Charles met Hugo: Ugnė Barauskaitė

Paskelbė: Data: 2016-08-12 04:16

Spausdinti | Komentarai

Ugnė Barauskaitė / © Monikos Požerskytės nuotr.

Ugnė Barauskaitė, knygų O rytoj vėl reikės gyventi (2002), Dešimt (2005) ir Vieno Žmogaus Bohema (2016) autorė, poetiškai lakoniškai paprastai…

Namai ten, kur…

Ten, kur galiu stumdyti baldus pagal savo pageidavimą. Akivaizdu, kad nei svečiuose, nei viešbutyje to nedarau, kad ir kaip puikiai ten jausčiausi.

Geriausia vieta pirmajam pasimatymui?

Nežinau, jau seniai nevaikštau į pasimatymus – nei pirmus, nei paskutinius. Bet pavalgyti būtų neblogai. Na, tarkime, restoranas „Neringa“. Mane žavi objektai, išlaikę savo veidą ir charakterį – tiek estetiniu, tiek kulinariniu požiūriu.

Romantiškiausias gestas, kurį sunku pamiršti?

Jūs mane verčiate galvoti dalykus, kurių aš visai nenoriu nei galvoti, nei prisiminti. Buvę dalykai – jau praeitis. Nebeįdomu. Ir kadangi šiuo metu į galvą tikrai niekas netopteli, tai ir nebandysiu prisiminti.

Paskutinis matytas spektaklis?

Gėda, bet į teatrą einu žymiai rečiau, nei norėčiau. Turiu ir pasiteisinimą – dirbu vakarais ir savaitgaliais. Todėl paskutinis buvo beveik prieš metus – „Didis blogis“. Spektaklis, kuris beveik niekam tąkart nepatiko, tačiau kalbėjo ir diskutavo apie jį visi. Tikriausiai tai gerai.

Jei taptumėte mere vienai dienai, ką per ją nuveiktumėte?

Nieko. Per vieną dieną net su pavaldiniais nespėčiau susipažinti, o apie povandenines sroves – jau ką ir kalbėti. Per vieną dieną spėčiau nebent savo kabinetą apžiūrėti, kavos išgerti ir tvarkingai namo išeiti.

Ką kolekcionuojate?

Nieko. Kolekcija – toks rimtas žodis ir užsiėmimas, reikalaujantis nuoseklumo, atsidavimo ir panašiai. Tačiau perku daug interjero žurnalų. Iš kiekvienos kelionės parsivežu jų visą krūvą. Namuose tam skirtos specialios lentynos.

Koks paskutinis albumas, kurį įsigijote?

Albumas? Turbūt juokaujate. Aš juk dvidešimt metų dirbu radijuje! Neperku muzikos, nes man jos netrūksta, o jeigu vis dėlto trūksta, įsijungiu užsienines radijo stotis. Turkišką, libanietišką ar panašiai. Arba tiesiog susirandu pageidaujamą kūrinį youtube.

Kas Jums yra grožis?

Dalykas, dėl kurio neturėtų  būti ginčijamasi. Bet aš ginčijuosi.

Ką matote, kai žvelgiate į veidrodį?

Priklausomai nuo apšvietimo. Kartais man ta moteris patinka, o kartais imu skaičiuoti, kiek jau reikėtų sumokėti plastikos chirurgams. Bet paprastai į veidrodį nežiūriu. Geriau jau pro langą.

Mankšta ar meditacija?

Mankšta, žinoma. Darbe sėdžiu beveik nejudėdama daugybę valandų. Jeigu nesportuočiau, tiesiog susirgčiau. O kažkaip specialiai medituoti – tai, tikriausiai, irgi sėdėti. Ar ne? Niekada tuo išsamiai nesidomėjau, tik filmuose matau, kad žmonės „medituoja“.

Kokia gyvenimo prasmė?

Kiekvienam savaip. Man turi būti įdomu. Kai jau taps neįdomu, tada iš karto mirsiu. Pati ir neatsikalbinėdama. O šiaip tai žmogui turi būti gera. Visom prasmėm – fizine, emocine, intelektualine, estetine ir kitokia. Nusikankinti tai kiekvienas durnius gali!

Jei Jus prisimintų dėl vieno dalyko, kas tai būtų?

Mano duktė tikriausiai pasakytų, kad aš ir vėl stumdžiau baldus. Nežinau! Negali juk visi vienodai prisiminti. Khm… Na, kiekvienas tikrai galėtų pasakyti, kad buvau maža ir smarki.

Ko labiausiai bijote?

Alzheimerio. Ar bet kurios kitos rimtos smegenų ligos.

Kokią pamoką buvo sunkiausia išmokti?

Kad reikia paleisti praeitį. Jei neatsitiko – tai neatsitiko, jau nepasivysi.

Kokią knygą dažniausiai rekomenduojate kitiems?

Samuelio Shemo „Dievo namus“. Nepakartojamas medikų cinizmas.

Kuris maistas tolygus laimei?

Tikriausiai gabaliukas šviežios baklavos. Arba šiltas sviestinis ragelis su zaataru.

Ko niekada nesuprasite?

Astronomijos. Klausau, klausau… ir jau suprantu, kad neklausau. Smegenys absoliučiai nepriima tos kosminės informacijos.

Ar bijote mirti ir to, kas atsitiks po to?

Mirti tai ne. Esminis klausimas – kaip mirti. Bet jeigu išsigąstu, tai guodžiu save, kad tikriausiai nebus baisiau už gimdymą. Principas tas pats: jeigu dar gali ištverti – ištveri, jeigu nebe – atsijungi. Ir viskas.

Kas yra Jūsų didvyris/-ė?

Na, tikriausiai esamų aktualijų šviesoje – Rūta Meilutytė. You go girl!!!

Geriausi atradimai?

Kad laikas bėga. Žinote, iki kokių keturiasdešimties atrodo, kad laikas stovi vietoje ir jo visada bus, tad galima ir pagulėti, ir atidėti, ir paverkti. O paskui labai jau greitai pamatai, kad jeigu ne DABAR – tai niekada.

Mada ar stilius?

Stilius, žinoma. Aukštoji mada išrinktiesiems, masinė mada – masėms. O aš, akivaizdu, nei tas, nei kitas. Bet man labai patinka mados (tiksliau, dizaino) istorija. Stilių raida nėra atsitiktinė ir suvokti socialinių, politinių, ekonominių faktorių įtaką estetikai yra nepaprastai įdomu. Aš juk, šiaip ar taip, studijavau menotyrą.

Vieta, kurioje visada jaučiatės laiminga?

Anksčiau būčiau sakiusi, kad prie jūros. Bet kurios ir bet kada. Dabar tikriausiai sakyčiau, kad tas momentas, kai tik išeini iš oro uosto pastato Tas ore tvyrantis karštis, kitokio gymio žmonės, kita kalba! Kai supranti, kad viskas – jau atskridai. Bet čia turint omenyje, kad pastaruoju metu dažniausiai skrendu į Libaną arba Turkiją. Žiemą Švedijoj tikriausiai visiškai neapsidžiaugčiau!

Ugnės Barauskaitės knyga Vieno Žmogaus Bohema (2016) – visuose didžiausiuose Lietuvos knygynuose.

Charles met Hugo

Charles met Hugo

Šis tekstas publikuotas bendradarbiaujant su Charles met Hugo.

 
traffix.lt