodžius savo teisę garbingai ir savo noru palikti šį pasaulį.
Prieš trejus metus matėme prancūzų režisieriaus François Ozono filmą (optimistiniu?) pavadinimu „Viskas praėjo gerai“ (2021 m.), kuriame daug ginčų visame pasaulyje provokuojanti eutanazijos problema nagrinėjama be dažniausiai tokiais atvejais visai suprantamų tragiškų gaidų.
Jausmų sąmyšį provokuoja ir P. Almodóvaro filmas „Už gretimų durų“.
Šį kartą Tilda Swinton vaidina moterį, vardu Marta. Ji pavargo kovoti su nepagydomu gimdos kaklelio vėžiu ir nori oriai mirti, todėl prašo savo draugę Ingridą (akt. Julianne Moore) pagyventi pas ją ir būti kitame kambaryje, kai ji išgers nelegaliai gautą eutanazijos piliulę.
Martą ir Ingridą sieja seni artimos bičiulystės saitai ir panašūs profesiniai ryšiai. Abi moterys prieš kelis dešimtmečius dirbo kartu viename žurnale. Marta buvo karo korespondentė, o Ingrida ir dabar rašo populiarius romanus. Paskutinis jos kūrinys – pamąstymų knyga apie mirties baimę.
Bet vienas dalykas – abstrakčiai samprotauti apie tai, kas neišvengiamai gyvenimo pabaigoje laukia kiekvieno žmogaus, o visai kas kita – dalyvauti artimo žmogaus agonijos akimirkomis.
Draugės išsinuomoja prabangų modernistinį namą netoli Vudstoko su nuostabaus grožio interjerais ir aptaria svarbiausias detales: Martos kambario durys (ryškiai raudonos!) visada bus praviros. Išskyrus tą dieną, kai lemiamas sprendimas bus įvykdytas.
„Už gretimų durų“ mažai kuo primena ankstesnius P. Almodóvaro filmus. Vietoj ankstesnių dažnai ryškiai teatrališkų aistrų ir seksualinių geismų fejerverkų – santūrus susikaupimas, visas ekrano poras užpildantis slogus neišvengiamos mirties laukimas. Beveik nėra anksčiau režisieriaus taip mėgto humoro, kuris tokiame kontekste būtų visai netinkamas.
Tik viena filmo dedamoji yra išties labai „almodovariška“. Tai spalvos draugių pasirinktoje laikinojoje būstinėje, kuri, ko gera, sąmoningai primena katalikiškąjį Limbą (į dangų neįžengusių, bet nepasmerktų eiti pragaran ar skaistyklon sielų buveinę).
Tai magiška erdvė, kurios simetrijos galėtų pavydėti pats Wesas Andersonas. Su juo P. Almodóvaras gali pakonkuruoti ir spalvų palete. Vienos spalvos čia ryškios ir net agresyvios, kitos – pastelinės ir raminančios. Viskas kruopščiai apgalvota ir puikiai koreliuoja su abiejų draugių vidinio gyvenimo nuotaikomis.
„The Hollywood Reporter“ kino kritikas Davidas Rooney taikliai pastebi: „Tik Almodóvaro filme galite pamatyti ligoninės pacientą, aprengtą pižama su akinančiomis ugniagesių uniformą primenančiomis raudona ir žydra bei purpurine spalvomis (visi Binos Daigeler kostiumai traukia akį).
Filmo dailininkas Inbalas Weinbergas kiekvieną kruopščiai apgalvotą interjerą paverčia išskirtiniu rėmu, kuriame stebime abi pagrindines veikėjas“….
Net atskiros šios erdvės detalės tikrai nėra atsitiktinės. Ant sienos kabanti Edwardo Hopperio paveikslo „Žmonės saulėje“ kopija „rimuojama“ su kadru, kuriame viena šalia kitos ant gultų prieš saulę įsitaisiusios draugės.
Ant stalo gulinčių knygų nugarėlės iliustruoja Martos ir Ingridos (o gal ir paties režisieriaus!) intelektinius interesus.
Bendram tikslui tarnauja ir filmų citatos – fragmentai iš Johno Hustono „Mirusiųjų“ (pagal Jamesą Joyce‘ą), net per televiziją rodoma komedija su Busteriu Keatonu.
O viename kadre regime puikiai panaudotą citata iš I. Bergmano „Personos“, kai regime tik po pusę abiejų draugių veidų, tik čia ši iškalbinga detalė pabrėžia ne dviejų asmenybių harmoningą susiliejimą, bet tragišką atskirtį.
Tragiškais kontrapunktais sielą drasko ir Alberto Iglesiaso muzikinės kompozicijos. O ryškiausiu vizualiniu akcentu ilgam po seanso pasiliks neįtikėtinos spalvos minkšto sniego dribsniai. Tikriausiai taip gražiai ir turi atrodyti pasaulis paskutinėmis gyvenimo akimirkomis. (G.J.)
2. „KOPA: ANTRA DALIS“ (Dune: Part Two, 2024)
Trečiosios „KOPOS“ belaukiant…
1965-aisiaius, po penkerių metų amerikiečio Franko Herberto baigtas rašyti epinis fantastinis romanas „Kopa“ seniai traukia filmų kūrėjų dėmesį. Deja pirmieji bandymai iš kultinės knygos padaryti filmą nebuvo sėkmingi.
Pirmasis šio darbo ėmėsi garsus autorinio poetinio kino meistras – Alejandro Jodorowsky, bet jis sumanė kurti filmą kaip dvylika valandų (!) trunkančią kelionę po skirtingas visatas ir įvairius kinematografinius stilius. Aišku, kad šis beprotiškas projektas dėl pinigų stygiaus taip ir nebuvo realizuotas.
Kritikai supeikė 40 milijonų dolerių kainavusią ir finansiškai žlugusią Davido Lyncho „Kopą“ (1984 m.), bet dėl šios kūrybinės nesėkmės kalti ne tiek režisierius ir aktoriai, kiek projektą griežtai kontroliavę ir pastoviai į kūrybinį procesą kišęsi studijos vadovai.
Buvo dar vienas bandymas iš penkių dalių romano padaryti du atskirus filmus televizijai: „Kopą“ (Dune, 2000 m., rež. Johnas Harrisonas) ir „Kopos vaikus“ (Children of Dune, 2003 m., rež. Greg Yaitanes), bet ir jie ryškiais kinematografiniais įvykiais netapo.
O štai kanadiečio režisieriaus Deniso Villeneuve‘o „Kopa: Pirma dalis“ (2021 m.) susilaukė didelio ir kultinio romano fanų, ir skeptikų dėmesio. Filmas buvo nominuotas dešimčiai Oskarų, laimėjo šešias paauksuotas statulėles ir uždirbo tris kartus daugiau nei kainavo (400 milijonų dol.). O tai reiškia, kad tęsinys tiesiog neišvengiamas. Ir antroji „Kopos“ dalis pasaulio ekranuose (taip pat ir pas mus) pasirodė ankstyvą pavasarį.
Ir antrojo filmo veiksmas plėtojasi tolimoje ateityje tarpžvaigždinėje feodalinėje žmonių imperijoje ir pasakoja apie kosminės imperijos dykvietę, tapusią vertingiausia planeta ateities visatoje.
Praradęs tėvą priešiškoje ir pavojingoje dykumų planetoje, vadinamoje Kopa, su vietiniais dykumų žmonėmis – fremenais – apsigyvenęs Polas Atreidas įgyja naujų draugų ir suranda gyvenimo meilę. Kartu su gražuole Čani jam lemta pakeisti planetos ateitį.
Ir, žinoma, bus tęsiama žūtbūtinė kova ne tik su tais, kurie nužudė Polo tėvą ir grasina sunaikinti fremenus, bet ir už didžiausią alinančių audrų nusiaubtos planetos turtą – ypatingą prieskonį, vertingą medžiagą, kuri suteikia ją vartojantiems padidintą gyvybingumą ir praplečia sąmonę. Šis jėgas stimuliuojantis „vitaminas” būtinas leidžiantis į greitesnes už šviesą tarpžvaigždines keliones, nes suteikia kosminiams navigatoriams galimybę saugiai naršyti tarpžvaigždinėje erdvėje.
Jau atidžiai stebint pirmąją „Kopą“ kvapą gniaužė nuo milžiniškų panoramų, kuriuose net siužetui svarbūs personažai neretai atrodo kaip mažos likimo vėtrų blaškomos smiltelės.
Antrajame filme specefektams skiriama dar daugiau dėmesio Harkonenų statiniai, padišacho imperatoriaus erdvėlaivis, ir, žinoma, milžiniški viską ryjantys dykumų sliekai, vieną kurių pasibalnoja Polas, verti atskiro pokalbio.
Labai įspūdinga Hanso Zimmerio muzikinė partitūra, vėl pribloškianti žiūrovus ir didingomis garsų salvėmis, ir tobulomis kompozicijomis.
Siužetas užsimezga vos pasibaigus pirmojo filmo pasakojimui. Per stebuklą išlikę gyvi Harkonenų ir imperatoriaus Šadamo IV surengto karo pragare Polas ir jo motina ledi Džesika (juos vėl vaidina Timothée Chalamet ir Rebecca Ferguson) keliauja per dykumą, lydimi Stilgaro (Javieras Bardemas) vadovaujamo karių būrio.
Polą pirmyn varo vis dar neslopstantis troškimas atkeršyti tėvo žudikui, o Polo motinai Džesikai bus lemta atlikti neįtikėtiną misiją…
Be šių, jau anksčiau matytų personažų pasirodo nemažas būrys naujų (Florence Pugh, Christopheris Walkenas, Léa Seydoux ir kt.), bet jie pasirodo trumpam ir ilgam pradingsta. Dabar jau aišku, kad pasirodytų ilgesniam laikui trečioje dalyje, kuri jau turi pavadinimą „Kopa. Mesijas“).
O kad laukimas neprailgtų, internetinėse platformose galime žiūrėti nuo lapkričio vidurio jau rodomą TV serialą „Kopa. Pranašystė“ (Dune: Prophecy). (G.J.)
1. „Pilietinis karas“ (Civil War, 2024)
Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, neseniai kino teatruose pasirodęs filmas „Pilietinis karas“ primena miuziklą, nors tai ir ne miuziklas – ekrane viena po kitos nesulėtintai eina brutalios scenos, kuriose lyg šokis vyksta karas, šviečia dramatiškai iš siaubo ir sielvarto perkerpti veidai, o fone skamba ramus indie folk’as, kai kur švysteli spalvingos detalės, tokios kaip mėlyni ir rožiniai dažai ant sienos, mėlyni ir rožiniai kareivių nagai ir plaukai, mėlyna ir rožinė ant vandeniu purškiamos pievelės. Siaubas ir juokas, nelaimės ir nuotykiai, veiksmo filmas ir miuziklas – atrodo, nesuderinami dalykai, tačiau būtent tai ir žavi ne vieną apdovanojimą gavusio ir dar daugeliui nominuoto režisieriaus Alekso Garlando (Alex Garland) filme.
Tyla ir triukšmas kare turbūt du įdomūs oponenetai. Po baisaus triukšmo eina dar baisesnė tyla, kai vaikščioji apžiūrinėdamas negyvus kūnus, sukežintus automobilius, namų griuvėsius. Ir žmonėms pritrūksta amo kalbėti, nes tragedijos akivaizoje mes esam nebylūs. Tai man pirmiausia ir krito į akis pradėjus žiūrėti filmą – tylos ir garso santykis. Tyloje nuskamba tik fotoaparato juostos kliktelėjimas, nes reikia dokumentuoti, nes kartais tik tiek ir tegalim padaryti. Bet ar tikrai?
Filme karas vyksta distopinėse ateities Jungtinėse Valstijose. Nei tiksli ateities data, nei karo priežastys nenurodytos, o veiksmo centre – grupelė žurnalistų, kurie keliauja per tarpusavyje susipriešinusias valstijas ir bando dokumentuoti karo įvykius. Jų naujausias tikslas – pasiekti sostinę ir paimti interviu iš prezidento, kuriam jau artėja galas.
Gal viskas būtų susiklostę labai neįdomiai ir buitiškai, tačiau situacija komplikuojasi prie Ly (Kirsten Dunst) ir Džoelio (Wagner Moura) prisijungus jaunai moteriai Džesei (Cailee Spaeny) ir senam žurnalistui Semiui (Stephen McKinley Henderson). Džesė nori tapti gera karo fotoreportere kaip Ly, kuri garsėjo savo dideliais žygiais būdama karo žurnalistė, o Semis, apkūnus ir pagyvenęs, žurnalistiniais sumetimais ieško pakeleivingų mašinų, kurios galėtų jam padėti nusigauti į norimą miestą. Džesė dar labai jauna ir nemačiusi karo žiaurumų, o Semis, nors ir patyręs vilkas, per daug lėtas ir nevikrus.
Scenarijų parašė pats Aleksas Garlandas, taigi tai jo autorinis darbas ir nebe pirmas. Jis išgarsėjo dar ir tokiomis kino juostomis kaip „Ex Machina“ (2014) ir „28 Days Later“ (2002), kurie taip pat priklauso distopijos žanrui. Matyt, Garlandui geriausiai sekasi nagrinėti problemas, kurių užuomazgas randa dabartyje, tačiau kurių dydis ir mastas pasirodys vėliau.
Filme „Pilietinis karas“ dėmesio centre boluoja būtent žurnalistinai. Jų tikslas – dokumentuoti karą. Kas žinotina apie karo žurnalistus, tai kad jie negali kištis į prieš akis vykstančius įvykius, ar, tiksliau, gali, tačiau tada nebeįvykdytų savo pirminės misijos. Klausimas: kas svarbiau, ar išgelbėti padegtą žmogų, ar padaryti jo nuotrauką, kad visas pasaulis sužinotų apie karo baisumus?
Taigi bandoma įsiskverbti į tragiško veikėjo sąmonę. Koks tas žmogus, kuris privalo likti abejingas tragedijos akivaizduoje? Galima sakyti, jo tikslai kilnūs, tačiau elgesys, vertinant bendrosiomis normomis, amoralus. Vis dėlto jis visuotinai priimtas. Ir apskritai filme bandoma kabinti abejingumo klausimą, lyg amerikiečiai bandytų sureaguoti į pasaulyje vykstančius įvykius, į mūsų abejingumo mastą, kai savo šiltose gūžtose apsimetame, jog nieko nevyksta. Pardavinėjame vintažines sukneles ir aptarnaujame klientus, kol ant stogo priešais į mus žiūri du kareiviai su automatais. Tai scena iš filmo.
Režisieriaus atsakymas į šią problemą yra paprastas ir žiaurus: esame žiūrovų visuomenė. O žurnalistai – taip, jie kilniai bando dokumentuoti realybę, iš esmės jie kuria istorinę medžiagą ateities kartoms, tačiau, deja, žurnalistas iš kitokių profesinių paskatų visada ieškos sensacijos. Ir, kontrasto dėlei, Garlandas parodo, kad būna ne tik nepriklausomi žurnalistai, o ir šališki, pasirinkę vieną pusę, kad galėtų gauti iš jos tam tikros naudos.
Filme keliamas klausimas, kiek mes, kaip žiūrovų visuomenė, sugebėsime išlikti abejingi? Kai pradės žūti mūsų draugai ir artimieji, ar sugebėsime padaryti jų žūties akimirkos nuotrauką? Stebėti ir filmuoti mirtį? Galų gale ar nepavargsime, ar nesusirgsime nuo savo abejingumo? Ar karas kaip siaubas nenustelbs karo kaip nuotykio? „Niekada nesijaučiau tokia išsigandusi ir tokia gyva“, – sako Džesė savo pavargusiai mentorei Ly, o Džoelio akys nesveikai spindi ruošiantis eiti į karo zoną. Adrenalinas – varomoji jėga, kuri veda karo žurnalistus į mirties zoną, tačiau tik laiko klausimas, kada jie pavargs, kada jų baterijos nusės, o subjauroti žuvusiųjų kūnai atims ir iš jų gyvybę akyse.
Amerikiečiai gan sėkmingai, nors ir amerikietiškai, pabandė nagrinėti karo problematiką. Ironiška, tačiau rodomas būtent civilinis karas, nes amerikiečiai iš esmės pas save karų nėra nei matę, nei uodę – vienintelis jiems suprantamas karas yra pilietinis. Vienoje scenoje pasirodė, kad bandoma atspindėti ir holokaustą, žodžiu, visus baisumus, prie kurių karas gali privesti, tačiau vėlgi filmo įspūdis šiek tiek sumenksta, kai žinai, kad patys kūrėjai tikrovėje gali tik įsivaizduoti, apie ką kalba. (Dora Žibaitė)
