Ką tik knygynuose pasirodžiusi jauno poeto, Mariaus Plečkaičio, knyga „Spektras“ – dar vienas šviesos spindulys, šalinant visiškai užpelyjusią mūsų literatūrinę padangę. Apie naują knygą, kūrybą, maistą ir sueitis – visa tai šiame interviu.
Vilniaus knygų festivalyje pristatei savo pirmąją knygą „Spektras“. Papasakok neišsilavinusiems lietuviams, kas ji ir apie ką ji?
– Tai knyga apie kartais skaudų, o kartais visai spalvingą gyvenimą, potyrius jame. Nemėgstu nuobodžių skaitinių, tad „Spektre“ daug šėlo ir dar daugiau įvairiapusės kritikos bei ironijos. Manau, tik saveikaudamas ir žaisdamas su tekstu lyg su gyvu daiktu, gali jį suhomonkulinti, padaryti gyvą ir krizenantį ar, atvirkščiai, mirštantį iš sielvarto. „Spektrą“ teoriškai dėčiau kažkur tarp intelektualiosios ir nuotykinės, mistinės literatūros. Jame nemažai ilgokų epinių kūrinių, iš dalies įprasminančių mano ir pasaulio kaitą, atspindinčių juos.
Kodėl parinkai „Spektro“ vardą savo knygai?
– Žodį „spektras“ pamėgau perskaitęs ukrainiečių fantasto Sergej Lukjanenko to paties pavadinimo dviejų tomų romaną, Vėliau spektras man prigijo kaip universalumo, tarpdiscipliniškumo simbolis ir atitikmuo. Laikau save labiau Renesanso žmogumi, nei Modernizmo epochos atstovu. Labiau vertinu platų išmanymą nei specifinės nišos pasirinkimą, visą gyvenimą dedikuojant tik jai. Tai pernelyg didelis pataikavimas dabartinei ekonominei sistemai.Todėl palaikau humanitarinių mokslų išlaikymą universitetuose, kitaip neilgai trukus tapsime dar niūresne visuomene, nei sėdinčia Europos parlamente ar ES komisijoje.
Ką laikytum esminiu lūžiu, dėl ko pradėjai kurti ar rašyti recenzijas?
– Turbūt kaip ir daugelis pasirinkau tai ne iš puikaus gyvenimo. Paauglystė buvo pakankamai nuobodi ir vienpusiška, tad teko ieškoti „sudirginimų“ literatūroje, muzikoje. Vėliau tai, savaite suprantama, peraugo į vyraujantį hobį ir gyvenimo džiaugsmą, kai supratau, jog kokybiško meno vartojimas gali ištraukti ne tik iš Vilkaviškio, bet ir iš didesnių krizių. Rašymas atėjo netikėtai, tiesiog kartą pabandžiau, ir visai patiko. Linas Kranauskas pakvietė rašyti recenzijas „Pravdai“, taip ir nutiko. Deja, dabar sunkiau pajusti rašymo malonumą kaip tada. Gal dar sugrįš. Kartais sugrįžta.
O kodėl kuri apskritai, kodėl tada vis dar nemeti rašymo?
– Visų pirma, kartais šį bei tą parašinėti – visai gera terapija. Antra, egzistuoja šimtai įvairiausių būdų ir temų, žanrų ir vietų, kur gali rašyti. Rašymo numesti nevalia, nes jis lavina. Gal kiek kitaip nei knygos, bet rašant bendravimas su savimi nebūna toks slogus kaip skaitant ar minant dviratį. Kita vertus, kartais tiesiog privalai rašyti. Pavyzdžiui, daugumą neblogų savo eilėraščių esu parašęs per kokius keturis-penkis prisėdimus, kai kankino pagirios. Tada belieka užrašyti tai, kas skamba galvoje.
Skamba tikrai įdomiai – pagiriojiesi ir rašai eilėraščius, visai kaip tikras klasikas. Ar tau rašymas – tik malonumas, tik prasiblaškymas, tik kažkas iš serijos „dar vienas prieskonis“, ar kažkas daugiau?
– Prasiblaškymu to tikrai nevadinčiau. Kalbėjau apie kažką gilesnio. Netikiu, kad dievas su mumis bendrauja ir skleidžia eiles ar jų idėjas tiesiai į smegenis, vis dėlto smegenų „vožtuvai“ kartais atsipalaiduoja, ir tada labai viskas lengva pasidaro; tai užrašyti taip pat. Nepraktikuoju dvasinių praktikų, tačiau ne pernelyg žaviuosi ir grynu moksliniu idealizmu. Bent jau dėl smagumo kartais reikia prisiminti Krišną ar paskaityti Jose Saramago kūrinius. Esu ateistas, tačiau į pasaulį kartais noris žvelgti alkanomis tikinčiojo akimis.
Ar nebijai tapti vienu iš daugybės niekam kitam nebeįdomių, tik save eilėraščiais slapčia beonanizuojančių, poetų būrio nariu?
– Tokios fobijos neturiu. Nors matau, kad žvelgiant retrospektyviai, poezija minkštėja, mažėja anarchizmo ir kovos, nelaikau to blogu ženklu. Kaip kad spektro spalvos keliauja nuo raudonos ir violetinės, taip ir kūryba bei pats žmogus nesėdi vietoje. O šešiasdešimties, jei tiek išgyvensiu, žiūrėk, vėl suįžūlėsiu.
Maišto, be abejo, mažėja, nes visi nori sočiai pavalgyti, o maištautojai niekam nereikalingi. Bet ar matai meno prasmę be maišto? Ar menas ir nėra tiesiogine prasme maištas prieš naudingumą, kuris visus paverčia idiotų minia?
– Kad ir kaip ten bebūtų, nenoriu, kad visi taptų neva psichodarbininkais diržiais ir dalintųsi neaiškiomis idėjomis. Pažįstu nemažai šaunių menininkų, nesidominčių nei maištu, nei esmingesnėmis pertvarkomis. Vis dėlto truputis maišto turi būti kiekviename eilėraštyje ar kūrinyje. Tiesiog, kad nebūtų nuobodu. Bet ne dėlto, kad kaip idealistas Edička tikėtum non-komforto pergale. O gal ir jis netikėjo…
Nusivylei knyggraužio darbu, kad portale kaunozinios.lt pradėjai rašyti maisto apžvalgas?
– Kaip minėja, būdų rašyti yra įvairių. Beje, kaip pastebėjo bičiulis ir Šiaurės Atėnų vyr. redaktorius Žydrūnas Drungilas, polinkį į maistą turėjau stiprų net eilėse. Su draugais kartais net diskutuodavome, kurį malonumą būtų geriau pasilikti: sueities ar sotinimosi. Slidus reikalas su tuo maistu. Kai apeisiu visas Kauno kavines, barus, lariokus ir načnykus, tada gal pasijausiu „atsivalgęs to gero“, ir grįšiu prie knygų apžvalgų. Šiaip ar taip, literatūros nemečiau: rašau smulkiąją prozą, poleminius tekstelius, padedu kuoptis šatėnuose. Bet nuo rimtesnės literatūros kritikos vis dar jaučiuos pavargęs.
Oho, tai maistas tau, kaip kokiam Užkalniui, atrodo vienas iš didžiausių malonumų? O jeigu reikėtų rinktis tarp maisto ir kūrybos?
– Kūryba, žinoma, nejuokauk. Maistas yra pertrauka. Pertrauka pavalgyti.
Kokia spektro spalva esi tu?
– Esu ta, kuri yra viduje, imanentinė.
Viduje daug spalvų! Sakyk, kokia mėgstamiausia tavo kalba ir baigiam kalbą!
– Kalba, kuri nesibaigia.
