Tapytoją Tadą Tručilauską ir interjero dizainerę Eleną Kotryną Laurinaitytę sieja viena bendra, bet labai svarbi aplinkybė – jie abu įsitikinę, kad kūriniai namams svarbūs ne tik estetiškai, bet ir atneša labai stiprios energijos.
Pasak menininkų, žmonėms panorus įsigyti jų kūrinių, su naujaisiais savininkais svarbu pabendrauti asmeniškai. Tokiu būdu geriau atsiskleidžia, kokias emocijas jie išgyveno kurdami, ir galima pamatyti darbą per kūrėjo spektrą.
E. K. Laurinaitytė: šviestuvas – svarbi interjero dalis
Dizainerė E. K. Laurinaitytė šviestuvų projektavimu užsiima jau ketvirtus metus. Pirmieji šviestuvai gaminti interjero projektams kaip interjeriniai, bet keletas modelių išsivystė į serijinę gamybą. Pasak Elenos Kotrynos, sujungusi Vilniaus dailės akademijoje ir Atėnuose įgytą patirtį, ji suprato kad šviestuvas – labai svarbus interjero objektas, įnešantis emociją, tad nori juos kurti.
„Šviestuvai gali daug ką padiktuoti ir nulemti tiek šviesos, tiek dekoro prasme. Studijuojant VDA, gavau užduotį sukurti šviestuvą, tad išmokau lituoti šviesos diodus (LED), atlikau daug kitų užduočių ir supratau, kad man tai labai įdomu“, – sako E. K. Laurinaitytė, kurianti kaip „Elena Kotryna“.
Nors svarbiausia šviestuvo funkcija yra šviesa, pasak dizainerės, labai svarbu, koks konceptas kuriamas interjere šviesos atžvilgiu – ar tai bus bendras apšvietimas, ar daugiau šešėlių, kurie suteikia mistikos ir intrigos, ar norima skaidyti zonas skirtingais apšvietimais. „Dabar tendencijos eina link to, kad šviestuvai traktuojami ne tik kaip nematomi objektai, bet patys savaime išsireiškiantys namų akcentai. Daugumą mano kurtų šviestuvų galima pamatyti „Domus galerijoje“ „Studio Sanguinico“, o specialiai Dizaino savaitei sukurtą instaliaciją – Vilniaus gatvės „Caffeine“, – kalba Elena Kotryna.
Elenos Kotrynos kurta instaliacija Vilniaus g.
Elenos Kotrynos kurtas šviestuvas
Pasak dizainerės, dauguma jos šviestuvų gimsta pagal užsakymą, kai žmonės, neradę sau tinkamo daikto, ateina ir paprašo jį sukurti. Kaip teigia Elena Kotryna, nors dėl pageidaujamo daikto vyksta daug derinimo, ji į tai kartais pažvelgia diktatoriškai ir įneša daugiau savo patirties.
T. Tručilauskas: aš sau esu didžiausias autoritetas
Tadas Tručilauskas / Asmeninio archyvo nuotr.
Svajonę tapti mediku ir gitaros akordus paleidęs tapytojas įsitikinęs, kad kiekvienas meno kūrinys turėtų kuo tiksliau išreikšti žmogaus vidinį pasaulį, todėl su malonumu skiria laiko nusprendusiems į namus įsileisti jo kūrybą.
„Jei žmogus nori paveikslą priderinti vien tik prie interjero, visada stengiuosi pakeisti jo nuomonę. Paveikslas nėra tik spalvos, derinamos prie baldo, tai energetika. Kai kuriais atvejais jį galima netgi palyginti su filmu – gyvas ir turi daug įvairiausių priėjimų, tačiau ne kiekvienas gali susikaupti ir pažiūrėti iki galo“, – sako T. Tručilauskas.
T. Tručilausko darbas
Nors tapytojas dirba kasdien po 10–16 valandų ir paveiksluose palieka daug savęs, su jais išskirti menininkui sunku nebūna ir vėliau apie juos negalvoja. Anot T. Tručilausko, praleidžiant tiek laiko su savo mėgstama veikla, tai tapo ne tik darbu, bet kartu ir poilsiu. „Atrodo, kad maišydamas spalvas, darydamas potepius, žaisdamas su materija, bendrauju su gamta, Dievu. Tapymas man – ir darbas, ir poilsis, lyg absoliuti meditacija“, – tvirtina tapytojas.
Nors T. Tručilauskas dar jaunas menininkas, sako, kad autoritetu laiko pats save. Šią mintį veda jausmas, kad niekas pasaulyje už jį nepadarys to, ką turi padaryti pats. „Autoritetu laikau pats save. Visi kiti autoritetai yra tik įsivaizduojami, nes jie gyvenime gali būti visiškai kitokie, nei daugelis mano. Kaip pavyzdys – kiti tapytojai, muzikantai, istorinės asmenybės, – sako T. Tručilauskas, kurio naujausią kūrybą galima pamatyti gegužės 7–13 dienomis vykstančioje Dizaino savaitėje „Domus galerijoje“. – Vis dėlto ateityje į savo darbus žiūrėsiu kaip į blogesnius, nes tai, ką padarysiu, bus daug daug geriau.“
T. Tručilausko darbas
Neseniai menininką vieno pasaulinio viešbučių tinklo atstovai pakvietė į Berlyną, kur patikėjo užduotį – ant sienos nutapyti baltuose kontūruose medituojantį žmogų. „Nors iš pradžių dėl šio projekto apėmė abejonės, supratau, kad turiu jį atlikti, – sako tapytojas ir priduria, kad šis projektas paskatino galvoti apie įsikurdinimą svečioje šalyje. – Čia visai kitos galimybės, kita energetika, gausu galerijų, kurios inspiruoja kurti dar daugiau.“
Dizainerė E. K. Laurinaitytė savo autoritetu laiko architektą Audrių Ambrazą, kuris, pasak jos, yra kokybiškos, brandžios kūrybos pavyzdys, turintis daug idėjų, kurį kiti nevengia kopijuoti. „Šis architektas patvirtina ir mano dar studijų metais išgirstą mintį, kad idėjų taupyti negalima, nes kuo daugiau paleidi, tuo daugiau jų ateina“, – kalba dizainerė.
