Pasaulyje esą gausu žmonių, tikinčių, kad jie – Napoleonas. Lietuvoje šis fenomenas nėra taip dažnai sutinkamas, nes jį pakeičia įsivaizduojantys, kad gyvena tarpukario Lietuvoje, kokiais 1926-aisiais, ir todėl šnekantys tų laikų problematika. Napoleono kepurė ant tų žmonių galvos – dramatiškas savisaugos instinktas, ar net priešiškumas, Lietuvos lenkams ir Lenkijai.
Šviežiausias pavyzdys – Vytauto Sinicos tekstas „Meilė Lenkijai reikalauja slėpti istoriją“. Jeigu neskaitėte, tai paskaitykite: autorius surašė XVIII amžių siekiančią atmintinę su Top 10 priežasčių, kodėl tikras lietuvis turi įtariai žiūrėti į lenkus ir nesileisti į jokias geopolitines partnerystes.
Lietuvi, ar jau pamiršai, kad „1791 m. Gegužės 3-iosios Konstitucija be savo papildymų jau net nemini lietuvių tautos kaip ATR suvereniteto dalininkės“? Lietuvi, turbūt nepamiršai, nes nepaisant tariamos visuotinės polonizacinės istorijos slėpimo konspiracijos, esi apie tai girdėjęs jau mokykloje. Bet nesvarbu, nes:
Lietuvi, ar jau pamiršai, kad „dar 1787 metais vyskupas Ignotas Masalskis Vilniaus vyskupijoje uždraudė mišiose giedoti ar sakyti pamokslus lietuvių kalba“? Jei buvai pamiršęs, tai puiku, dabar žinosi, ką prie Vilniaus geležinkelio stoties atrėžti į akis kokiam lenkui paprašius cigaretės: „Dabar tai cigaretės, o gal tau papasakot apie Ignotą Masalskį ir 1787-uosius?”.
Na, o Top 1 priežastis nekęsti Lenkijos ir lenkų (prigęsta šviesos, pasigirsta būgnai): Vilniaus krašto okupacija! Turbūt nebūtumėte atspėję.
Gerai, turime istorinius faktus, turime skriaudų Lietuvai istorinį sąrašą. Ką daryti toliau? Neaišku, nes autorius gyvena tarpukario Lietuvoje, todėl ateitis, kur gyvena Jerzy Giedroycas ir jo idėjas apie būtinybę amžiams pamiršti pretenzijas į Vilnių ar Lvovą oficialiai priėmusi iš „Solidarumo“ atgimusi Lenkijos Respublika; kur dar šiek tiek vėliau gyvena taip pat Valdas Adamkus ir Alexandras Kwaśniewskis – tokia ateitis gyvenantiems tarpukario Lietuvoje yra neįsivaizduojama, nes ten dar vyksta egzistencinė kova dėl Vilniaus.
Todėl, savaime suprantama, ši kova šiandieninių tarpukario Lietuvos gyventojų galvose tebevyksta: vienas klastingas konspiracinis manevras, ir, žiūrėk, Vilniaus kraštą užtvindys gatvių lentelės ir lietuviški pasai nesuprantamais lotyniškais rašmenimis. Ir lenkams juk nebus gana: Valdemaras Tomaševskis tada reikalaus teisės įsivaikinti, o po to, žiūrėk, jau ir zoofilija už kampo.
O jeigu rimtai, tai tas, kas nori suprasti (turbūt todėl, kad gyvena jau unikaliomis antrosios Lietuvos Respublikos sąlygomis), jau suprato, kad dabar nėra geresnės progos net nesislapstančiam V. Putino penktakoloninkui V. Tomaševskiui išmušti iš rankų visus tautinės nesantaikos ir galimų hibridinio karo židinių kurstymo kozirius, leidžiant dvikalbius įrašus dokumentuose. Tuo pačiu metu aukščiausiame lygmenyje komunikuojant, kad vykdomi ne jo reikalavimai, o sveiko proto ir geranoriškumo Vakarų strateginiam partneriui valia. Priešingai, nei atrodo V. Sinicai, kamuolys – lietuvių rankose.
O tai kaipgi Ignotas Masalskis, Želigovskio legionai, Kaune pasiautėjantys lenkų futbolo chuliganai, B. Komorowskio pagarba tarpukaryje Vilniaus krašte kovojusiems lenkų kareiviams, neaiškios penkiolikos metų senumo programos, kur bandoma apibrėžti Lenkijos valstybės politiką „lenkams Rytuose“ ir visi kiti baisūs dalykai V. Sinicos tekste?
Jam atrodo, kad pagrindinis ir nepajudinamas faktas – naujoji Lenkija oficialiai neturi ir niekada neturės teritorinių pretenzijų Lietuvai ir kitiems kaimynams – yra nusveriamas geriausiųjų kiekvienos šalies piliečių, futbolo chuliganų, pašūkaliojimais ar grynai formaliais prezidento patriotiniais gestais. Tai taip pat galima priskirti tarpukario Lietuvos sindromui, nes:
Žinote kam būdingas bendrą nusistatymą pateisinančių smulkmenų ieškojimas, kai svariausi faktai rodo įsitikinimo klaidingumą?
Kad ir tam pačiam Antanui Smetonai. Amžino Lenkijos priešiškumo teoriją grindžiantys V. Sinicos argumentai tokie pat svarūs ir aktualūs, kaip A. Smetonos svaičiojimai apie „Lietuvai draugingą valstybę Sovietų Sąjungą“ vos ne iki Lietuvos okupacijos išvakarių. Abiem atvejais požiūris atvirkščias esamojo laiko kontekstui, realybei ir gyvybiškai svarbiems valstybės interesams.
Smetona kaip argumentą tariamam, amžinam sovietų draugingumui vis primindavo kokią popierinę sutartį, o dabartiniai tarpukario Lietuvos gyventojai tiek pat bendro su realybe turinčiai amžinai Lenkijos priešiškumo teorijai prirašys tekstų apie aštuonioliktą amžių ir Lenkijos futbolo chuliganus. Sėkmingas bendravimas su išvirkščia realybe tęsiasi.
V. Sinica cituoja duomenis, pagal kuriuos 27% Lietuvos gyventojų vis dar laiko Lenkiją Lietuvai priešiška valstybe – ir juos cituoja beveik kaip svarų, pergalingą argumentą. Tai čia trumpam tegalima pasiskolinti puikią Rimvydo Valatkos antraštę „Vargšė Rusija – aplink vieni fašistai ir iškrypėliai“, ir perfrazuoti: „Vargšai 27% – aplink vieni lenkai ir voldemarininkai“.
O likusioji Lietuva, gyvenanti septyniasdešimt metų priekyje ir žinanti, kad Vilniui grėsmė kyla nebent iš Rytų, gyvena bent kiek ramiau. Nes o kodėl gi ne? Šiame ateities pasaulyje Lietuva jau senokai nėra absoliučiai iš visų pusių apsupta priešų. Dabar per Varšuvą mūsų sostinei prireikus ateis tik pagalba ir nieko daugiau – ir nepasaint smulkmenų kitaip tiesiog negali būti, kad ir kaip jums ten 1926-aisiais sunku tuo patikėti.
