Vienos nervingos savaitės pabaigoje, t.y. užpraeitą penktadienį J.Valančiūnas vedė E.Ačaitę. Be didesnės ironijos sakau, kad yra dėl ko džiaugtis. Kai garsiausius mūsų krepšininkus vis dažniau pavilioja užjūrio gražuolės, malonu nustebti sužinojus, kad ir mūsų panos ne pėsčios, viena iš jų štai suleido savo dailius nagučius į didžiojo Jono širdį.
Didelio talento krepšininkai mūsuose tampa legendomis, pergalės krepšinio aikštelėse, – ką čia kalbėti apie visiems žinomus dalykus, – suvienija Lietuvos žmones, leidžia patirti kažką panašaus į bendrystės euforiją. Kita vertus, kai toks, sugebėjęs antai mobilizuoti geriausius jausmus, žmogus prisiriša prie tėvynės dar ir vedybų saitais, padidėja tikimybė, kad anas pasiliks su mumis iki galo, nepasiklysdamas tarp skirtingų šalių, neužsimesdamas kažkokiuose paribiuose.
O gal džiaugsmas dėl sukurtos gražios lietuviškos šeimos yra kažkas nelegalaus, kaip dabar sakoma, nekorektiškas išsišokimas, neva galintis kažkaip užgauti kitataučius? Bet ar korektiška būtų vadinti nekorektiškumu džiaugsmą dėl jaunų žmonių laimės, drauge prisimenant, jog krepšinis lietuviams nėra tik paprastas žaidimas, o, tarkime, kažkas panašaus į buvusios politinės didybės žaismingą simuliakrą?
Ir Lietuvoje viešėjęs pasaulinio garso mokslininkas Zygmuntas Baumanas sako, jog tauta yra dirbtinis konstruktas. Tada kyla klausimas – koks žmonių bendrabūvio būdas, kokia bendrystės forma nėra dirbtinė, įsivaizduojant, jog minėtas sociologas drauge nepuoselėja simpatijos tokiems istorinių eksperimentų abortų rezultatams kaip tarybinė liaudis ar pan. Kita vertus, jeigu kalbame apie šeimą, tai privalome pripažinti, jog meilė čia yra visa ko matas, aukščiausioji legimitacija, dažnai niekais paverčianti išankstinius nusiteikimus ir sociologinio pobūdžio pagraudenimus.
Užpraeitą penktadienį į pavakare viešumoje prasisunkė žinia, kad A.Butkevičius bendražygių yra raginamas artėjančiuose prezidento rinkimuose mesti pirštinę D.Grybauskaitėi. Ar išdrįs premjeras žengti tokį rizikingą žingsnį, ar nepabijos atsiveriančios žemės po kojomis?
Norėtųsi sakyti, kad A.Butkevičiaus dalyvavimas prezidento rinkimuose padidintų rinkimų intrigą, nors dar didesnė tiesa, regis, yra tai – toks dalyvavimas tik užkeltų D.Grybauskaitės pergalės vertę, padarytų ją dar asmeniškai saldesne. Galų gale nesibodinčiai tiražuoti ideologinius užkeikimus ideokratei prie veido labiau tinka prezidento titulas nei technokratui, lemenančiam tik apie ūkio reikalus.
Taigi, jeigu pagrindiniai pretendentai prezidento rinkimuose būtų tik A.Butkevičius ir D Grybauskaitė, kaip atrodo, pasidaugintų ne tiek intriga, kiek į neviltį varantis nuobodulys.
Esu kartą užsiminęs (po to išaiškėjo, kad panašai mintija dar kažkas) apie tai, jog tikroji intriga prezidento rinkimuose užsimegztų, kai pretendentu pasiryžtų tapti V.Gailius arba labai panašių moralinių nuostatų žmogus, jeigu tokių iš principo dar yra.
V.Gailius jau metė iššūkį sistemai, nepabijojęs užstatyti savo iškilios karjeros, kai reikėjo užsistoti neteisingai apkaltintą pavaldinį. Lietuvos politinės klasės nusistovėjusiose papročiuos – tai neįtikėtinas įvykis, baisus skandalas, verčių apvertinmas. Čia pėstininko (ir ne tik) paaukojimas be sąžinės skrupulų – savaime suprantamas dalykas.
Tačiau svarbiausia yra tai, jog aš pats sodyboje kaime aną penktadienį nurinkau daržus. Jeigu matytumėte, kokie užaugo moliūgai, suprastumėte mano pasididžiavimą.
Grįžtant namo, bėgant nudrengtų laukų vaizdams pro langus, kažkodėl prisiminiau vieno krikščionybės vizionieriaus ištarą apie tai, jog gamta yra pažemintas rojus. Iš tiesų, vasara gamta buvo didelis rojus, o dabar ji, rudenį, atrodo tokia apiplėšta, pažeminta mūsų gimtosios nuodėmės.
