Net ir šiais laikais daugelis žmonių viduramžius sieja su „tamsiųjų amžių“ apibūdinimu. Vis dar girdime ir istorijos vadovėliuose mitus apie plokščios Žemės teoriją ir kitus visuotinį išprusimą menkinančius apibūdinimus, tačiau visą tai, Renesanso mąstytojų sukurtas įvaizdis. Šiandienos mokslas stengiasi paneigti šiuos klaidingus įsitikinimus, atskleisdamas dar negirdėtus faktus, kurie rodo mokslo ir socialinės raidos tobulėjimą šiuo laikotarpiu. Kad ir kaip neįprastai skambėtų, svarbu pripažinti, kad ši istorinė era padėjo pagrindus Renesanso metu įsigalėjusiai švietimo sistemai, techninėms inovacijoms bei suformavo modernaus valstybės valdymo sistemą
V a. galutinai žlugus Vakarų Romos imperijai, keitėsi ir gyventojų demografinis išsidėstymas, kartu su imperija pradėjo nykti ir didmiesčiai. Roma, anksčiau talpinus daugiau kaip milijoną piliečių, galiausiai sumažėjo tik iki 30 000 gyventojų, o provincijoje ėmė dominuoti germanų gentys. Ši svarbi istorinė griūtis suteikė galimybę susiformuoti politinėms naujovėms, kurios pakeitė žlugusią imperiją. Tačiau šis ankstyvasis viduramžių laikotarpis pasižymėjo ne vien teigiamomis naujovėmis, kartu su senojo valdymo žlugimu atsirado ir ekonominis nuosmukis, Vakaruose pagrindine kalba skaityta graikų visiškai pakeitė lotynų. Šaltiniai šį laikotarpį įvardija kaip netikėtą virsmą, kuris buvusią imperiją staiga suskaldė į naujus geografinius ir politinius vienetus, kurie skyrėsi vienos nuo kito. Kartu su naujomis politinėmis struktūromis atsirado ir dar vienas Europai itin svarbus etapas, vienuolynų klestėjimas. Pokyčiai leido jiems vis labiau įsitvirtinti, o vėliau jie tapo pagrindiniais mokslo ir švietimo centrais visoje Europoje. Iš didelių, triukšmingų miestų gyvenimas persikėlė į ramias, dvasines bendruomenes, kurios sudarė naująjį Europos veidą.
Nors Renesanso mąstytojai bandė įrodyti, kad viduramžių laikotarpiu švietimas patyrė sąstingį ir jame nebuvo tobulėjama, istoriniai šaltiniai atskleidžia kitokią informaciją. Jų teigimu, intelektualinė raida tikrai nestojo, o daugelis išsilavinusių ir brandžių žmonių niekada netikėjo, kad Žemė yra plokščia, kadangi antikiniai tyrimai ir mokslas buvo prieinami ir toliau puoselėjami. Intelektualesnių sluoksnių gyvenimas vyko minėtuose vienuolynuose bei katedrų mokyklose, kur pasirodė tokie mūsų žmonijai svarbūs išradimai kaip akiniai, nuo antikos laikų patobulintos technikos priemonės bei iki šiol naudojami mechaniniai laikrodžiai.
Nors pagrindiniai mokslai ir toliau išliko fizika, astronomija ir matematiką, o jų vystymasis nesustojo, tyrimų rezultatai privalėjo būti suderinti su bažnyčios skleidžiamu mokymų. Didžioji dalis mokslininkų, baimindamiesi, jog bažnyčia pripažins jų tyrimų rezultatus erezija, juos šifruodavo arba labiau pritaikydavo prie bažnyčios diegiamo švietimo. Būtent dėl šios priežasties Renesanso mąstytojams galėjo atrodyti, kad mokslas patyrė visišką stagnaciją, tačiau tai nėra patvirtintas faktas.
Net ir tokie ribojimai viduramžių visuomenės nesustabdė nuo pirmųjų universitetų įkūrimo didžiuosiuose katedrų miestuose. Italijoje esantis Bolonijos universitetas yra laikomas vienu seniausių iki šių dienų išlikusiu universitetu Europoje. Paskaitas čia vesdavo vienuoliai, taikydami mokslą prie bažnyčios reikalavimų ir religijos. Rankraščiai buvo perrašomi vienuolių dažniausiai jau sutemus, žvakių šviesoje, todėl neretai pasitaikydavo kuriozinių klaidų. Viena tokių, „Pragariškoji Biblija“, kurioje įsakymas „Nevok“ per klaidą buvo parašytas „Vok“.
Viduramžiai tapo feodalinės sistemos klestėjimo era, valstiečiams dirbant žemvaldžiams mainais į saugumą ir pagalbą ginantis nuo priešų. Tačiau profesinėje veikloje dominavo paveldėjimo sistema, todėl amatininkų šeimos išliko pagrindiniu varikliu gyvenvietėse metų metus. Jei sūnus tapdavo batsiuviu, buvo galima beveik neabejoti, kad jo tėvas taip pat užsiėmė šiuo amatu. Sastingis nebuvo jaučiamas ir tarp profesijų, kadangi vis labiau susiformavo pirklių klasė, kurie neretai būdavo vieni daugiausiai uždirbančių gyventojų dėl egzotinių prekių importavimo iš Azijos. Tačiau atlygis neretai buvo susijęs ir su pavojingomis bei sudėtingomis kelionėmis, kadangi, kaip ir visais laikais, turtingųjų luomų atstovai troško vis daugiau prabangos prekių ir jų naujos pasiūlos. Nors atrodė, kad viduramžių gyvenime kiekvienam sluoksniui pavykdavo atrasti savo vietą, griežta hierarchija neretai apsunkindavo žmogaus įprastą gyvenimą, kadangi diktavo viską, nuo vietos, kurioje sėdėdavo bažnyčioje iki to, kiek galėdavo įsitraukti į bendruomenės valdymą.
Nors ankstyvuosiuose viduramžiuose atrodė, kad bendruomenė pasitraukė į provinciją, o miestai savo gyventojų dydžiu susitraukė, brandieji viduramžiai tapo urbanizacijos piko metais. Labiausiai išsiskyrė didieji Anglijos miestai, kurie buvo laikomi prekybos ir religijos centrais. Londono populiacija nuo XII iki XIV a. išaugo kone šešis kartus, kai gyventojų skaičius nuo 17 000 pakilo iki 100 000, tai iškart sudarė sudėtingas sanitarines sąlygas. Miestai vis dar buvo išlaikę romėnišką architektūra, kurioje susipynė senosios namų sienos, siauros gatvės ir gyvenimas prie vandens, todėl gyventojams teko gyventi ankštuose ir tankiai apgyvendintuose plotuose.
Be sostinės, ne mažiau buvo svarbūs ir kiti Anglijos miestai, tokie kaip Jorkas, Čičesteris, Linkolnas ir Kenterberis. Nors urbanizacija paskatino gyventojus užsiimti dar didesne prekyba, tuo pat metu tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl staiga pradėjo plisti ligos. Miestuose taip pat ėmė įsikūrinėti gildijos, kurios pradėjo išstumti feodalų kontrolę.
Viduramžiai savo netikėtomis taisyklėmis išsiskyrė ir prekybos pasaulyje, pagrindinis išskirtinumas buvo valiuta, kuri šiandienos žmonėms keltu juoką ar net pasipiktinimą. Pelkėtose teritorijose pagrindinė valiuta buvo laikomi unguriai, o viename istoriniame metraštyje buvo užfiksuota, kad žemės nuomos kaina siekė net 26 275 ungurius. Tokios dabar jau kasdieninėmis laikomos prekės kaip cukrus, druska ar pipirai pagal svorį buvo prilyginamos auksui, todėl jas galėjo įsigyti tik aukščiausiųjų luomų atstovai.
Viduramžiais turtas nebuvo demonstruojamas deimantais ar prabangiais laikrodžiais. XIV a. prabangos prekėmis buvo laikomos metalinės adatos, neretai savo kaina nustelbdamos net minėtus deimantus. Socialinis statusas taip pat buvo demonstruojamas išskirtiniu būdu. Buvo priimtina galvoti, jog kuo ilgesnė nešiojamų batų nosis, dar kitaip vadinama „krakovu“, tuo aukštesnį statusą asmuo turėjo visuomenėje. Keistenybių netrūko ir stalo etiketo taisyklėse, iki XVI a. šakutės nebuvo naudojamos, todėl maistas buvo valgomas peiliais, šaukštais ar tiesiog rankomis.
Teisiniai sprendimai viduramžiais taip pat stebino savo išradingumu, buvo skiriamas daug dėmesio moraliniams principams, o teisiamųjų suole atsidurdavo net ir gyvūnai. Viename iš šaltinių yra aprašoma situacija Savigny mieste, kuriame 1457 m. kiaulė buvo nuteista už nužudymą, o galiausiai jos bausme tapo viešas pakarimas. Tuo tarpu Prancūzijoje arklių teisimai buvo įprasta teisinio proceso dalis. Žmonėms taip pat buvo taikomos griežtos taisyklės, atitinkančios to meto vertybes. Privalomas bažnyčios lankymas buvo viena tokių taisyklių, o jos nesilaikančių gyventojų laukė viešas „nuplakimas“ kaimynų akivaizdoje. Amoralumu išsiskyrė bausmės už savižudybes, kadangi tai buvo laikoma didžiuliu nusikaltimu, mirusiųjų kūnai nebuvo paliekami ramybėje, o viešai išniekinami, vėliau juos deginant šalia bausmės stulpo.
Nors pasakojamas stereotipas apie to meto nešvarą ir higienos trūkumą nėra visiškai klaidingas, vis dėlto gyventojai stengėsi rūpintis savo švara. Pasiturintys asmenys galėjo sau leisti naudotis mieste veikusiomis viešomis pirtimis, o vargšai neretai maudydavosi upėse, tačiau tam buvo skirtos specialios vietos, griežtai paskirstytos pagal lytį. Muilas Europoje plačiau paplito pasibaigus kryžiaus žygiams, tačiau aukštesniųjų luomų atstovai palaikyti švarai ir geram kvapui neretai naudojo aromatiniu aliejus, pagamintus iš gėlių bei žolelių ekstrakto. Nepaisant prausimosi ir taikomų švaros standartų, gatvėse vis tiek buvo jaučiamas itin nemalonus kvapas. Nors ir buvo sukurtas kanalizacijos sistema, ji nebuvo pakankamai išplėtota, ne visi galėjo leisti sau tuo naudotis, dažniausiai viskas buvo supilama į atviras duobes, iš kurių ir sklisdavo tvaikas. Duobės buvo išvalomas tik tada, kai visiškai užsipildydavo, o darbuotojai jas tuštindavo, išveždami atliekas įprastais karučiais. Tuo metu Anglijos karaliaus rūmuose atsirado išskirtina pareigybė pavadinimu „Groom of the Stool“, tai buvo darbuotojas, padedantis valdovui naudotis tualetu.
Karinė pramonė ir riteriai tapo neatsiejamais viduramžių simboliais, kadangi trumpus romėniškus kardus ir ietis pakeitė ilgi kalavijai, o pagrindine jėga tapo nuo galvos iki kojų šarvuoti riteriai su milžiniškais arkliais. Riterių parengimas nebuvo pigus malonumas, o kainavo didžiulius pinigus, kadangi šarvinė ekipuotė galėjo sverti net 60 kilogramų. Net ir šioje srityje Anglija neapsiėjo be papildomų įstatymų, riteriams buvo liepiama kiekvieną sekmadienį praktikuotis šaudyti iš lanko, kad kariuomenė visada būtų fiziškai pasirengusi atlaikyti puolimą. Tuo tarpu moterys kariniuose konfliktuose taip pat atlikdavo savo vaidmenį, po didžiulių mūšių jos padėdavo skaičiuoti žuvusiuosius, nukertant jų rankas ir sudedant į maišą, vadinamą „handbag“. Nors viduramžiais mūšių netrūko, dažniausiai riteriai stengėsi kiek įmanoma jų vengti, todėl pirmiausia viskas buvo sprendžiama derybomis.
Pramogų pasirinkimas buvo įvairus, o neretai ir gąsdinantis. Aukštesniųjų luomų gyventojai arba monarchijos atstovai užsiimdavo paukščių medžioklės ypatumais. Vakarais juos linksmindavo muzikantai, tačiau jų statusas nebuvo prestižinis, jie buvo laikomi vagimis ir sukčiais, todėl po pasirodymų jiems tekdavo glaustis tvartuose ir kluonuose, kadangi jiems nebuvo leidžiama miegoti pastatų viduje. Knygų skaitymas buvo retas malonumas, kadangi kiekvieną kopiją tekdavo perrašyti ranka, o tai neretai trukdavo net keletą metų. Pagrindinės visuomenės pramogos dažnai buvo šiurpinančios, kadangi gyventojai mėgo stebėti viešas bausmes, tokias kaip kūno dalių kapojimą ar pakarimus.
Tai, kad viduramžiais religija formavo viską, nėra tik dar viena spekuliacija. Faktai iš tikrųjų rodo, kad bažnyčios įstatymai diktavo viską, tarp jų mitybos, elgsenos ar suvokimo principus. Pasninko buvo laikomasi beveik trečdalį metų, o gyventojų tikėjimas antgamtinėmis galiomis, tokiomis kaip velnias ar raganos buvo visuotinis. Nepaisant didelio dvasinio pasišventimo, religijos atstovai siekė gauti finansinės naudos, o bažnyčios sukurta sistema ilgus metus pelnėsi iš gyventojų. Maldos namų siekiai labiausiai atsiskleidė Kryžiaus žygių metu, kuriuos iniciavo pats popiežius Urbanas II dar 1095 m., viliodamas karius dvasinėmis privilegijomis. Tam, kad būtų sutelkta grėsminga kariuomenė, bažnyčia pasinaudojo savo padėtimi ir pradėjo dalinti indulgencijas, kurių veikimo principas buvo už karinę tarnybą panaikinamos visos nuodėmės. Taip dvasininkams pavyko užkariauti ne tik naujas žemes, bet ir gauti finansinės naudos, kadangi užimtose teritorijose atsirado dar daugiau valstiečių, kurie privalėjo bažnyčiai mokėti dešimtinę, tokiu būdu popiežiaus iždą pasiekdavo reguliarūs kaštai. Vėliau bažnyčios įžūlumas tik augo, o indulgencijas gyventojai galėjo net nusipirkti už pinigus. Pasiturintys pirkėjai gaudavo bažnyčios kvitus, kurie būdavo tarsi pažymėjimai, kad visos nuodėmės yra atleistos. Tokiu būdu religija pradėjo virsti verslu, o Kryžiaus žygiai tapo pagrindine schema, kuria buvo prisidengiami žemių užkariavimai. Galiausiai žmonės atrodo paprastą būdą, kad nereikėtų ir atgailauti ir baimintis skaistyklos, o bažnyčia žmonių naivumą išnaudodavo prabangių katedrų ar maldos namų statyboms, taip sugriaunant visas dvasinio tikėjimo pamatines vertybes. Dvasinis tikėjimas ėmė griūti tik po didžiųjų maro epidemijų, kai žmonės pradėjo suvokti, kad religija nėra visagalė prieš mirtiną ligą.
Viduramžių eros pabaigą žymi keli svarbūs istoriniai įvykiai, iš pagrindų pakeitę visuomenės raidą. Pirmasis jų, maro epidemija, kitaip vadinama juodoji mirtis, pareikalavo trečdalio Europos gyventojų gyvybių, negrįžtamai pakeisdama feodalinės visuomenės sandarą ir sumenkinant bažnyčios vaidmenį visuomenės gyvenime. Antruoju tapo šaunamųjų ginklų atsiradimas, kuris iškart privertė riterius atsitraukti, jiems netenkant stipraus karinio pranašumo, kadangi šaulys be ilgo pasirengimo galėjo iš toli nušauti karį. Daugelis šaltinių pateikia skirtingas datas, kada baigėsi viduramžių laikotarpis. Vieni pabaigą sieja su Konstantinopolio žlugimu, kiti su 1492 m. įvykusiu Amerikos atradimu, kituose metraščiuose viduramžių pabaiga aprašoma kartu su 1517 m. įvykusia protestantiškąja reformacija. Šis įvairiais mitais apipintas žmonijos istorijos laikotarpis nebuvo vien „tamsiųjų amžių“ laikotarpis su kariniais konfliktais ir ligų protrūkiais. Tai buvo visuomenės virsmo etapas, į mūsų gyvenimus atnešęs iki šiol naudojamus išradimus, universitetinio švietimo sistemą bei moderniąją urbanizaciją.
