Pastaruoju metu tiek pripratome prie serijinės kino filmų gamybos, kad jau visai nesistebime kasmet tarsi grybai po lietaus dygstančiomis franšizėmis, perdirbiniais, tęsiniais ir atsišakojimais.
Užtai visai atprantame suprasti ir vertinti tuos kūrinius, kurie sąmoningai išeina už vadinamojo mainstreame‘o ribų ir reikalauja pastangų nepasitenkinant tik išoriniu filmų sluoksniu.
Parinkome 10 išties originalių filmų, kurie jau tapo ryškiais įvykiais kino istorijoje (pvz., Kanuose Auksine palmės šakele apdovanota brolių Coenų tragikomedija „Bartonas Finkas“) ir kurie jeigu dar netapo kultiniais filmais, tai į šį statusą aiškiai pretenduoja.
10. „BEGALINĖ POEZIJA“ (Endless Poetry, 2016)
Čilėje 1929 m. vasario septynioliktąją Rusijos žydų išeivių šeimoje gimęs Alejandro Jodorowsky turi žmogaus-orkestro reputaciją: jis yra aktorius, režisierius, prodiuseris, kompozitorius, mimas, humoristinių knygų autorius, vienas žymiausių pasaulyje Taro kortų žinovas ir psichoterapeutas, ištikimas psichomagijos terapijai, padedančiai žmonėms vaduotis iš vaikystėje patirtų psichologinių traumų.
1962-aisiais drauge su dviem menininkais – ispanu Fernando Arrabaliu ir prancūzu Rolandu Toporu įkūrė postsiurrealistinį meninį Panikos judėjimą (Panic Movement, pavadinimas susietas su graikų derlingumo bei laukinės gamtos dievu Panu). Ši ekscentriška kompanija, pasisėmusi įkvėpimo iš Luiso Buñuelio siurrealistinių filmų ir Antonine‘o Artaud „Žiaurumo teatro“, kurį laiką stengėsi savo meninėse akcijose erzinti ir šokiruoti publiką.
Alejandro Jodorowsky‘io debiutinio filmo premjera buvo greičiau panaši į dar vieną „Panikos judėjimo“ akciją. Akapulko kino festivalyje parodyta siurrealistinė fantazija „Fando ir Lis“ (Fando y Lis, 1968), sukurta pagal avangardinę Fernando Arrabalio pjesę išprovokavo tikras riaušes, o režisieriui teko slėptis nuo įpykusių žiūrovų.
Vėliau dideliu A. Jodorowsky‘io filmų fanu tapo Johnas Lennonas, padėjęs pristatyti jo filmus įvairiose peržiūrose JAV.
Antrasis A. Jodorowsky‘io filmas „Kurmis“ (El Topo, 1970) buvo mistinis siurrealistinis vesternas. Pradžioje nesuprastas ir tinkamai neįvertintas šis filmas ilgainiui tapo kultiniu kūriniu, demonstruojamų kino klubuose. Jo išleidimu ir platinimu JAV taip pat pasirūpino Johnas Lennonas ir jo žmona Yoko Ono. Jie finansavo ir trečiąjį savo bičiulio filmą „Šventasis Kalnas“ (La Montaňa Sagrada, 1973).
1975 metais Alejandro Jodorowsky pradėjo grandiozinį projektą – Franko Herberto fantastinio romano „Kopa“ ekranizacijos darbus. Bendradarbiauti jis pasikvietė tokias skirtingas asmenybes, kaip režisierius Orsonas Wellesas, tapytojas Salvadoras Dali, prancūzas dailininkas bei komiksų autorius Jeanas Giraud, fantastinių dekoracijų specialistas Hansas Rudolfas Gigeris, egzotiškus vaidmenis jau matavosi Mickas Jaggeris, Alainas Delonas, Geraldine Chaplin ir kiti garsūs aktoriai, o muziką sutiko kurti grupė Pink Floyd. Galima tik įsivaizduoti, koks tai būtų kūrinys (anot scenarijų paskaičiusio Franko Herberto, tai turėtų būti maždaug 12 valandų trukmės filmas).
Apie šį taip ir nerealizuotą mega projektą plačiai pasakojama dokumentiniame filme „Jodorowsky‘io „Kopa“ (2013, rež. Frankas Pavich‘ius), kurį matėme 2014-aisiais „Scanoramoje“. Tada pažiūrėjome ir labai asmenišką Alejandro Jodorowsky‘io filmą „Realybės šokis“, kuris yra puikus autorinio kino pavyzdys. „Tai ne tik filmas, tai – terapija, – sakė režisierius. – Aš grįžtu prie savo ištakų, į vaikystės vietas, kur užaugau, kad atrasčiau save iš naujo. Rekonstruoju savo gyvenimą, pradėdamas nuo dabarties, bet negalėdamas pakeisti praeities“. Po dvidešimties metų pertraukos 84-erių metų režisierius prisimena tuos laikus, kai jo tėvai, Ukrainos žydai, į mažą Čilės miestelį emigravo dar iš carinės Rusijos imperijos. Būsimojo režisieriaus pasaulėžiūrą formavo egzotiški kraštutinumai – artimuosius terorizuojantis stalinistas tėvas, su pasauliu operos arijomis bendraujanti motina, spalvingi anarchistai ir miesto bepročiai, religiniai fanatikai bei komunistai pogrindininkai, neūžaugos ir luošiai – visi jie sudaro labai margą foną fantasmagoriniam pasakojimui apie meninės asmenybės brendimą. „Žmogaus patirti siaubai yra būtinas išgijimo elementas“ – taip savo išrastos psichomagijos efektą aiškino A. Jodorowsky.
Kultinių filmų kūrėjas kartą yra pasakęs: „Iš filmo aš laukiu to, ko dauguma amerikiečių tikisi iš psichodelinių narkotikų“.
„Nesibaigianti poezija“ (2016) yra „Realybės šokio“ tęsinys, prasidedantis ten, kur baigėsi pirmojo filmo veiksmas. Siužetas apima tuos metus, kuriuos A. Jodorowsky praleido Santjage, kur suartėjo su ištisu būriu tuo metu garsių Čilės poetų avangardininkų. Jaunasis Alejandro gyvena su tėvais, padeda tėvui tvarkytis jo parduotuvėje ir svajoja pats tapti poetu. Šis jaunuolio pasirinkimas nepatinka tėvams, kurie tikisi, kad sūnus taps mediku. Kai konfliktas tampa nebepakenčiamas jaunasis maištininkas pabėga iš namų ir prisijungia prie menininkų bendrijos. Čia vaikinas patirs pirmuosius džiaugsmus ir nusivylimus, išgyvens fatališko meilės trikampio peripetijas, susipyks su geriausiu draugu, dirbs klounu cirke, kad galėtų „juoktis iš savo skausmo“, sugrįš į tėvų namus, bet jų vietoje ras tik gaisravietę. O kai Čilėje įsivyraus politinė diktatūra A. Jodorowsky išvyks į Paryžių, ruošdamasis ypatingai misijai – „išgelbėti siurrealizmą“.
„Nesibaigianti poezija“ baigiasi skaudžiu atsisveikinimu su tėvu prieplaukoje. Toks finalas, aišku, negali reikšti taško garsaus menininko biografijoje. Tikėkimės, kad sulauksime ir trečiojo autobiografinio filmo. (Gediminas Jankauskas)
9. ŠVENTIEJI MOTORAI (Holy Motors, 2012)
Šiemet „Kino pavasaryje“ buvo ne tik parodytas prieš trisdešimt metų festivalį pradėjęs prancūzų kino režisieriaus Leoso Caraxo, kuris jau tada buvo tapęs naujojo reiškinio prancūzų kine – „neobarokinio kino“ – lyderiu, šedevras „Pont Neuf meilužiai“ (1991 m.), bet į lietuvišką premjerą režisierius buvo atvykęs pats.
Po trisdešimties metų – šiemet – Leosas Caraxas taip pat atvyko ir ne vienas, o su pastoviu bendraminčiu ir bičiuliu aktoriumi Denis Lavant’u. Abu pristatė kol kas naujausią režisieriaus darbą – akivaizdžiai autobiografinių motyvų kupiną 40 minučių trukmės filmą „Tai ne aš“.
Po šio filmo premjeros Kanuose kino kritikai spėliojo, ką jie čia pamatė – autorinį esė, ironišką autoportretą ar kino poemą?
Ne taip lengva identifikuoti ir ankstesnį Leoso Caraxo filmą keistoku pavadinimu „Šventieji motorai“ (2012 m.). Pristatydamas šį savo kūrinį pirmiesiems žiūrovams režisierius trumpai replikavo: „Visi mes esame mutantai“. O jo mylimas aktorius D. Lavantas vaidina keistuolį Oskarą, kuris lengvai persikūnija iš vieno personažo į kitą, keičia amžių, socialinę padėtį ir net lytį. O kur gi yra tikrasis jo gyvenimas?
„Šventuosius motorus“ mums pristačiusios „Scanoramos“ kataloge buvo pabandyta išplėstai paaiškinti, kaip dabar įprasta sakyti, filmo siunčiamą „žinutę“: „Ko norėti – juk esame atpirkimo ožiai. Žmonės – tai mašina, tokia jau ši epocha.
Mes stebime poną Oskarą nuo aušros iki sutemų, sekame jo kelionę nuo taikinio prie taikinio, iš vieno gyvenimo – į kitus. Jis senis, jaunuolis, samdomas žudikas, pramonės vadovas, elgeta, monstras, šeimos vyras… Atrodytų, Oskaras stačia galva neria vis į naują vaidmenį. Tačiau kur kameros, komanda, režisierius?
Ponas Oskaras vienas, jį lydi tik žavi blondinė, vežiojanti jį po Paryžių. Oskaras išseko žudydamas priešus, kurie nėra jo priešai, bučiuodamas svetimas žmonas ir glausdamas ne savo vaikus. Kur tikrieji jo namai, kada ilsėtis? Kur yra tikrasis jo gyvenimas?“
Režisierius Leosas Caraxas dar sakė: „Šventieji motorai“ yra mano nesugebėjimo užbaigti keleto ankstesnių projektų rezultatas. Filme nėra pradinės idėjos ar intencijos, greičiau keletas įvaizdžių ir jausmų, kuriuos sumetu krūvon. Vienas iš tokių įvaizdžių – tie naujieji prieš keletą metų pasirodę ilgi limuzinai. Jie kažkaip susilieja su mūsų laiku. Gražiai atrodo iš išorės, bet įsėdus pasidaro liūdna, tarsi viešnamyje. Šie limuzinai ir suformavo filmo šerdį, galima sakyti, jie yra filmo „motorai“. Tarsi ilgi laivai, plukdantys žmones į jų galutinį tikslą“. (G.J.)
8. ŽANA DILMAN, PREKYBOS KRANTINĖ 23, 1080 BRIUSELIS (Jeanne Dielman, 23, quai du Commerce, 1080 Bruxelles, 1975)
2022-aisiais metais kas dešimtmetį geriausių visų laikų filmų apklausą inicijuojantis britų kino žurnalas „Sight and Sound“ išties nustebino kino pasaulį. Tąkart apklausoje dalyvavęs rekordinis kino ekspertų skaičius – net 1639! – geriausiu visų laikų kino filmu įvardijo belgų režisierės Chantal Akerman 1975 metais sukurtą dramą „Žana Dilman, Komercijos krantinė 23, 1080 Briuselis“.
Iki šiol joks kitas moters režisierės sukurtas filmas niekada nepateko net į dešimtuką. Tai nestebina, nes moterų kino režisierių niekada nebuvo daug, o kritikai daugiausia buvo vyrai. Vis dėlto 2012-aisiais, kai būtent „Sight and Sound“ išplėtė kritikų būrį, Chantal Akerman pirmą kartą pateko į sąrašą – užėmė 35-ąją vietą.
Kino teoretikės Lauros Mulvey teigimu, šis įvykis reiškia rimtus pokyčius. Iki šiol „Sight and Sound“ geriausių filmų sąraše net 40 metų dominavo Orsono Welleso „Pilietis Keinas“ („Citizen Kane“, 1941), taip pat visuomet figūravo Alfredo Hitchcocko „Svaigulys“ („Vertigo“, 1958) bei Vittorio de Sicos ,,Dviračių vagys“ („Ladri di biciclette“, 1948).
L. Mulvey sakė, kad 1975 m. pirmą kartą pamačiusi Akerman filmą Edinburgo kino festivalyje iškart įsidėmėjo jį kaip išskirtinį, kinematografiškai radikalų, išsiskiriantį drąsiu, moters perspektyvą perteikiančiu žvilgsniu. Kino teoretikė taip pat pabrėžia, jog filmo pripažinimas patvirtina tai, kad vyksta progresas moterų pozicijų klausimu, ypač kino industrijos srityje.
Ankstyva Chantal Akerman mirtis, pasak Lauros Mulvey, galbūt paskatino atsigręžti į režisierės filmus, tačiau tai, kad filmas įvertintas kaip geriausias, nusako svarbų pokytį ir įtvirtina Akerman vardą kino istorijoje.
Filmas ne tik pavadinime paviešina labai tikslų herojės adresą, bet ir įtaigiai perteikia vienišos motinos kasdienybę. Kad išlaikytų save ir sūnų, Žana (ją suvaidino aktorė Delphine Seyrig) turi parsiduoti vyrams. Kaip ir kiti dienos veiksmai (valgio gaminimas, namų tvarkymas, sūnaus priežiūra), prostitucija Žanai yra tapusi įprasta rutina ir nebėra išskirtinė emocinė patirtis.
Tris dienas heroję įprastoje aplinkoje stebinti kino kamera sugeba materializuoti tą kiekvieną akimirką besikaupiantį nerimą, kuris finale tiesiog privalo sprogti.
Filmas padarė stiprią įtaką moterų išsilaisvinimo, kovos už lygias teises kontekstui ir tapo kertiniu feministinės kino teorijos filmu.
Kino kritikė Mantė Valiūnaitė 2016 m. žurnale „KINAS“ labai tiksliai įvardijo svarbiausius šio kūrinio privalumus: „Filme „Žana Dilman, Prekybos krantinė 23, 1080 Briuselis“ minimalistinę formą ji susiejo su moters tapatybės, kūniškumo ir kasdienybės tema. Kadrų kompozicija ir dėmesys laikui primena žymius 7-ojo dešimtmečio struktūralistų Michaelo Snow, Andy Warholo kūrinius, tačiau šiame filme Akerman sujungia modernistinį Europos kiną su amerikiečių avangardinio kino principais ir taip pakeičia kino kalbą, pakelia į naują lygmenį, suteikdama jai naują skambesį.
Statiškuose, ilguose kadruose fiksuojama Žana Dilman (Delphine Seyrig): ji keliasi, skuta bulves, kloja lovą, užtraukia užuolaidas, vakarieniauja su sūnumi, priima klientus ir atsisveikina su jais. Paprastiems moters gestams suteikiamas nepaprastas matmuo, perteikiantis vidinę įtampą ir kasdienių veiksmų melancholiją. Ilgos trukmės režisierei reikia ne tik tam, kad filmas labiau priartėtų prie realaus laiko pojūčio, bet ir tam, kad žiūrovas pajustų meditatyvią būseną, kad pabaiga iškeltų svarbiausią klausimą: kokia iš tikrųjų yra moteris kine ir tikrovėje?“ (G.J.)
7. „Bartonas Finkas“ (Barton Fink, 1991)
Jei broliai Coenai filmuose ir turi mėgstamiausią įvaizdį, tai tikrai yra už stalų sėdintys niekšai, kerštingi vyrai, turintys valdžią, kurios herojai jiems pavydi. Galbūt taip yra todėl, kad Coenai, kaip ir visi kino kūrėjai, daug laiko praleido „ant kilimėlio“, siūlydami projektus vadovams. Filme „Bartonas Finkas“ – Maiklas Lerneris, Holivudo studijos vadovas. Visi vyrai juostoje yra vulgarūs, rūko cigarus ir su panieka žiūri į savo prašytojus.
Prie jų stalų ateina personažai, norintys sudaryti sandėrį „su velniu“. Jie žino, kad šie vyrai yra blogi, susikompromitavę ir korumpuoti. Tačiau jie nori to, ką jie turi – daug pinigų. „Bartonas Finkas“, Coenų filmas (režisierius Džoelis, prodiuseris Etanas, scenarijaus autoriai abu), pasakoja apie žmogų, kuris norėtų parduoti Holivudą, jei tik turėtų talentą. Bartonas Finkas – kairiųjų pažiūrų Niujorko dramaturgas, panašus į Cliffordą Odetsą iš filmo „Waiting for Lefty“. 1930-ųjų pabaigoje jis parašo vieną proletarišką pjesę, o tada yra iškviečiamas į Holivudą, kur Džekas Lipnikas (akt. Lerneris), vulgarus „Capitol Pictures“ vadovas, sumoka jam krūvas pinigų ir paveda parašyti imtynių filmą Wallace’ui Beery. Finkas, kurį su simpatišku, miglotu rimtumu vaidina Johnas Turturro, apsistoja keistame viešbutyje, kuris atrodo sukurtas Edvardo Hopperio. Viešbutyje gyvena tik vienas kitas nuomininkas – simpatiškas Čarlis Meadowsas (akt. John Goodman), keliaujantis pardavėjas, gyvenantis gretimame name ir sakantis, kad galėtų papasakoti Finkui daug įdomių istorijų. Tačiau Finkas, kuris skelbiasi esąs darbo žmonių poetas, tikro proletaro nesidomi ir didžiąją laiko dalį praleidžia nevilties apimtas žiūrėdamas į savo rašomąją mašinėlę. Jį kamuoja rašytojo krizė.
Studijos vadovo dešinioji ranka Lou Breeze’as (akt. Jon Polito) sako Finkui, kad jis turėtų surasti W. P. Mayhew (akt. John Mahoney), kitą didį amerikiečių rašytoją, dirbantį studijoje. Mayhew akivaizdžiai sukurtas pagal Williamą Faulknerį, o Mahoney su ūsais yra lyg jo antrininkas. Finkas, užgniaužęs kvapą, atvyksta pas didįjį žmogų, kad sužinotų, jog šis yra pašėlęs girtuoklis, o jo „sekretorė“ (akt. Judy Davis) parašė didžiąją dalį pastarojo meto kūrinių. Vieną dieną visi trys išsiruošia į pikniką, ir ši scena virsta šmaikščia komiška vinjete – šiek tiek satyros, šiek tiek šmaikštumo.
Kaip ir visi Coenų filmai, „Bartonas Finkas“ pasižymi apgalvotu vizualiniu stiliumi. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigos ir ketvirtojo dešimtmečio pradžios Holivudas čia vaizduojamas kaip Art Deco ir gilių šešėlių, ilgų viešbučių koridorių ir baseinų be dugno pasaulis. Po pasiturinčio pasaulio paviršiumi slypi siaubas. Goodmanas, kaip paprastas žmogus kitame kambaryje, atskleidžia nežmoniškas paslaptis, o filmas veda prie apokaliptinės kraujo, liepsnų ir griuvėsių vizijos, kai Bartonas Finkas negali paveikti įvykių nei savo menu, nei savo jėgomis.
„Bartonas Finkas“ Kanų kino festivalyje pelnė „Auksinę palmės šakelę“ ir dar du beprecedentinius prizus – už režisūrą ir aktoriaus vaidmenį. Kadangi Kanų žiuri tradiciškai vienam filmui skiria tik vieną apdovanojimą, jų ekstazė, regis, rodo, kad „Bartonas Finkas“ yra vienas geriausių kada nors sukurtų filmų. Taip nėra. Tačiau tai užtikrintas komiško kino kūrinys ir galbūt Coenų perspėjimas sau patiems, kas gali nutikti, kai puikūs jauni talentai, puikūs protai dirba tarpusavyje. (G.J.)
6. SAPNAI (Yume / Dreams, 1990)
1988-aisiais sveikindamas kolegą Ingmarą Bergmaną septyniasdešimtmečio proga įžymus japonų kino klasikas Akira Kurosawa pasakė tokius žodžius: „Japonijoje buvo toks dailininkas ir kaligrafas Tomioka Tessai (1837-1924 m.). Būdamas jaunas jis sukūrė daug puikių darbų. Tačiau sulaukęs aštuoniasdešimties jis pradėjo tapyti kur kas geriau, tarsi jam būtų prasidėjęs neįtikėtino suklestėjimo periodas. Kai aš matau jo paveikslus, suprantu, kad menininkas negali sukurti iš tikrųjų brandžių kūrinių, kol nepasieks panašaus amžiaus.“
Šį išmintingą tostą Kurosawa pabaigė tokia mintimi: „Dabar man septyniasdešimt septyneri, ir aš esu įsitikinęs, kad mano veikla tik pradeda įgauti formą.“
Sulaukęs aštuoniasdešimties A. Kurosawa sukūrė „Sapnus“ (Dreams, 1990). Šį filmą sudaro aštuonios atskiros istorijos – aštuoni sapnai. Vienos istorijos nuaustos iš asmeninių prisiminimų. Kitose regime tobulai įkūnytas didžiojo menininko ir išmintingo mąstytojo refleksijas apie gyvenimą ir mirtį.
O nuostabioje novelėje „Varnos“ atgyja Vincento van Gogho tapytas paveikslas, į kurį įžengęs jaunas vaikinas susitinka su genialiuoju impresionistu (jį suvaidino JAV režisierius Martinas Scorsese).
Prie filmo vizualumo stipriai prisidėjo režisieriaus Akiros Kursavos kolega Ishirô Honda (1911-1993), 1954-aisiais metas iš jūros gelmių į pasaulio ekranus išleidęs fantastišką padarą, pramintą Godzila. Anot japonų, šis milžiniškas roplio ir dinozauro hibridas buvo atominių sprogimų Hirošimoje ir Nagasakyje pagimdytas mutantas. Jis žmonėms ilgai kėlė siaubą TV serialuose, komiksuose, knygose, video žaidimuose ir filmuose.
I. Honda Kurosawai labai pravertė filmuojant siaubingą novelę „Tunelis“, kurioje iš karo grįžtantis kareivis pamato iš tunelio išeinančią vaiduoklių armiją – mūšio laukuose kritusius kareivius. I. Honda pats karo metu buvo pakliuvęs į kinų nelaisvę ir patyręs baisiausias kančias ir pažeminimus. Ši patirtis pravertė vaizduojant siaubingus ir net apokaliptinius „Sapnų“ vaizdus. Tokius, kokie rodomi novelėje „Fudzi kalnai raudonoje šviesoje“, kurioje sprogus atominiams reaktoriams žmonės šoka į vandenį, kad žūtų iš karto ir išvengtų kankinančios mirties nuo pražūtingos radiacijos.
Radiacija nematoma, bet šioje novelėje ji tampa spalvota – stroncijaus debesis nuspalvintas raudonai, o plutonijaus – žaliai.
Nuostabaus grožio pirmojoje novelėje „Saulėlydis per lietų“ mažas berniukas nepaiso mamos draudimų ir nuklysta į tankią girią, kad galėtų pamatyti per tokį orą rengiamas lapės vestuves. Bet lapės nemėgsta, kad pašaliniai šį magišką ritualą stebėtų, todėl šį paprotį pažeidusiam berniukui savo klaidą tenka išpirkti…
O novelėje „Vandens malūnų kaimas“ jaunuolis (jį matėme ir „Varnose“) kaime prie upelio stebi seniausios kaimo gyventojos laidotuves. Žodžiais apsakyti procesijos neįmanoma, reikia būtinai ją matyti…
„Sapnus“ A.Kurosawai padėjo kurti keli amerikiečiai, kurie save laiko japonų kino patriarcho mokiniais – Martinas Scorsese, Francis Fordas Coppola ir George‘as Lucasas. Pastarojo įkurta kompaniją „Industrial Light & Magic“ generavo visus filmo specialiuosius efektus. (G.J.)
5. BŪTI DŽONU MALKOVIČIUMI (Being John Malkovich, 1999)
Dažnai girdime sakant, kad neįmanoma įlįsti į kito žmogaus galvą, kad geriau suprastume, ką tas žmogus galvoja.
Kaip ir visi normalūs žmonės, lygiai taip pat ilgai galvojau ir aš. Kol nepamačiau išradingo kino eksperimentatoriaus ir visokių avangardinių pramanų autoriaus Spike’o Jonze’o labai keistą filmą „Būti Džonu Mlkovičiumi“.
Amerikietis Spike‘as Jonze’as (tikroji pavardė Adamas Spiegelis) yra labai ryški modernaus meno figūra. Avangardinės kino studijos „Propaganda Films“ įkūrėjas sėkmingai darbuojasi iš karto keliose srityse: jis komponuoja muziką, kuria videoarto šedevrus, sukūrė begalę reklaminių ir muzikinių klipų, originalius animacinius filmus, eksperimentuoja su lėlėmis, vaidina filmuose ir retsykiais pats režisuoja. Plačiau apie jo 110 jo darbus – https://www.imdb.com/name/nm0005069/?ref_=fn_all_nme_1.
Jei filmo titruose įrašyta jo pavardė, būkite tikri, kad pamatysite į jokius įprastus rėmus netelpantį reginį. Tuo jau įsitikino visi tie, kurie žiūrėjo tikrai keistą S. Jonze’o filmą „Būti Džonu Malkovičiumi“ (1999 m.) ir daugiau nei 40 apdovanojimų pelniusią „Adaptaciją“ (2002 m.).
Filmo „Būti Džonu Malkovičiumi“ scenarijų parašė ekscentriškas scenaristas Charlie Kaufmanas, o jį realizavusio Spike’o Jonze’o kuklus kino pokštas netrukus tapo plačiai žinomas siaurame kinomanų rate, o iš sėkmingai debiutavusio tandemo pradėta laukti dar kokio nors intelektualaus akibrokšto. Juo tapo dviem Auksiniais gaubliais ir Oskaru už antraplanį vyro vaidmenį apdovanota „Adaptacija“.
Ir „Būti Džonu Malkovičiumi“, ir „Adaptaciją“ vienija tokia svarbi šiais laikais manipuliavimo sąmone problema.
Jei esate nepatenkinti savimi ir norėtumėte kurį laiką pabūti kito žmogaus kailyje, režisierius Spike‘as Jonze’as suteiks tokią galimybę. Galėsite pamatyti pasaulį… Johno Malkovichiaus akimis ir net pakliūti į šio garsaus aktoriaus vidų.
Tai visai nesunku. Reikia tik surasti slaptą landą. Ją atsitiktinai visiškai netikėtoje vietoje (tarp septintojo ir aštuntojo vieno namo aukštų) pavyko aptikti nevykėliui lėlininkui Kreigui Švarcui (aktorius Johnas Cusackas). Apsilankęs J. Malkovichiaus viduje vyrukas patyrė nepakartojamus įspūdžius. Tada pasiūlė panašią kelionę žmonai Lotei (ją suvaidino populiarioji Cameron Diaz), o vėliau organizavo tikrą turistinį verslą.
Manome, kad ir jūs neatsisakytumėte sudalyvauti panašioje ekskursijoje. Juolab kad ir kaina visai pakenčiama… (G.J.)
4. „Sapnų scenarijus“ (Dream Scenario, 2023)
Sunku pasakyti, ar Kristoferio Borgli filmas „Sapnų scenrijus“ (Dream Scenario, 2023) – komedija ar siaubo filmas: jo kūrėjai visuomenei jį reklamuoja kaip komediją, tačiau pačiame filme dažnai skamba bauginanti muzika ar garsai, jame gausu nejaukių scenų, kurios, labai tikėtina, gali pasirodyti juokingos, tačiau taip pat priverčia mus jaustis nepatogiai, o ir smurto jame yra. Vis dėlto nepaisydama ir kino studijos „A24”, kuri visada pasižymėjo polinkiu į siaubą, „Sapnų scenarijų“ laikyčiau keista komedija, kurioje – dar keisčiau – pagrindinį vaidmenį atlieka veiksmo filmų herojus Nikolas Keidžas (Nicolas Cage).
Kino juostoje „Sapnų scenrijus“ įvykiai klostosi dviejose plotmėse – realybėje ir sapnuose. Šios dvi plotmės galiausiai persidengia ir tampa sunku jas atskirti viena nuo kitos.
Pagrindinis veikėjas Polas Metjusas (Nicolas Cage) – universiteto profesorius, kaip pats teigia, turintis genialių idėjų, tačiau, kaip pats nepripažįsta, esantis visiška vidutinybė. Polo negerbia nei studentai, nei savi vaikai, nei bendradarbiai. Nežinia, ar tai dėl jo neryžtingumo, ar dėl menkos išvaizdos, ar dėl apgailėtinų charakterio savybių, tokių kaip inkštimas, zyzimas, savigaila. Žodžiu, Polas yra tarsi filmo antiherojus. Tik tiek, kad antiherojai taip pat pasižymi išskirtiniais atributais, o Polas – tai šių dienų Supermenas, tai yra niekuo neišsiskiriantis viduriniosios klasės atstovas, asmuo, su kuriuo šiuo metu gali susitapatinti didžioji dalis planetos gyventojų.
Siužeto karkasas pasirinktas labai paprastas, bet puikus: pristatomas vidutinybė Polas, kuriam pradeda dėtis keisti dalykai – visame pasaulyje žmonės jį sapnuoja. Sapnuoja labai keistomis aplinkybėmis: jiems nutinka blogi dalykai, o Polas tiesiog stovi šalia ir žiūri. Arba eina pro šalį ir stebi. Realiam gyvenime dėl šios keistybės mūsų šių dienų supermenas patenka į žinias ir tampa garsus. Šlovė jam visiškai apsuka galvą ir universiteto profesorius netgi ruošiasi rašyti knygą. Tada reikalai pasisuka visiškai kita, netikėta linkme – Polas žmonių sapnuose iš stebėtojo virsta dalyviu. Dalyviu ne visai teigiama prasme. Ir tai paveikia visą jo gyvenimą realybėje. Paveikia taip smarkiai, kad kelio atgal nebėra.
Iš esmės filmas yra technologijų manijos mūsų gyvenime kritika. Mat lygiai taip pat, kaip Polas pateko į žmonijos sapnus, mūsų telefonai ir kiti išmanieji įrenginiai uzurpuoja mūsų sąmonę mums to net nenujaučiant. Išmanieji įrenginiai fiksuoja kiekvieną mūsų žodį ir, tiesą sakant, kartais atrodo, kad net ir mintį, panaudodami juos savo tikslams. Filme gana nemažai fantastinių elementų, kurie primena magiškąjį realizmą. Nemažai ir absurdiškų situacijų, kurios kraupios ir kraują stingdančios, tačiau sukelia nevaldomą juoką. Taigi šią kino juostą galima pavadinti ir makabriška.
Nikolas Keidžas tubūt atliko geriausią vaidmenį savo karjeros istorijoje. Pratę jį matyti berniukiškuose veiksmo filmuose kieto vyruko amplua, dabar išvystame praplikusį vidutinio amžiaus vyrą, neryžtingą, nieko gyvenime nepasiekusį, o užvis blogiausia – nepatenkintą savimi, tačiau nieko nedarantį, kad tai pakeistų. Tokį vaidmenį suvaidinti ir būna sunkiausia, bet, keista, Nikolui Keidžui jis labai tinka.
Taigi kino juostą „Sapnų scenarijus“ verta žiūrėti dėl scenarijaus, kuris neerzina savo pretenzingumu ir išpildo viską, kas buvo užsibrėžta statant filmą, ir dėl Nikolo Keidžo vaidybos, kuri tiesiog neleidžia atplėšti akių nuo ekrano. Juodojo humoro mėgėjams šis filmas taip pat labai patiks. Idealiausia žiūrėti prieš miegą, kai patiems tuoj ateis tas metas tarp realybės ir sapnų. Aplanko siurrealus jausmas. (Dora Žibaitė)
3. „Gyvenimo medis“ (The tree of life, 2011)
JAV režisierius Terrence‘as Malickas per 45 metus trukusią karjerą sukūrė tik aštuonis pilnametražius vaidybinius filmus (naujausios dramos „Paslėptas gyvenimas“ premjera šiemet įvyko Kanų kino festivalyje). Užtai rezultatas kiekvieną kartą būna labai įspūdingas. Mažai šiuolaikiniame kine rasime žmonių, kurie taip fanatiškai būtų ištikimi savo kūrybiniams principams ir nesileistų į jokius kompromisus. Keistuolio ir perfekcionisto reputaciją turintis režisierius „Gyvenimo medį“ kelis metus iki premjeros komentavo lakoniškai: tai būsianti istorija apie berniuko, vardu Džekas, brendimą ir svarbius jo gyvenimo atradimus. Pažiūrėjus filmą paaiškėjo, kad šią vyriškėjimo problematiką T. Malickas projektuoja į pokario laikus ir dar platesnius filosofinius bei teologinius egzistencijos kontekstus. Todėl žiūrėti „Gyvenimo medį“ nelengva. Užtai kantriausieji tikrai bus apdovanoti šiandieniniame kine vis rečiau pasitaikančia galimybe pamąstyti apie amžinus žmogiškosios egzistencijos dalykus.
Maliko „Gyvenimo medis“ daugeliu aspektų yra itin neįprastas filmas. Jame nėra aiškaus siužeto, tai pagrindinio veikėjo Džeko gyvenimo akimirkų rinkinys. Daugiausiai iš vaikystės, didžiausią dėmesį skiriant jo santykiams su tėvais. Tai filmas, kurio istoriją daugiausiai pasakoja vaizdai. Jis kupinas itin įdomių kadrų, kurie ne tik gražūs, bet ir padeda papasakoti istoriją bei susieti ją su platesnėmis gamtos, šeimos, gėrio ir blogio temomis.
Jei jis atrodytų bent truputį mažiau įspūdingai, nebebūtų toks geras filmas. Bet Malikas žinojo, ką daro. Jis pasamdė Lubezkį, kuris per visą savo karjerą įrodė, jog pateisina ir pačius didžiausius lūkesčius. Kino juostą jie nufilmavo 2008 metais Teksase su kuo mažiau kūrybinės komandos ir įrangos, kiek tik galėjo atsižvelgiant į filmo kokybę. Daugumai kadrų ir scenų Lubezkis pasitelkė tik natūralų apšvietimą.
„Gyvenimo medis“ atlaikė ilgus baigiamuosius filmo darbus ir galiausiai 2011 metais buvo išleistas. Jis sulaukė garsių pagyrų iš kritikų ir buvo nominuotas keliems apdovanojimams. Rodžeris Ebertas pavadino jį „plačių siekių ir gilaus nuolankumo filmu, siekiančiu aprėpti visą egzistavimą ir perteikti jį per kelių be galo mažų gyvenimų prizmę“ ir pridėjo, kad kažką panašaus, kas prilygtų šiam filmui yra matęs tik kartą Kubriko filme „2001: Kosminė odisėja“.
„Kas man labiausiai patinka dėl Chivo darbo, tai kad jis gali pastatyti 14mm objektyvą 45cm atstumu nuo kieno nors veido ir tai, regis, veikia, nes jis gerbia žmogų stovintį prieš kamerą. Svarbiausia tikslas“, – Brafordas Jangas.
„Gyvenimo medyje“ stipriai jaučiama ir Stanley Kubricko „2001 metų kosminės odisėjos“ įtaka. Čia taip pat apstu netikėtų ekskursų ne tik į žmogaus pasąmonės gelmes, bet ir į prieštvaninius laikus su gyvais dinozaurais: pasaulio evoliucijoje visos grandys yra vienodai svarbios. Ši mintis, ko gera, yra tas „Gyvenimo medžio“ kamienas, nuo kurio atsišakoja tiek daug didesnių ir visai mažų šakelių, kad suskaičiuoti jas visas neįmanoma. Bet to ir nereikia daryti. Režisierius T. Malickas siūlo jo taisykles priimantiems žiūrovams sudalyvauti beveik dvi su puse valandos trunkančiame sakraliniame maldos ir meditacijos seanse, kurio metu žmogaus sąmonėje stulbinamais greičiais viena kitą keičia geometrine progresija atsišakojančios asociacijos, aliuzijos, prisiminimai ir potyriai, kad net imi painiotis vienas ant kito sluoksniuojamų paralelinių pasaulių labirintuose. (G.J.)
2. „Visos Bo baimės“ (Beau Is Afraid, 2023)
Amerikiečių režisierius Ari Aster – pažįstamas daugeliui, kiek kitokių siaubo filmų mėgėjų, kurių širdis užkariavo su pirmaisiais savo ilgo metro filmais – „Paveldėtas“ (Hereditary, 2018) bei „Saulės kultas“ (Midsommar, 2019), nustebino savo gerbėjus po ketverių metų pertraukos, pristatydamas dar vieną siurrealistinės tragikomedijos siaubo filmą „Visos Bo baimės“ (Beau is afraid, 2023). Šio režisieriaus filmai išsiskiria kiek kitokiu siaubo bei tamsaus, ne visiems suvokiamo, humoro derinimu, tačiau, tuo pačiu priverčia jaustis nepatogiai. Naujausias jo kūrinys, kurį jis pats ne tik režisavo, bet ir prodiusavo, pasižymi kai kuriomis jau atpažįstamomis šio režisieriaus kūrybai savybėmis. Vienas pagrindinių elementų jo filmuose – aštrus smurto vaizdavimas, kuris neabejotinai yra būdingas ir aptariamai juostai.
Filmo pavadinimą galima suprasti ir tiesiogiai: daugelis dalykų vyksta pagrindinio veikėjo vaizduotėje, o ne realybėje, kurioje jis susiduria su didžiausiomis savo baimėmis. Filmo siužetas neprasideda kažkuo ypatingu, tačiau, kuo toliau, tuo labiau, mažomis detalėmis pildomas siužetas padeda susidaryti bendrą vaizdą. Vidutinio amžiaus vyras vardu Bo (akt. Joaquin Pheonix) gyvena vienas, tačiau, jo gyvenamoji vieta – pavojingas, nusikaltimais garsėjantis rajonas, kuris tikrai nekelia pasitikėjimo – kiek neįprasta ir kelianti abejonių, ar tai tinkama vieta, kaip vėliau išsiaiškinama, psichologinių problemų turinčiam vyrui. Jis ruošiasi skrydžiui pasimatyti su motina tėvo mirties metinių proga, tačiau nespėja į lėktuvą, kai nuo durų buvo pavogti jo raktai ir bagažas. Taigi, čia ir prasideda pagrindinio veikėjo kelionė per sunkumus ir kaip įprasta – nelaimės šį veikėja persekioja viena po kitos. Pasirinktas kiek įdomus režisieriaus sprendimas: nepateikti informacijos dėl Bo ligos ar turimų sutrikimų, tačiau, žiūrovas žiūrėdamas šį filmą supranta tai iš tam tikrų epizodų, vaistų vartojimo ir panašiai. Tačiau, tai sukelia ir savotišką chaosą žiūrovui, nes žiūrint filmą itin sunku nuspręsti, kurie įvykiai vyksta iš tikrųjų, o kurie yra tik sergančio žmogaus vaizduotės padariniai.
Pagrindinį vaidmenį šiame filme atlieka aktorius Joaquin Pheonix, kuris daugeliui puikiai žinomas iš Džokerio (2019) vaidmens, pelniusio jam „Oskaro“ apdovanojimą. Būtent toks A. Aster aktoriaus pasirinkimas turėjo įtakos tam, kad į kino teatrus pritraukė ne tik siaubo žanro filmų mėgėjus, bet ir tikrus Joaquin Pheonix gerbėjus, kurie nėra abejingi šio aktoriaus vaidybai. Taigi, kaip buvo galima suprasti, pagrindinis šio filmo veikėjas kamuojamas itin komplikuotų vidinių išgyvenimų ir problemų. Viskas pateikiama taip, kad kiekvienas žiūrovas, tarsi, pradėtų nagrinėti, kodėl jis toks: ar tai valdingos mamos, kontroliavusios visą jo gyvenimą kaltė? O galbūt – įtakos tam turėjo, jog jis visą savo gyvenimą neturėjo vyriškos, tėviškos figūros? Galiausiai, galbūt jaunystėje sutikta ir vis dar neužmirštama mergina? Galima kelti daugybę klausimų, bet režisierius į šį klausimą, gana miglotai bando atsakyti filmo pabaigoje, kai Bo psichoterapeutas pareigingai savo užrašų knygelėje užrašo: kaltė, tačiau, tai nesuteikia vienareikšmio atsakymo žiūrovui, priešingai – tai iškelia dar daugiau klausimų, žinoma, galutinį, teisingą atsakymą gali priimti tik pats žiūrovas, režisierius pateikia tik nuorodą į tai.
Apžvelgiant filmo siužetą, galima susidaryti įspūdį, jog pagrindinė mintis, kurią norimą perteikti – savotiškai įdomūs ir sudėtingi motinos ir sūnaus santykiai, kaltės jausmas, nerimas, baimės ir psichologinės problemos su kuriomis susiduria žmogus. Pagrindinis veikėjas – Bo, nei minutėlei negali atsikvėpti. Kartais žiūrint, iš šalies atrodanti laiminga pagrindinio veikėjo gyvenimo akimirka, tačiau ir ji netrunka ilgai – galiausiai ją pertraukia fizinio ar psichologinio smurto akimirkos, kurios žiūrovui suteikia tam tikro chaotiškumo bandant suprasto filmo esmę. Taigi, tai puiki, įtraukianti kino istorija, kuri tikrai nėra skirtas kiekvienam, nes daugeliui gali pasirodyti per sudėtinga arba priešingai – neturinti jokio tikslo. Būtent todėl rekomenduojama šį filmą pažiūrėti ne vieną kartą, nes žiūrint pirmą kartą galima nepastebėti tam tikrų, esminių detalių, kurios šiame filme yra net ir mažiausiai tikėtinose vietose, tokiose kaip užrašai ant sienų. Žiūrint antrą kartą į viską žiūri tarsi kitomis akimis ir pastebima tai, ko nepastebėjai prieš tai. Tačiau, visi įvykiai, kurie rutuliojasi eigoje, galiausiai, susiveda į vieną bendrą tašką, kuris parodo, kodėl žmogaus gyvenimas gali būti toks sudėtingas. Tai filmas, kuris ras vietą tikrai ne kiekvieno žiūrovo širdyje. (Neda Aleksandravičiūtė)
1. KAIP ŠVEICARIŠKAS KARINIS PEILIS (Swiss Army Man, 2016)
Šis filmas yra tikras „kietas riešutėlis“. Bet analogijos su veiksmo filmais, kuriuose Bruce‘as Willisas vienui vienas triuškina legionus priešų čia nieko dėtos.
Pats filmas yra „įkandamas“ toli gražu nevisiems, todėl pasaulio recenzijose neretai paminima, kad toli gražu ne visi žiūrovai sulaukia filmo pabaigos.
Sudėtinga ir į kitas kalbas išversti originalų pavadinimą ‚Swiss Army Man“. Mažiausiai čia tinka pažodinis vertimas „Šveicarų kariuomenės vyras“. Filmą mačiusieji supranta, kad toks pavadinimas – visai „ne į temą“. O štai analogija su daugiafunkciniu kariniu šveicarišku peiliu – pats tas!
Jau po šio filmo premjeros nepriklausomojo Sandenso kino festivalio recenzentas laikraštyje „The New York Times“ klausė: „Ar tai bus keisčiausias festivalio filmas?“. Jam pritarė ir solidusis britų „The Guardian“.
O ir mūsų recenzentai filmą dažnai vadino „nuo proto nušokusiu“. Iš tikrųjų, dažnai neaišku, kaip reaguoti į tai, kas vyksta ekrane. Kai bandai pasakoti siužetą, supranti, kad jis skamba kaip ne visai padorus anekdotas. Spręskite patys…
Į negyvenamą salą nežinia kokiais būdais patekęs vyrukas Hankas (akt. Paulas Dano) iš nevilties bando nusižudyti, tačiau pamato bangų prie kranto atneštą skenduolį, kuris ima rodyti gyvybės ženklus, audringai skleisdamas viduriuose susikaupusių dujų fontanus…
Netrukus paaiškėja, kad lavonas (tikrai neįprastą šiame vaidmenyje matyti Danielį Radcliffe‘ą, kuris milijonams žmonių visame pasaulyje pirmiausiai asocijuojasi su Hariu Poteriu) moka ne tik tai. Jis gali komunikuoti, būti navigatoriumi, net šaudyti ir kirsti medžius… Keistenybių filme tiek daug, kad juos vardindamas rizikuoji pakliūti į didelį nieko nesuprantančių žiūrovų būrį.
Pasinaudojęs dujas skleidžiančiu kūnu kaip savotišku laivu su hidrovarikliu Hankas pasiekia žemyną, kuriame porelė aptinka žmonių civilizacijos paliktus pėdsakus. Paprasčiau sakant – kalnus atliekų ir visokiausių šiukšlių.
Nuo šio momento prasideda ilga porelės kelionė namo.
Jei kuriuo nors momentu nustosime stebėtis ekrane vaizduojamomis keistenybėmis ir užgniaušime iš vidaus kylantį šleikštulį, tai galime patekti į kitą levelį, kuriame pro ekscentriškos klounados fontanus ims ryškėti visai rimtos mintys. Pavyzdžiui, apie fantastišką draugystės jėgą ar viską nugalinčią meilės šviesą.
Filmo autoriai siūlo pamąstyti ir apie sociofobijos problemas ir bendravimo akligatvius. O iš jų išeiti galima tik vienu būdu – komunikuoti. Kaip sakoma dažnai per LRT kartojamoje socialinėje reklamoje: „Tai gal paieškome tinkamų žodžių“? (G.J.)
