Emmanuelis Levinas / levinas.nl archyvo nuotr.

Birželio 5 d., penktadienis, 17.30. Fotografijų parodos atidarymas. Į mane žvelgia nespalvoti veidai.  Tai – žydų, gyvenusių įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, nuotraukos. Šalia jų pateikta trumpa kiekvienos šeimos mikroistorija, kaip jos čia apsigyveno, kur mokėsi vaikai, kur dirbo tėvai ir t. t. Svečiai iš Vilniaus vėluoja. Tik dabar pagalvoju, kad jeigu ne anos jų pavėluotų 15 minučių, šio teksto galbūt ir nebūtų buvę.

Per šias vienas gerokai už mane vyresnis kolekcionierius, tą vakarą vilkėjęs raudonai-oranžiniu švarku (o maniau, kad be vieno garsaus pop pasaulio vilniečio taip niekas daugiau nesirengia) apie žydų gyvenimą tarpukario Kaune man spėjo papasakoti tiek, kiek nesužinojau per visus savo 24 gyvenimo metus šiame mieste. Klausausi jo pasakojimų, apie tai, kad kone kas trečias namas (na, gerai, gal kas ketvirtas) Laisvės alėjoje ar Senamiestyje buvo susijęs su Kauno žydais, kurie čia gyveno, mokėsi ar dirbo, kol galiausiai apstulbusi neištveriu:

– Bet juk Lietuvos Jeruzale visados buvo vadinamas Vilnius?

Supratęs, kad užsikabinau už temos, kaip įrodymą kompiuterio ekrane netrukus man parodo beveik 300 pavardžių sąrašą pavadinimu – „Kauno žydų laiškai ir atvirlaiškiai“. Akimis bėgu žemyn ir negaliu patikėti – ne tik Laisvės alėja, bet ir Gedimino, Donelaičio, Daukanto, Maironio, Kęstučio,  Kanto, Nemuno, Vilniaus, Daukšos, Zamenhofo, Mapu, Jonavos, Veiverių, Ožeskienės, Juozapavičiaus ir kitos gatvės su nepavieniais namų adresais, metais ir pavardėmis, iš kur ar kam buvo siųstas laiškas ar datuotas dokumentas. Galanterijos  ir  trikotažo, korsetų medžiagos ir  reikmenų, odų  ir  kailių,  apmušalų  ir  dažų, geležies ir kanceliarijos parduotuvės, knygynai, kartono ir popieriaus fabrikai, advokatai ir gydytojų kabinetai, Lietuvos žydų  švietimo  draugija, žydų našlaičių namai, Kauno miesto žydų labdaringa  draugija ir daugelis kitų. Reikalingi skaičiai? 1908 m. – 32 628 žydai (41,2 %) iš 79 145 Kauno miesto gyventojų. 1910 m. – 37 105 (beveik 50 %). 1923 m. – 24 691 (27 %). 1933 – 38 000 (beveik 30 %) iš 127 619. 1945 m. apie 3000 iš maždaug 152 000 miestiečių. Sustoju ties „L“. Levinas. Ši pavardė sąraše paminėta net 5 kartus. „Kažkuris iš jų turi būti arba jo tėtis, arba brolis.“ – tuomet pagalvoju. Spėjimas pasitvirtina. Tas „jis“ – tai Emmanuelis Levinas. Prancūzų filosofas. Ir ko gero, garsiausias žydas pasaulyje, kilęs iš Kauno.

Taigi leiskimės į maršrutą po XX a. pr. ir šių laikų Kauną, mūsų laukia: Levino šeimos namas (Kalėjimo g. 1, dabar Spaustuvininkų g.) – tėvo knygynas (Laisvės al. 25, dabar 45) – Kauno žydų gimnazija (Maironio g. 14, dabar 30) – Levino šeimos žūties vieta (Mickevičiaus g. 19, dabar 27D) – Levino skveras (Putvinskio g.).

Levino šeimos namas (Spaustuvininkų g.)

Spaustuvininkų gatvė. Ar kas nors žinote, kur ji yra? Ne? Tada paklausiu kitaip – o Kauno tardymo izoliatorius? Taip, tas atšiaurus pastatas ties Mickevičiaus ir Kęstučio gatvių sankirta. Kitapus jo, šiek tiek paėjus antrąja gatve tolyn, kairėje pusėje, ant namo kampo išvysite lentelę su minėtos gatvės pavadinimu. Šis skamba dar pakankamai švelniai, palyginus su buvusiu tarpukariu. Kalėjimo gatvė. Iš tiesų, labai tinkanti darbartinei izoliatoriaus kaimynystei. Paėjusi Spaustuvininkų gatve gilyn, nustembu nuo erdvių kontrasto. Gatvės gale galima matyti garsųjį lauke paskendusį „Vaiduoklį“, o kitoje jos pusėje, nepastebėtai dygsta naujo, modernaus daugiabučio kontūrai. Būtent šioje gatvėje (Kalėjimo g. 1) 1906 m. gimė Emmanuelis Levinas. Jo šeimos namo, deja, neišliko. Atminties anonimiškumui neleidžia įsigalioti dvi lentelės, lietuvių ir prancūzų kalbomis, kabančios gatvės gale, ant pilko pastato sienų. Nors jos šioje vietoje jau dešimt metų, įdomu, kiek prancūzų ar žydų turistų čia kada nors užklydo. Nežinodamas, jų tikrai neužtiksi, o ir nuo Kęstučio gatvės pernelyg toli, kad galėtum jas pamatyti.

© Gintarės Visockytės  nuotr. / KaunoZinios.lt

Tėvo knygynas (Laisvės al. 45)

 „Tėvystė yra santykis su svetimu, kuris, likdamas visai kitu asmeniu yra aš. Mano santykis su manimi pačiu, kuris vis dėlto yra man svetimas. Iš tiesų, sūnus nėra tiesiog mano kūrinys, kaip kada eilėraštis ar pagamintas daiktas, jis nėra ir mano nuosavybė. Nei galios, nei turėjimo kategorijos negali nusakyti santykio su vaiku. (..) Aš neturiu savo vaiką, aš savotiškai esu savo vaikas.“[1]

Praėjusi Laisvės alėjos fontaną ir buvusį VDU Menų fakultetą, sustoju ties 45-uoju numeriu pažymėtu namu. Vitrinose išdėlioti stilingi drabužiai ir užrašai „Premium“, Ramunės Piekautaitės salonas, „C&D Style“. Kaip tai toli.. Nuo sovietmečiu veikusios „Tulpės“, iš kurios liko tik plytelė ir prisiminimai, nuo tarpukario Konrado kavinės, iš kurios liko tik nuotraukos ir legendos, ir galiausiai – nuo Levino tėvo Jechielio knygyno ir popieriaus parduotuvės, iš kurio neliko beveik nieko. Išskyrus keletą įrašų archyvo dokumentuose. Tarpukariu jis buvo kažkur čia, ties Laisvės 25-uoju namu (pagal to laiko numeraciją), bet kur tiksliai, nežinoma. Nors tokių, žydams priklausiusių knygynų („Hasefer“, „Pribačis“ ir kt.), mieste tuo metu buvo daugiau, vieni orientavosi į religinę, kiti į hebrajų literatūrą. Tačiau, ko gero, būtent šiame gimė būsimojo filosofo meilė knygoms. Tarp lentynų buvo galima rasti visą rusų klasiką – Puškiną, Gogolį, Turgenevą, taip pat Tolstojų ir Dostojevskį. Pastaruosius Emmanuelis itin mėgo, kas žino, ar šie neatvedė jo ne tik prie filosofijos studijų Prancūzijoje ir Šveicarijoje bet ir vienų ar kitų savo filosofijos idėjų.

© Gintarės Visockytės  nuotr. / KaunoZinios.lt

Kauno žydų gimnazija (Maironio g. 30)

Eikime toliau. Su Kauno žydų gimnazijomis, veikusiomis mieste tarpukariu, tikras rebusas. Jų buvo iš tiesų nemažai, tačiau ne visų vietos tiksliai žinomos. Nesuklyskite pirmiausiai pagalvoję, apie Naujalio muzikos gimnaziją (buvusi žydų realinė gimnazija Kestučio g.), ji buvo pastatyta tik 1930 m. O štai ties Maironio ir Donelaičio g. sankirta (to meto Maironio g. 14, o dabar – pastato arba šalimais esančio, ruda siena aptverto lauko ribose, priešais Lietuvos banką, vėlgi, kur tiksliau, neaišku) buvo įsikūrusi Kauno žydų gimnaziją, kurią baigė būsimasis filosofas. Sugrįžęs su šeima iš Charkovo, kur laikinai gyveno 1915–1920 metais, kuomet vokiečiai buvo užėmę Kauną. Gimnazijoje buvo mokoma rusų kalba, tiesa, būtent jo karta buvo viena paskutiniųjų, nes vėliau buvo vartojama ir lietuvių kalba. Nepasaint to, Levinas mokėjo lietuvių kalbą. Įrodymas – jo straipsnis „Dvasiškumo supratimas prancūzų ir vokiečių kultūroje“ („Vairas“, Nr. 7-8, 1933).

© Gintarės Visockytės  nuotr. / KaunoZinios.lt

Levino šeimos žūties vieta (Mickevičiaus g. 27D)

„Aš suprantu atsakomybę kaip atsakomybę už kitą asmenį, taigi kaip atsakomybę už tai, kas nėra mano reikalas ir manęs neliečia; arba už tą kuris kaip tik mane liečia (..) prie kurio aš prieinu kaip prie veido.“[2]

Taip teigia žmogus, kurio šeima II pasaulinio karo pradžioje buvo sušaudyta prie savo namų. (Paskutinių, kuriuose gyveno, tuomet – Mickevičiaus g. 19). Atsakomybė kitam, nereikalaujanti ir nesitikinti, kad kitas atsakys tuo pačiu – tokia jo etika. Kokiu reikia būti stipriu, kad kasdien šį priesaką įgyvedintum tikrovėje. Tačiau, regis, tik taip, jos besilaikant, galima tikėtis, kad panašios tragedijos nepasikartotų. Pats Levinas patenka į frontą, 1940-1945 m. laikomas prancūzų karininkų – karo belaisvių stovykloje Vokietijoje. Nelaisvėje jis parašo didžiąją dalį savo knygos „De l’existence à l’existant“, kuri pasirodo 1947 m. Išėjusi iš ties 27-uoju numeriu paslėpto vidinio kiemelio, patraukiu Mickevičiaus gatve, tiesiai link Žaliakalnio funikulieriaus.

© Gintarės Visockytės  nuotr. / KaunoZinios.lt

Levino skveras (Putvinskio g.)

Žaliakalnio funikulieriaus skveras pasitinka geltonų lapų jūra. Nuošaliau, prisėdusios kalbasi dvi merginos, spėju, kad studentės. Už jų, kiek toliau dar viena – vedžioja juodą šunį. Eleganantiška senjorų porą, įsėdusi į funikulierių, pakyla į kalną. Iš tikrųjų nepaprastai graži vieta. Netrukus ji turėtų būti pavadinta Emmanuelio Levino vardu. Be to, šioje vietoje turėtų atsirasti ir jam skirtas paminklas. Šios idėjos iniciatoriai – Lietuvos filosofijų draugija, Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedra, VDU socialinės ir politinės teorijos katedra, Kauno technologijos universiteto Filosofijos ir psichologijos katedra, VDU filosofijos studentų draugija „Agora“. Nors viena iš pirminių idėjų šios studentų draugijos idėjų buvo pervadinti Spaustuvininkų gatvę Levino vardu, tačiau viskas baigėsi taip, kad įamžinti šio filosofo atminimą (kurio 110-asis gimimimo jubiliejus bus minimas sausio mėnesį) buvo nuspręsta Putvinskio gatvėje esančiame skvere prie Žaliakalnio funikulieriaus. Vieno iš iniciatorių, VDU filosofijos katedros dėstytojo Viktoro Bachmetjevo teigimu, galutinio patvirtinimo dėl Levino vardo suteikimo šiai vietai turėtume sulaukti per artimiausią mėnėsį. Sutikite, ji kur kas atviresnė ir pasiekiamesnė visiems kauniečiams ir turistams nei Levino gatvė, esanti Romainiuose. Be to, netoli VDU ir KTU universitetų, vienų iš tų miesto vietų, kur studentai gali ne tik išgirsti šio filosofo vardą, bet ir susipažinti su jo idėjomis ir darbais plačiau. Taigi norėtųsi, kad  šis skveras taptų ne tik nauja ir gausiau lankoma kauniečių vieta, bet ir paskatintų mus susipažinti ir dažniau kalbėtis ne tik apie Emmanuelį Leviną, bet ir kitas beveik užmirštas, tačiau garsias, kultūroje, moksle ar politikoje nusipelnusias asmenybes (nebūtinai lietuvius, bet ir kitataučius) gyvenusias mūsų mieste.

© Gintarės Visockytės  nuotr. / KaunoZinios.lt

Trumpa Emmanuelio Levino dosjė

Filosofas, Poitiers, Paris-Nanterre ir Sorbonos universitetų profesorius. 1906 01 12 gimė Kaune – 1995 12 24 mirė Paryžiuje. Tėvai – Jechielis Levinas ir Dvoira Gurvič, broliai – Borisas ir Amidovas. Žmona – Raisa Levi (gyveno Kalėjimo g., kaiminystėje) ir dukra Simona Levinas. 1906–1915 m. ir 1920–1923 m. gyveno Kaune (iki 17 metų). Studijavo Strasbūre (1923–1930 m.) ir Freiburge (1928–1929 m.), buvo Husserlio ir Heideggerio mokinys.

Knygos lietuvių kalba: Levinas, Emmanuel.  Apie Dievą, ateinantį į mąstymą.  Vertė Agnė Judžentytė. Vilnius: Aidai, 2001; Emmanuel Levinas. Etika ir begalybė. Vertė Arūnas Sverdiolas. Vilnius: Baltos lankos, 1994

Literatūra

  1. Emmanuel Levinas. Etika ir begalybė. Vertė Arūnas Sverdiolas. Vilnius: Baltos lankos. 1994
  2. Yves Plasseraud, Henri Minczeles. Lietuvos žydai 1918–1940. Vertė Elena Belskytė ir Liucija Baranauskaitė. Vilnius: Baltos lankos. 2000
  3. Aušra Pažėraitė. „Emmanuelis Levinas ir jo šeima Kaune“, Žmogus ir žodis. Nr. 4. 2002
  4. Aušra Pažėraitė. „Emmanuel Levinas and his Family in Kaunas: Newly Discovered Archival Sources”. Tarptautinės konferencijos Emmanuel Levinas: a Radical Thinker in the Time of Crisis pranešimas. 2015-10-28
  5. Rita Urbaitytė. Kauno žydų istorija ir paveldas. http://www.zydai.lt/lt/content/viewitem/680/
  6. Emmanuelis Levinas, „Dvasiškumo supratimas prancūzų ir vokiečių kultūroje“, Vairas. Nr. 7-8,1933. http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=9573&biRecordId=2890
  7. Michailas Duškesas, Kauno žydų laiškai ir atvirlaiškiai. Rankraštis, 2015
  8. Naujienos: E. Levino gatvė ir paminklas Kaune. http://www.philosophia.lt/levino-iniciatyva/
  9. Agnė Smolienė, Skverui prie funikulieriaus – garsaus filosofo vardas. http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/miesto-pulsas/skverui-prie-funikulieriaus-garsaus-filosofo-vardas-703599

Rekomenduojame

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: