– Total body blast. To baby or not to baby? – skaito žurnalo viršelį dantimis nuo kaulo plėšdamas mėsą.
– Sveikas atvykęs į moterų pasaulį… Įsivaizduok, jei, kas surinktų kelių mėnesių moterims skirtų leidinių antraštes ir visas jas perskaitytų vyrams, – pauzė, – nuneštų stogą.
Love your body. How to Love Your body. Shredding for Summer? Burn while You Earn. Outsmart Your Inner Quitter. Smash your body goals. Smash your goals. Supercharge Your Skin. How to Think Happy. Eat Happy. Winning at Life. Fire up Your Fitness. Sculpt Killer Abs. Tone Every Zone. Harder Faster Stronger. Strong Hot & Sexy. Crazy in Love. (tas pats viršelis).*
Beveik, kaip Irvino Velšo „Traukinių Žymėjime“ norisi klausti: But why would I want to do a thing like that?**
Užaugau vadovaudamasi Cosmopolitan šūkiu: jauna žavi veikli. Jau keturiolikos atlikinėjau testus, kad sužinočiau, kas man svarbiau: karjera ar šeima? Dvylikos sužinojau, kas patinka vyrams. Vyrams tuo metu patiko, kai lytinio akto metu partnerei slystant žemyn jos ilgi plaukai kutendavo liemenį. Labiau nei deimantinio žiedo troškau ilgų plaukų. Beje, deimantinis žiedas kompanijos De Beers reklaminis triukas, pažadas širdies. Ir daugeliui – dešimtmečiai nugaros lenkimo. Žvelgiant atgal, gal tie leidiniai ir neturėjo patekti į mano rankas…
Žurnalai – mano garbės dvikova. Jie sako: va, čia yra kosmetinės priemonės, kurių negali sau leisti ir be kurių atrodysi, kaip Baba Yaga. Ir aš perku, kartais į kreditą, nes priemonių tik daugėja ir jos vis brangsta, ir niekas nesikeičia, su metais tik blogėja ir vieną dieną pagaunu save kontempliuojant botokso injekcijas. Nieks net nepastebės, kad mano mimikos sustingusios laike. Vis vien vaikštau nustačiusi pokerio veidą.
Veido kremai, kaip plaukų suktukų – tolimas prisiminimas. Vos prieš kelis metus nedrąsiai diskutavę apie plastinę operaciją, žurnalai siūlo geriausius specialistus. Plastinė operacija, kaip dizainerio rankinukas tapo socialinio statuso rodikliu.
Seniau užteko drėkinti arba maitinti, dabar veido odos priežiūra, kaip diena Chemijos katedroje, Agrotechnologijų fakultete. Ar tikrai kas nors pasikeistų, jei vonios spintelėje liktų kiekviename supermarkete randamas low-key prausiklis ir visiems gyvenimo atvejams tinkantis Nivea kremas? Ir apskritai, kodėl man vis dar rūpi, kai vienintelė auditorija – trisdešimt šeši vazoniniai augalai? Kodėl mano žymių juosta, kaip Douglas parduotuvė? Kodėl vis dar perku žurnalus ir skaitau kelionių skiltis, jei pasaulis jau devynis mėnesius primena distopinio filmo scenarijų? Gal tai tik pabėgimas? Kaip šlamštmaistis, šūdinos televizijos programos, ar nesibaigiantis slinkimas Instagram programėlėje?
Church Street naudotų knygų parduotuvėje, Stoke Newington‘e, atrėmusioje ne vieną pasiūlytą plėtrą, kur kvepia pageltusiais puslapiais, dulkėmis ir pelėsiu, visada skamba džiazas ir senas, Hemingvėjų antroje gyvenimo pusėje primenantis, vyras perkainuoja knygas. Ten kažkada ieškojau Rugiuose prie bedugnės, ten radau Mažąjį Princą ir perverčiau ne vieną eilėraščių knygą. Tačiau prieš savaitę, mados skyriuje aptikau Supermodels‘ Beauty Secrets, kaip ir priklauso tokiai knygai – rožinės spalvos. Knygutę, kurią tūkstantmečio pradžioje skaitė visos devintokės.
– Ką čia radai? – paklausė visą detektyvų skyrių išanalizavusi draugė.
– …, – parodžiau viršelį, – turiu surasti kokią rimtą knygą, kad atsvertų, kitaip negaliu pirkti.
– Imk šitą, – traukdama Vinstono Čerčilio Tamsiausią valandą pasiūlo.
– Žiūrėjau jau į šitą, gal kiek per drastiška, nepatikės…
– Pirk, ką jis žino, gal čia dovana?
Knygos tąsyk taip ir nenusipirkau. Nežinau, kokia laiko mašina ji atkeliavo į tą knygyną, bet laikus, kai moterys skaitė tokius pezalus, nuplovė ketvirtoji feminizmo banga. Dietas pakeitė V is for Vegan, Cindy Crawford Shape Your body – joga su Adriene. Tačiau, vis dar negalime atsigauti nuo Kate Moss ir Johnny Depp jaunos meilės… o, kaip švyti Gwyneth Paltrow nešvytės jokia nuomonės formuotoja.
Lygiuotis į devyniasdešimtųjų Holivudo žvaigždes, kur kas mažiau skausmingas kirtis per pasitikėjimą savimi, nei kasdien susidurti su socialinėse medijose pristatoma kasdienybe. Ypač dabar, kai surakintas baimės sėdi namuose, o Instagram šeria vaizdais iš vasarnamių, atostogų užsienyje ar prie mylimos Baltijos, bet ne Klaipėdoje, o Nidoje, o jei Klaipėdoje, tai bent Smiltynėje, o jei Palangoje, tai ten, kur atostogaudavo prezidentas Brazauskas. Moterys sugrįžusios į gamtą, net rudenį, pliuškenasi ežere, kaip laumės rasotose pievose naktį, šviečiant mėnulio pilnačiai jos linksminasi iššaukdamos kitų moterų ašarų lietų ir emocines audras.
Jei rasotose pievose šoktų Gwyneth, man būtų gražu pažiūrėti, bet jau po minutės valgyčiau Haribo meškučius ir galvočiau, ką pasigaminti vakarienei. Tačiau, kai nuotraukose matai kūną ir kraują žmonių, kuriems spaudei ranką, viskas tampa labai asmeniška. Guminukai geriausiu atveju nusistumia į foną, blogiausiu tampa žmogaus dydžio teisėjais, stovi visi virš galvos ir vienas per kitą klausinėja: kodėl neplaukioji ežere, kai lauke vos plius dešimt? Kas čia, surūkusi cigaretė? O višta šaldytuve – organiška? Ar ji augo laisvėje? Kas paliudys? Ar pradėjai rytą nuo jogos? Ar stovėjai ant galvos? Kodėl dar neturi savo verslo? Kodėl neturi vaikų? Kodėl neturi verslo ir vaikų, ir nekeliauji su jais? Kas čia? Užsikimšusios poros? Nepešioti antakiai? Nedažytos plaukų šaknys? Kas per savivaliavimas? Ir pan. Geltonas guminukas tyliausias, jis skleidžia šviesą.
Žurnaluose viskas kitaip, žurnaluose tik geriausieji. Skaitai apie stilingą antrą kartą ištekėjusią moterį, su sėkmingai besivystančiu verslu, tvarkingai aprengtais, išauklėtais vaikais, kurie darželyje valgo su peiliu ir šakute, o laisvalaikiu skaito Little People Big Dreams knygutes, ir galvoji: vieną dieną ir aš taip gyvensiu. Man trisdešimt trys, moteriai – trisdešimt keturi, bet tie žurnaliniai metai, atrodo, kaip kitas gyvenimas, suteikia vilties ir laukimo džiugesio. O tada skaitai, kad moters marškiniai iš Mango, o švarkas ir kelnės iš Zaros, auskarai – Tiffany & Co. Žodž, kiekviena, nepriklausomai nuo pajamų, gali ja tapti, jei įsigys šiuos daiktus. Nueini į Mango pirkti marškinių, o ten – sold out.
Per karantininį savęs raminimą pirkiniais pastebėjau, kad laimė išties yra vienu neįsigytu daiktu per toli (vis dar). Kaip ir ilgaamžiškumas, dieviškas grožis, nežemiškas seksas, tobuliausi namai bei pavydėtina sėkmė.
Po savaitės užsukau į Church Street knygyną, rožinės spalvos svarą penkiasdešimt kainuojanti knygutė buvo ten, kur ją ir palikau. Per septynias dienas jos nieks net nepalietė. Paėmiau į rankas ir atsukusi nugarėlę, dalinai dengdama ją šaliku, nuskubėjau prie kelionių skyriaus, po to prie grožinės literatūros. Ilgai skaičiau nugarėles, kol pagaliau radau jai porą – Jeane Paul Sartre The Age of Reason.
*Women‘s Health žurnalo viršelių temos, lietuviškai skambėtų maždaug taip:
Mylėk savo kūną. Kaip mylėti savo kūną. Smulkini save vasarai? Degink ir užsidirbk. Pralenk savo vidinę nevykėlę. Sutriuškink savo kūno tikslus. Sutriuškink savo tikslus. Perkrauk savo odą. Kaip mąstyti pozityviai. Valgyk pozityviai. Nugalėk gyvenime. Užkurk savo fitnesą. Sulipdyk žudančius pilvo raumenukus. Kiekvienos zonos tonusas. Sunkiau greičiau stipriau. Stipri karšta ir seksuali. Beprotiškai įsimylėjusi.
** Bet kodėl norėčiau taip elgtis?
*** angl. feed – maitinti, šerti, tiekti
Apsilankykite marijadjacenko.com
Taip pat skaitykite: Dieve, saugok karalienę: ką rengtis?
