Viskas prasidėjo ir įsibėgėjo kaip ir visada: darbas draugija automobilis karvėmalos cepelinai/vėdarai maxima festivalis. Šiokią tokią keisties improvizaciją eiliškume, žinoma, galėtume padaryti, pavyzdžiui, išmetant šlykščiąją maximą ar didžiuosius cepakus keičiant karališkųjų krevečių iešmeliu, bet esmė lieka ta pati: padirbt, paėst, važiuot, patūsint.
Važiuojasi visai smagiai, akis žavi Aukštaitijos landšaftai, ežeriokšniai, keistos bažnės. Net nepajunti, kaip pradeda krapnoti. O tai juk buvo pirmas nekaltas pranašas apie laukiančią purvo baisybę.
Atvykę, į salą nevažiuojame – pabūgstame užklimpti. Užtat šauniai pašnekame su bilietus dalinančiu ir apyrankes segančiu personalu. Nutariame nevargti ir su palapine – opelyje vietos užteks abiems. Galbūt kitą naktį.
Jau prie kasų supratome, kad nepasiimti botų (aš tai juos vadinu čebatais, bet, tarkim) buvo turbūt didžiausia savaitgalio klaida. Festivaliaujant teko ir klimpti, ir skęsti ir bijoti, kad koks nors fantastinis gyvis tame purve pėdos nenukąstų.
© Ryčio Šeškaičio nuotr.
Pataikome išgirsti paskutiniuosius Dónio ir Rasos Serros akordus. Keičiame steidžą ir ne akimirkai mūsų dėmesį tartum traukinių judėjimas giedrą žiemos naktį prikausto Karolina Cicha & Bart Palyga pasirodymas. Girdime ir lenkų, ir jidiš tekstus, švelniai perteiktą muziką ir savitą pulsuojančią ritmiką. Dabar sunku tiksliai atsiminti sukilusias mintis, bet ši netikėtai atrasta kompanija buvo pirmas stiprus festivalio niuktelėjimas man, jame anksčiau nedalyvavusiam.
© Ryčio Šeškaičio nuotr.
Užbaigę Karolinos ir kompanijos pasirodymą patraukiame atgal link Perkūno scenos. Ten jau įsibėgėję G&G Sindikatas suka savo bytą. Nors festivalio draugas purkštauja, kad sindikatas – čia ne į temą, su juo sutikti negaliu. Sindikatas čia kaip tik per visur į temą – nors jis ir nenešioja tamsių ar lininių drabužių, žemu, alučio ragavusiu balsu, užstalėje nedainuoja sutartinių, ši hip hop grupė man visada rodėsi kaip koks tautinis brandas, kaip geriečiai lietuviškumo kariai, savo ne per įkyria propaganda verbuojantys ir linksminantys tą patį intelekto nesužalotą būrį, kuris labai mėgsta Andrių Tapiną ir vaikšto į juokingus piknikus, prenumeruoja Patreon. Žodžiu, sindikatas tokia pat lengva klišė kaip ir visas… (įsistatykite čia ką norite). Beje, labai patiko, kad padainavo Darome Hip-Hop – mėgstu nuo šeštos klasės. Apibendrinant, viskas su tuo sindikatu gerai, ir jo koncertas publikos palaikymo atžvilgiu buvo vienas sueičiausių.
© Ryčio Šeškaičio nuotr.
Po G&G grįžtame į Dūburio sceną, ir ten mūsų dėmesį pavagia tikrų tikriausi muzikiniai vagys – Death in Rome. Gal ir pasąmoningai čia tokį kalambūrą užraičiau, bet… dauguma Death in Rome dainų – skolintos pop dainos. Pasirodymą pradeda Rihanna – Diamonds, įsibėgėja Aqua – Barbie Girl, važiuoja link finišo, deja, nepamenu su kuo (ai, taip, juk tai buvo žymioji Noir Desir – Le Vent Nous Portera (Bertranai, laikykis!). Pateikia ir, berods, savos intensyvios kūrybos. Death in Rome man labai patiko, neveltui jų daug klausiau ir grįžęs namo, net Wrecking Ball žodžius pasimokiau…
Pirmas vakaras mums tuo, ką aprašiau, ir užsibaigė. Na gerai, ne visai. Bet juk mažai kam įdomu, ką du menkai publikai pažįstami vyrai prie taurelės ir užtepėlės automobilyje aptarinėjo?
© Ryčio Šeškaičio nuotr.
Šeštadienį pradedame festivalio teritorijos apžiūra. Vėl keiksnojame dumblą, sėkmingai toliau betonuojantį mūsų batus. Apsilankau Media palapinėje. Ji kuklesnė, nei, tarkim, Positivus, bet, iš bėdos, prisėsti galima. Čia pat įsikūrusi ir Kino ir paskaitų palapinė, kurioje gerą valandą stovėdamas praklausau labai įdomios Audriaus Beinoriaus paskaitos apie dievą Indrą ir jo vadžrą. Apskritai ši palapinė galėjo būti atskiras festivalis, kuriame būčiau įsikūręs su visam, jei ne ta meilė – muzika.
© Ryčio Šeškaičio nuotr.
Skaitinėdamas šeštadienio festivalio meniu, baisiai nusiviliu, praleidęs šachmatų turnyrą. O taip norėjosi tapti 9-uoju festivalio didmeistriu, finalinėje kovoje drąsiai gambijuojant karalienę ir pasiekiant matą rikiu, pora pėstininkų ir karaliumi…
Kūlgrinda ir Atalya kažkaip per daug neįšildo (gal per dideli lūkesčiai?), tad nusprendžiame pasiteliuškuoti ežerėlyje. Negana to, už poros valandų išbandome ir vietoje sumontuotą pirtelę su pilna programa. Nors karščio galėjo būti ir daugiau, buvo pats laikas susišilti (juk rugpjūčio vakarai šiais keistais laikais linkę greitai vėsti). Išsiparinę, įžengiame į Perkūno sceną, o ten – Lemon Joy.
© Ryčio Šeškaičio nuotr.
Mano santykis su lemonais visada buvo ant šiokio tokio klaustuko. Jaunystėje gal jie paišėsi į vieną krūvą su Mango ir Naktinėmis Personomis (dabar nesiečiau net šių), visgi, laikui bėgant ir atimant iš manęs tuos trapius jaunystės metais užtarnautus vaisius, pradėjau jausti Igorį ir apie, ką jis dainuoja. Tekstai prarado lėkštumą, muzikos pradėjo skambėti kažkaip depešmaudiškai, užsimaniau į gyvą pasirodymą, kurį po daug metų pertraukos štai savaitgalį ir užtikau. Kofas moka valdyti minią, kas be ko, turi savo charizmą, pasireiškiančią per judesius, žingsnelius, išvaizdą, miaukimą, dainų darną. Nors tai ir buvo vienas popsiškiausių Juodaragio pasirodymų, jis buvo lyg cinamonas ant pyragėlių – gal ir nebūtinas, bet džiuginantis jusles.
Koncertui besibaigiant, nusigauname iki Dūburio scenos, kur naujai sutikti draugai sako: „bus labai gerai“. Visgi labai gerai tikrai nėra. Of The Wand and The Moon nedaro žadėtų stebuklų. Jei noriu pagulėti ir paverkti su ramia gotiška ar industrine muzikėle galiu pasileisti ir kokius nors Coil, kurie darbą padarys profesionaliau.
© Ryčio Šeškaičio nuotr.
Apsišiltinę grįžtame klausytis Wardruna. Wardruna, nors ir stipresnė už apkalbėtus praeitoje pastraipoje, kažkokio katarsio irgi nekelia. Linksmai juda moteris, linksmi drabužiai, efektingi sužaidimai su šviesomis ir netikėtumu, bet iš dark folk dievukų tikėjausi daugiau nei vis prasibraunančių išdavikų žiovuliukų.
Galiausiai – Solo Ansamblis. Pacituosiu burbeklį draugą: „dar daugiau išsidirbinėja, visai nebenoriu jų klausytis“. Gaila, bet turiu su juo bent iš dalies sutikti. Man tai buvo pirma gyva Solo Ansamblio patirtis, visgi jie parodė ne ką kita, kaip šiek tiek ištęstą Opus Ore pasirodymą, kuris kiek pabodo jau ties viduriu. Jei chebra greitu metu nesukurs naujų šlagerių, tai net paauglių armada neišgelbės nuo užmaršties ir sudūlėjimo. Sakysit, Solo Ansamblis daro ne tik muziką (kuri, pripažinkim, pakankamai vienodai-lygiai nukalta), bet ir šou scenoje. Taip, daro, bet šou dėl šou paprastai neturi vertės, nebent tai bus Šventinis Bankuchenas, tobulai jaučiantis tam tikros publikos humoro jausmą. Laukiam ko nors naujo.
© Ryčio Šeškaičio nuotr.
Vakarą maloniai užbaigiame paskutinėmis talentingojo Vėjopačio elektronatomis bei Ramūno Greičiaus filmu Baltos dėmės mėlyname, kuris, beje, nėra toks jau ypatingas.
Sekmadienį daugiau košėję braidyti, deja, bet nebenorime, ir net gaida pasimokyti žaisti ripką čia nebepadeda. Pabandžius viską, ką čia parašiau, apjungti ir padaryti vieningesnę išvadą – Mėnuo Juodaragis – ne toks nišinis folk festivalis, kaip įsivaizdavau anksčiau. Tą liudija, tiek muzikinio žanro platumas, tiek pakankamai įvairi lankytojų terpė. Pridėkime puikią gamtą (tik kitą kartą, prašyčiau, mažiau purvo), lengvą visa ko mitologizaciją, cibulinę už tris eurus ir daugkartinius bokalus, pulką, visur lakstančių bamblių, ir gausime balansuojantį tarp genties, tapatumo ir ramybės vasaros palydėjimo festivalį.
Dar labai daug ugnies! Kam tai galėtų nepatikti?
