Kai lieka karstas

Paskelbė: Data: 2011-06-22 11:45

Spausdinti | Komentarai

Reklamos siužetas: eina gatve vyriškis ir jį mirtinai nutrenkia automobilis. Tai didelė tragedija šeimai, nes žuvo vienintelis šeimos maitintojas, todėl visi nedirbtinai verkia prie karsto. Tuo metu ateina kreditoriai ir iškrausto visą šeimą iš namų. Palieka plikas sienas ir karstą, nes jis yra jau apmokėtas, o sienų išsinešti nepavyko dėl mažo reklamos biudžeto. Kaip jums tokia reklama? Apie tokios galimybės atsiradimą šnekėjome su bankais.

Tiesiog bankuose susimąstė, kodėl niekas Lietuvoje, kaip ir Latvijoje, nekalba apie finansinę apsaugą? Pirmiausia, reikia suprasti, kas tai yra? Mano apibrėžimas – tai likvidus turtas. Pinigai yra priskiriami labiausiai likvidžiam turtui, kaip ir mažiausiai apsaugotam nuo infliacijos ir kitokių kataklizmų. Toliau eitų indėliai, obligacijos, akcijos. Šių likvidumas būtų apie mėnuo (su tam tikrom išlygom). Ir mažiausiai likvidus turtas yra brangakmeniai, NT ar meno dirbiniai. Nes šių turto kategorijų likvidumas priklauso nuo ekonomikos būsenos. Jeigu ekonomika kyla, tai ne ilgiau nei per metus ir parduosi, o jeigu krizė, tai šis turtas tada niekam nereikalingas.

Taigi finansinė apsauga yra sukauptas likvidus turtas, kuris leistų pragyventi. Kodėl pabrėžiu, kad sukauptas, o ne sutaupytas? Todėl, kad jau seniai Lietuvoje taupymas traktuojamas kaip neigiamas veiksmas. Kam taupyti, jeigu gali SMS kreditą paimti, arba vartojimo paskolą. O skolas gražina tik bailiai. O jeigu kalbame apie turtingus žmones, mes nesakom, kad jis sutaupė milijoną, o sakom “sukaupė”. Nors kartais atrodo, kad tai mandagus žodžio “pavogė” variantas.

Taigi kodėl žmonės nesirūpina savo ateitimi? O kam kalbėti apie tai, ko gal nebus? Ir dar apie pinigus, kai lengviausias būdas įžeisti žmogų, tai paklausti, koks jo atlyginimas? Problema yra daug platesnė, negu galima aprėpti viename įraše. Taigi kuo bankai gali būti naudingi?

Kol kas yra tik du pasiūlymai: tai gyvybės draudimo išmoka arba, arba, arba, arba. Kaip ir daugiau nieko įdomaus. Apie investicinius gyvybės draudimus nešnekėsime. Nes tada negausi nei draudimo, nei investicijų. Bet grįžkime prie bankų, kurie panoro išgirsti nusiskundimus:

  • Nekompetencija padaliniuose. Teko aiškinti asmeninei vadybininkei, kas yra repo sandoris, ir kad man reikia pasiūlymų, kaip AŠ padidinčiau pajamas, o ne bankas.
  • Draudimas yra neaišku nuo ko. Kai paprašiau iš draudžiamų sąrašo išbraukti ligas, kurios nėra TOP 100 Lietuvoje, tai liko tik kaulų lūžis ir mirtis. Visa kita kažkoks marazmas. O ir išmokos mirties atveju juokingos. 10 metų moki kas mėnesį po 200 litų, kad sukauptum 5 tūkstančių išmoką mirties atveju. Beje, draudimo milijonui net nesiūlo, skaito, žmonėms, kurie paėmė milijoną paskolos namui pasistatyti, tai nereikalinga.
    Tarpininkai, taip vadinami brokeriai, plėšia nežmoniškus įkainius. Man pačiam pasibaigė investicinis draudimas, niekaip negaliu gauti galutinės ataskaitos iš banko, kad suskaičiuočiau visų mokesčių dydį, bet jis tikrai buvo ne mažesnis negu 15% nuo galutinės sumos. Kitas pateiktas pavyzdys siekė apie 7%. Netgi prie fondų augimo apie 10% lieki minuse. Gobšumas auga akyse. Kas prisimena bankų mokesčius 2000 metais?
    Draudimo sąlygos neaiškios net pačiam banko tarnautojui, todėl jis kaip prastame amerikietiškame filme kartoja magiškas frazes: “Patikėk manim, bus viskas gerai ir bus daug pelno”.
  • Bankai ir draudimo įmonės neatstovauja klientui. Kasko draudimo atveju priklauso pakaitinis automobilis, tačiau jeigu jų nurodytas autoservisas tavojo nesutaiso laiku, tai žmogus lieki be ratų. Arba papuolus į komą reikia apie įvykį informuoti per 24 valandas. Užsienyje užtenka pusmečio, ir draudimo įmonės pačios susiranda klientus ir jiems sumoka išmokas, bet ne Lietuvoje. Čia reikia atnešti biuletenį, išrašą iš poliklinikos, lygtai gyventume akmens amžiuje, ir pinigai mokami draudimo įmonei, kad mus vaikytų?
    Dar daug kuo skundėmės bankams, kodėl nėra pasitikėjimo. Bet jeigu ieškome sprendimo, tai nieko nuostabaus nesugalvosim. Pirmiausia, turi valstybė suprasti, kokius jį nuostolius patiria (ne tik negauti mokesčiai, bet ir išmokos šeimos nariams), kai praranda darbingą žmogų, ir tada pradėti agituoti draustis ir kitaip kaupti likvidų turtą.

Galbūt tai ir paveiks nedidelį kiekį žmonių, o ką daryti su likusiais, kurie visada gali pasakyti, kad nelieka pinigų kaupimui? Paminėjau valstybę tam, kad suprastume, kad be prievartos mes nieko nepadarysime. Taip, kaip prievarta atimami mokesčiai iš darbuotojų iš jų atlyginimų, dar jų negavus, taip reikia ir prievarta kaupti jų pinigus. Toks mechanizmas seniai išrastas: tai visokio tipo darbuotojo pensijiniai ir draudimo fondai, kurie kaupiami įmonėse.

Tačiau Lietuvoje greitai tokius fondus VMI apskelbs pajamomis natūra ir apdės visokiais mokesčiais, ne veltui pas mus norint darbuotojui išmokėti papildomą litą, dar viena litą turi atiduoti valstybei. Jeigu valstybė supranta tokio draudimo naudą, tai galėtų tokių fondų išmokas nors “Sodra” neapmokestinti. O gavusieji tokias išmokas negalėtų pretenduoti į valstybės išmokas. Nors mokestinis paskatas būtų kaupti pinigus, nes kitokiais žmonių, „neturinčių pinigų kaupimui“, nesuagituosi.

Taigi atsitikus nelaimei (darbingumo praradimas, bankrotas, ar tiesiog atėjo laikas į pensiją) darbuotojas arba jo šeima gautų sukauptą pinigų sumą, kuri suteiktų laiko susitvarkyti gyvenimą atsižvelgiant į naujas sąlygas.

Dabar pagalvojau, ar šį lazda neturi kito galo? Tarkime, niekada nedirbau, todėl niekada negavau privačios išmokos, todėl visada gausiu valstybinę išmoką, todėl niekada nedirbsiu.

Ech, tas mūsų būdas kiekvienoje sistemoje ieškoti apėjimų.

Originalus įrašas tinklaraštyje commonsense.lt

Šis tekstas publikuotas bendradarbiaujant su commonsense.lt.

 
traffix.lt