Persikraustyti iš sąlyginio didmiesčio (Kauno) į periferiją (Rokiškį) visuomenės sąmonei yra didesnis iššūkis, nei galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Nors ką čia meluoju, juk ir ta pirmoji mintis, atėjusi į galvą, šaukia vilku ir sukasi raudona sirena: į tokį užkampį?! Iš Kauno/Vilniaus/Klaipėdos?! Tikrų tikriausias kognityvinis disonansas.
Pokytį dar sunkiau priima vyresni žmonės (nors, žinoma, su stipriomis išlygomis), nesuprasdami, ką jaunimas pametė tame gūdžiame kaimelyje. Prieš akis jiems turbūt stoja tarybinio paskyrimo scena, nulemsianti jų gyvenimą gūdžiuose Lazdijuose artimiausiems dvidešimčiai metų. O juk taip smagu būtų sostinėje pagyventi… Bet ką darysi, vaikas jau beldžiasi į pasaulį, galbūt jam labiau nusiseks.
Taigi po tų dvidešimt metų vaikas – jau užaugęs, baigęs universitetą, gal net kokį Kantą ir Šopenhauerį paskaitęs, tarnybą susiradęs. Ir lyg iš giedro dangaus vieną dieną pystelna: kraustomės į Rokiškį. Jeigu būčiau tarybinė buhalterė šioje vietoje dar skelčiau kokį juokelį apie aparpalio gavimą.
Draugai ir kiti trisdešimtiniai pokytį priima šiek tiek pozityviau, nors fanatiškų palaikytojų rasti ir čia sunku. Nepaisant emigracijos į ukus ar norgę populiarumo, vidinė migracija šalies viduje vis dar pasitinkama šnairomis, baugščiai. Juk esame įpratę klausyti istorijų apie mirštantį (arba degantį) vidutinio ar mažesnio dydžio miestą ir degraduojantį kaimą. Kas gi ten gali belstis?
© Mariaus Plečkaičio nuotr.
Visgi būna ir atvirkštinių reakcijų: paprastai mažesniems miestams ditirambus raito menininkai ir šiaip platesnio profilio nomadai. Kalbant apie rajono žavesio metafiziką, nenoriu įsisukti į instagramerių ir kitų selebričių klišių malūną, kuriame iš nutolusiųjų satelitų, į kuriuos atsikraustoma, malama tik pati skaniausia ir vienintelė tokia savęs pažinimo ir susitaikymo duona: išsilaisvinama iš mažai naudos dvasiai suteikiančių naktinių šėliojimų, nudrebiamas molinis namas, atidaromas slow food restoranas ant tvenkinio kranto, susilaukiama trijų auksaplaukių mergaičių ir taip toliau, ir panašiai.
© Mariaus Plečkaičio nuotr.
Ne prasčiau mistifikuoti ir idealizuoti jau ne gimtuosius Kybartus, o didmiestį galėtų jautresnės sielos filologas, pirmą kartą pranėręs pro Aušros vartus, išgėręs alaus ant Barbakano, sužavėjęs senyvą literatūrologę savo naivia esė ir dar tą patį vakarą gavęs drėgną bučkį nuo grupiokės Izabelės.
© Mariaus Plečkaičio nuotr.
Taip pat lengva ir padaryti save visa ko stebėtoju, apsivilkti rajono gyvenimo komentatoriaus ir savito metraštininko rūbais, internetan keliant linksmas nuotraukėles iš vietos gyvenimo, stebintis vietine kultūra ar jos nebuvimu, dedant gudrius pamfletus apie čionykščius įtakos žaidimus, žodžiu, žaidžiant dvigubą žaidimą: viduje, kaip viskuo patenkintam subjektui, ir išorėje kaip juoku ir iškalba trykštančiam demiurgui.
© Mariaus Plečkaičio nuotr.
Save skaidydami į ne iki galo tikras grupes, kaip Vieno miesto gyventojai ar Kitų koldūnų valgytojai, ne tik užsiimame bereikalingomis oro pilių statybomis, bet ir įsliuogiame į tinginiavimo ir užsidarymo marškinius. Vietoj to geriau sėskime į lizinginius elektromobilius ir nudumkim į Telšius. Dienai, savaitei, mėnesiui, metams.
© Mariaus Plečkaičio nuotr.
Girdėjau, puikios bebro uodegos.
© Mariaus Plečkaičio nuotr.
*pats (kaip buvo galima suvokti iš teksto) nesu (nebuvau) tikras kaunietis (gimiau Marijampolėje, augau Vilkaviškyje)
Taip pat skaitykite: Pramuši kepsnį, rasi Visaginą
