Daina Opolskaitė / Mildos Juknevičiūtės nuotr.

„Tokiam berniukui kaip pagrindinis romano veikėjas Edvinas Kratas karantinas gal ir taptų saugia užuovėja – niekas jo neužkabinėtų, neįžeidinėtų, pagaliau tikrai nebūtų įvykę to, kas įvyko… Vis dėlto esu įsitikinusi, kad pats Edvinas Kratas mieliau kasdien eitų į mokyklą nei slėptųsi už kompiuterio ekrano – jis trokšta surasti draugų, mokytis, bendrauti“, – apie ką tik pasirodžiusį romaną paaugliams „Kur dingo Edvinas Kratas?“ sako rašytoja Daina Opolskaitė.

Naujas D. Opolskaitės romanas paaugliams pasakoja apie mokyklą, kuri bus pažįstama daugeliui paauglių. Pagrindinis knygos veikėjas Edvinas Kratas – berniukas, kuris daugeliu atžvilgių yra kitoks ir negailestingai pažymėtas likimo. Ir vieną dieną nutinka kažkas, ko niekas nesupranta.

Edvinas Kratas paprasčiausiai dingo. Kas dėl to kaltas? Kodėl taip nutiko? Ar jis sugrįš? Romane „Kur dingo Edvinas Kratas?“ – 22 veikėjai, 22 požiūrio kampai ir 22 istorijos, kas ir kodėl galėjo nutikti bendraklasiui. Plačiau apie romaną kalbamės su D. Opolskaite.

Istorija „Kur dingo Edvinas Kratas?“ turi, kaip jūs pati sakote, labai konkretų adresatą: septintokai, aštuntokai. Jų paveikslai knygoje labai autentiški, per 22 bendraklasių istorijas atsiskleidžia labai plati visuomenės panorama. Paauglių akimis pamatome ir tėvus, ir jų vertybes, galime kalbėti apie savotiškus žmonių, šeimų socialinius tipus. Iš kur ta autentika?

Tikriausiai iš girdėjimo, iš matymo, iš įsižiūrėjimo. Visi tie dalykai nugula kažkur giliai, sluoksniuojasi tavyje, o atėjus laikui – gražiai iškyla į paviršių. Kur ir kaip tai įvyks – niekada negali žinoti. Taip nutiko ir šios knygos atveju. Tie vaikai tarytum apstojo mane ratu, galvoje ošė jų balsai, kiekvienas su sava istorija… Tik spėk klausytis. Sugautas įspūdis buvo labai stiprus – supratau, kad jei nesiimsiu tuoj pat to užrašyti, prarasiu jaudinančią istoriją. Beje, tai nutiko stotelėje belaukiant autobuso. Gerai, kad jis gerokai vėlavo.

Knygoje mokykla dar „veikia“. Į ją einama, vyksta pamokos, galima bendrauti. Karantino sąlygomis problemų sumažėjo ar padaugėjo? Ar galime laikyti būtent tokio amžiaus žmones ypatingai pažeidžiamais? O gal Edvinui Kratui karantinas – puikus laikas? Ar į mokyklas po karantino grįžę vaikai bus kitokie? Gal geresni? Gal išnyks patyčios? Ar priešingai…

Taip, knygoje mokykla dar „veikia“! Ir tai yra nuostabu. Jei rašyčiau knygą apie mokymąsi karantine nuotoliniu būdu, šios istorijos paprasčiausiai nebūtų. Tai tik įrodo, koks svarbus yra bendravimas, emociniai ryšiai, žodžiai, prisilietimai – visa tai tarytum iškristalizuoja, išgrynina santykius, jausmus. Jaunam žmogui jie būtini, mano galva, tai brandina, kuria asmenybę. Sėdint abipus ekranų visa tai tiesiog prarandama. Kita vertus, tokiam berniukui kaip Edvinas Kratas karantinas gal ir taptų saugia užuovėja – niekas jo neužkabinėtų, neįžeidinėtų, pagaliau tikrai nebūtų įvykę to, kas įvyko…

Vis dėlto esu įsitikinusi, kad pats Edvinas Kratas mieliau kasdien eitų į mokyklą nei slėptųsi už kompiuterio ekrano – jis trokšta surasti draugų, mokytis, bendrauti, tapti pilnaverčiu visuomenės nariu. Taip pat nemanau, kad karantinas pakeis vaikus ar santykius mokyklose. Kitokie jie netaps, nebus nei geresni, nei blogesni. Patyčios taip pat niekur nedings.

Kiekvienam romano veikėjui skirta atskira novelė – su pavadinimu, skirtingu pasakojimo kampu, nuotaika, leksika. Ar tokia pasakojimo forma, kai kalba tarsi visa klasė, o kartu tai labai skirtingi balsai, atėjo iš karto? O gal teko ilgai ieškoti būdo nenuobodžiai, labai įtaigiai sukurti mūsų laikų mokyklos panoramą?

Niekada dirbtinai neieškau vienokio ar kitokio pasakojimo būdo. Užgimusi idėja pati pasirenka, nukreipia, kokiu keliu turiu eiti, kokį pasakojimo būdą turėčiau pasirinkti. Tai nuojautai ir paklūstu. Dažniausiai ji neapvilia. Rašydama „Edviną Kratą“ jaučiau sau pačios mestą iššūkį sukurti dvidešimt du skirtingus balsus, pirmuosius asmenis. Buvo labai įdomu. Vieni vaikų portretai gimė lengvai ir iš karto, istorijos plūste plūdo į mane, regis, vos spėjau jas užrašyti! Kiti, deja, buvo slėpiningesni, tarytum drovesni – prisiartino lėtai, tarytum nepasitikėdami, buvo sunkiai prakalbinami, reikėjo tarytum traukti už liežuvio… Visai kaip tikrovėje sutikti žmonės.

Daina Opolskaitė / Mildos Juknevičiūtės nuotr.

Edvinas sako: „Liūdesys praeina… be to, visada yra muzika“. Kodėl apdovanojate Edviną, pagrindinį romano veikėją, gebėjimu girdėti ir suprasti muziką? Muzika ir Jums svarbi palaikanti jėga?

Turiu prisipažinti, kad Edvinas apie muziką išmano kur kas daugiau už mane. Jis jos kasdien klausosi, ja domisi, netgi pats norėtų rašyti muzikinius kūrinius – tapti kompozitoriumi. Be to, jis yra Michaelo Jacksono fanas. Mano patirtis kur kas kuklesnė, be to, neturiu tokios dovanos, kokią turi jis – įsiklausyti į visus pasaulio garsus kaip į muziką. Neabejoju, kad jis man papasakotų stulbinančių dalykų!

Kodėl Jus traukia dramaturgija? Nesunku pamatyti šį romaną perkeltą į vaizdų pasaulį – dramaturgiškai jis labai stiprus. Teatras mums nesvetimas?

Taip, ko gero, pritarčiau, kad ši mano knyga yra netgi savotiškas parašytas scenarijus ir yra arčiausiai scenos. Dvidešimt du psichologiškai skirtingi personažai savais monologais kuria istoriją – tereikia gero režisieriaus. Visai nesunkiai įsivaizduoju spektaklį pagal šią knygą kokiame nors mokykliniame teatre. Ši knyga paranki dar ir tuo, kad skaitytojas turi galimybę pasirinkti savąjį personažą – labiausiai atitinkantį jo vidinę psichologiją. Vis dėlto nerašiau knygos specialiai scenai. Manau, kad kiekvienoje geroje knygoje, geroje istorijoje nestinga dramatiškumo ir psichologinės įtaigos. O vidinė teksto dramaturgija – rašytojui būtinas įveikti iššūkis.

Rekomenduojame

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: