„Kaune gerumo daugėja!“, – Kauno rotušėje prieš įteikdamas „Gerumo kristalus“ džiugiai konstatavo Kauno miesto meras – Andrius Kupčinskas. Šį teiginį jis pagrindė faktu: 2013-ųjų „Gerumo kristalui“ gauti buvo pateiktas stulbinantis kiekis kandidatų – daugiau kaip 70.
Garbingas apdovanojimas už reikšmingus ir neatlygintinus darbus Kaunui, šiandien įteiktas 28-iems, nusipelniusiems asmenims.
Susirinkusiuosius savo apsilankymu pagerbė Kauno arkivyskupas, metropolitas Sigitas Tamkevičius, teigdamas, kad „gerumu Viešpats yra apdovanojęs mus visus“, tačiau kartais, pasako jo, šią dovaną vieni geba giliai užgniaužti, o kiti gerumą negailėdėmai sėja aplinkiniams, ir netrukus jis atneša milžiniškus vaisius.
„Neškite gerumą į visuomenę, nes teikdami jį kitiems – ir patys save apdovanojate“, – ragino S. Tamkevičius.
Žurnalistė Skirmantė Javaitytė kalbina vieną iš gausaus būrio šių metų „Gerumo kristalo“ savininkų – jaunąją kaunietę Eleną Jurkutę (24 m.), atsiimant apdovanojimą – artimųjų pasveikintą milžinišku, jungtiniu apkabinimu.
– Elena, kaip sureagavote sužinojusi, kad Jums paskirtas 2013 m. „Gerumo kristalas“?
– Šią žinią išgirdau vairuodama automobilį. Pamenu, prieš Naujuosius galva ūžė nuo daugybės nepadarytų darbų ir neatidėliotinų reikalų, aš vairuoju, skubu į susitikimą – o čia dar kažkas skambina! – pagalvojau. Bet išgirdusi naujieną – mikliai sulėtinau greitį ir keletą minučių dar negalėjau atsitokėti. Absoliučiai pasimečiau! Patylėjau… Tada dar patylėjau ir teištariau: „ačiū“, o po to puoliau klausti: „O ką man dabar daryti?! Pašnekovas atsakė: „Dabar jau nieko – tiesiog džiaukis!”.
Pirmas žmogus, kuris sužinojo apie laimėjimą – buvo mano mama, kurią tuomet vežiau iš darbo. Ji pasakė: „Nu visai neblogai!“ (juokiasi, – aut. past.).
– Ar įteiktas „Gerumo kristalas“ įtakos Jūsų tolesnį gyvenimą?
– Neabejotinai! Jis mane stulbinančiai įpareigoja ir motyvuoja naujiems, didiems darbams. Žinoma, slegia ir didžiulė atsakomybė – privalau pateisinti šį apdovanojimą.
Tik paėmus „kristalą“ į rankas pajutau, kad esu kupina energijos, ir užmojo: „dabar jau kaip „varysiu“! (juokiasi, – aut. past.).
Supratau, kad šis apdovanojimas – skirtas ne man vienai, o kartu ir visiems mano draugams bei šeimos nariams, artimiesiems. „Gerumo kristalą“ gavau tik jų dėka, todėl šį apdovanojimą norėčiau po gabalėlį išdalinti jiems visiems.
– Aktyviai dalyvavote dešimtyse bendruomeniškumo skatinimo projektų, šiuo metu savanoriaujate ir vykdote veiklą daugybėje Kauno organizacijų (šiuo metu – 4: VšĮ „Baltai Juoda“, paramos – labdaros fonde „Aušta”, jaunimo sambūryje „A. C. Patria“, bendruomenės centre „Šeimų giedra“ bei steigiamoje – VšĮ „Kartu stipresni”, – aut. past.). Iš kur kilo poreikis taip aktyviai kurti visuomeninį gėrį? Šiais materializmo laikais tai nesuvokiama. Jūs fenomenali! Tad, kurgi čia „šuo pakastas“?
– Visko pradžia buvo dar besimokant aštuntoje klasėje, kai turėdama 14-15 m., prasidėjus maištingajam paauglystės laikotarpiui, kartą netyčia gavau lapeliuką, su užrašu: „Nori būti toks kaip visi, o gal norėtum būti savimi?“, ir šalia pasiūlyta dalyvauti programoje: „Jaunimas – jaunimui“ (prevencinė Kauno jaunimo narkologijos pagalbos centro programa prieš įvairias priklausomybes: alkoholį, narkotikus, rūkalus, – aut. past.). Nukeliavau ten su keliomis draugėmis ir iškart „užsikabinau“ už savanoriškos veiklos.
Vėliau mokykloje sutikau nuostabią socialinę darbuotoją Rūtą Balčiūnaitę, rusų kalbos mokytoją Ireną Letiukienę bei daugybę kitų Mokytojų, kurios sutvirtino norą eiti ir padėti žmonėms.
Prisimenu, kartą, socialinės darbuotojos ir psichologės įkvėpta, kartu su kitais jaunuoliais mokykloje suorganizavome „Gerumo savaitę“, kurios metu mokykloje visą savaitę darėme įvairius gerus darbus. Man fantastiškai patiko!
Noras aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime galbūt yra paveldėtas, nes mano abiejų tėvų giminių moteriškės būdavo labai aktyvios, tvirtos. Ir aš visada galvoju, kad, jeigu kitas negali savęs apginti – tuomet tu turi ir už save pakovoti ir dar kitam padėti. Juk visi mes esame visuomenės dalis – tad svarbus kiekvienas!
– Pažvelgus į Jūsų nuveiktus ir tebeveikiamus darbus, susidaro įspūdis, kad visuomeninio gerbūvio siekis suryja 100 procentų Jūsų laiko, tad nebėra kada kurti asmeninio gyvenimo?
– Na, gal, visgi, ne 100 proc., turiu ir kitų prioritetų (šypsosi, – aut. past.). Man patinka ši veikla, o kai nori – įmanoma suderinti viską. Nors, kai artėja švenčių laikotarpis – darosi kiek sunkiau…
– Tuomet jau dirbate paromis? Pabandykime įsivaizduoti Jūsų eilinę dieną: slaugės darbas Kauno klinikose, dar pasitaikanti naktinė pamaina, savanoriavimas keturiose organizacijose, kita aktyvi visuomeninė veikla … Ar nepervargstate? Juk nuo tokio nuolatinio bėgimo gali sustreikuoti sveikata. Bet ir tuomet, sprendžiant iš Jūsų charakterio, veikiausiai dar dirbtumėte iki nukritimo, o iš veiklos vietos Jus tektų leisgyvę išnešti su neštuvais, o pati dar ir pasispardytumėte?
– (Šypsosi, – aut. past.).To dar nepasitaikė. Kai laikas pailsėti mane perspėja… – migrena.
– Migrena kaip koks žadintuvas sučirškia galvoje ir praneša: „O dabar, mieloji šimtadarbe, laikas poilsiui!“?
– Kažkas panašaus (juokiasi, – aut. past.).
– Kiek laiko per savaitę skiriate savanoriavimui?
– Savanoriauju kasdien.
– Neturite net šventos dienos poilsiui?
– Darbas žmogų puošia! (tai jau taip išsipuošusi kasdien vaikštote! – aut. past.). Man kyla klausimas: „o kas tas poilsis“?
– Jūs nežinote ką tai reiškia praktiškai?
– (Kvatoja, – aut. past.). Poilsis – tai tiesiog darbo pobūdžio pakeitimas. Dieną dirbu slaugytoja, o po to pasiilsiu, kai bendrauju su savanoriais. Savanoriavimas – savotiška relaksacija.
– Ar nesinori imti ir pabėgti į pasaulio kraštą nuo gyvenimo triukšmo?
– Kartais būna, kad pagalvoji: „Gal čia jau riba?“. Taip nutinka, kai visi lyg susitarę pradeda kartoti: „Kodėl, tu, visur dalyvauji ir dalyvauji? Kam tau to reikia?!“. Būna: skambina draugai, kviesdami susitikti, o tu žinai, kad ir vėl negali – nėra laiko. Jie papykdami atsako: „Na tu ir vėl su tom savo veiklom!..“. Tada trumpam susimąstau: „Ar verta?“. Bet, kai tose veiklose pamatau žmones su degančiomis akimis – pagalvoju: „Pošimts paralių, dar ir kaip verta!!!
– Dabar „ant bangos“ savanoriavimo mada. Žinomi žmonės ten keliauja daugiau dėl reklamos, nei iš natūralių paskatų. Kaip tai vertinate?
– Ši mada labaigera. Vieni tai darodėlmados, o kiti tiesiog savanoriauja ir atranda daugybę nuostabių dalykų. Svarbiausia, kad procesas vyksta.
– Kokia homo sapiens misija žemėje?
– Visi mes turime unikalią misiją, tačiau kiekvieno ji labai skirtinga ir kiekvienas ją atrasti privalo pats. Tačiau bendra mums visiems tai, kad galų gale, kiekvienas norime tapti Žmogumi iš didžiosios raidės. Bent jau turime to siekti.
– Kaip įsivaizduojate tokį žmogų? Kuo jis turėtų pasižymėti?
– Jis turi būti atviras sau, kitiems ir pasauliui. Svarbiausias reikalavimas – žmogus turi būti stovintis tiesoje.
– Kokia Jūsų misija žemėje? Ar ją jau atradote?
– Man labai patinka posakis „bonum publicum“ – bendro visuomenės gėrio misija. Nors atrodo, kad visą gyvenimą savęs ieškai. Sieki tapti Žmogumi. Manau, kad mes visada esame tęstinume ir tobulėjime. Taigi, norėčiau būti žmogus, kuris nuolat tobulėja, darydamas gerus darbus.
– Ar daug to bonum publicum Lietuvoje?
– Žinote, kai pasiklausai žmonių aplinkui, pasiskaitai populiarius dienraščius, ar pažiūrai lietuviškus TV kanalus – atrodo, kad gyventi čia tiesiog nebeįmanoma! (ironiškai juokiasi – aut. past.).
– Tai jūs, tam tikra prasme, galite pasijusti, lyg dinozauras?
– Truputį (šypsosi – aut. past.). Tačiau situacija nėra tokia bloga: per paskutinius 1,5 metų savo kelyje sutikau labai daug žmonių, kurie noriai daro neįtikėtinus, gerus darbus. Didžiulę iniciatyvą rodo jaunimas, besitelkiantis ne tik būriais, bet ir pavienėmis grupelėmis – kad ir po penkis bei mažais žingsneliais keisdamas Kauną įgerą. Į savo bendruomenes jie ryžtingai neša šviesą ir gėrį. Dabartinis jaunimas nebijo kovoti, būti atviru pasauliui. Mes drąsiai einame ir patys būname norimais pokyčiais.
– Ar turite savo herojų į kurį lygiuojatės?
– Ilgą laiką įnirtingai diskutuoju su savo mama, kuri sako, kad žmogus turi turėti savo autoritetą. Mano manymu, jis neprivalo. Tad prisipažinsiu – pati jo neturiu.
– Gal ir nebūtina, juk nesuklysime pasakę, kad jau pati esate kažkam autoritetas.
– Nežinau, nemanau, kažin … (trumpam pasimeta, – aut. past.). Semiuosi patirties iš daugybės nuostabias savybes turinčių žmonių. Labai didelę įtaką man padarė senelis – Povilas Butkevičius, kurio gyvenime net nesu mačiusi gyvo. Jis buvo aktyvus žmogus, iškili asmenybė: puoselėjo lietuvybę, buvo aktyvus patriotas, dirbo pogrindyje. Būdamas vos 22 metų buvo suimtas ir nuteistas dešimčiai metų kalėti lageryje, ištremtas.
Aš gimiau praėjus 4-5 m. po senelio žūties. Šeimoje pirma iš penkių vaikų stojau į gimnaziją, kurią jis buvo baigęs (Jėzuitų, – aut. past.), tada – į medicinos universitetą. Likimas mane veda į tas pačias vietas. Turiu pažymėti, kad mane labai įkvepia ne tik senelis, bet ir kiti jo bendražygiai – asmenybės, atvira akimi nematomais darbais dirbantysdėlLietuvos, besistengiantysdėlžmonių.
Kaip didelę įtaką man padariusį žmogų, norisi išskirtigerąmano draugę iš Olandijos – Lies von Weezel (72 m.), kuri padėjo praplėsti aplinkos matymo akiratį, tyrinėti aplinką iš įvairiausių pusių.
Turiu pažymėti, kad mano autoritetai yra ne tik iš vyresniosios kartos, jaunimo tarpe taip pat galima rasti įkvepiančių šviesulių. Na, ir, žinoma, kiti mano autoritetai – tėvai, visa šeima ir artimieji bei draugai.
– Jei vienai dienai taptumėte Kauno valdove ir turėtume neribotas galias, ką pakeistumėte?
-Kaunasmano gimtasis, labai mylimas, nuostabus miestas. Tačiau, ką pakeisti visuomet galima atrasti: pirmiausia liepčiau sutvarkyti aplinką, visus apleistus pastatus siūlyčiau restauruoti autentiškai. Tai neįkainojamas Kauno turtas. Džiugu, kad turime tokius lobius kaip Santaka, Laisvės alėja – ten kasdien telkiasi daugybė žmonių, tačiau visiškai saugus pasijusti ten negali, tad norėtųsi įnešti daugiau saugumo į viešąją erdvę. Norėtųsi, kad kada tik panorėjęs galėtum drąsiai keliauti iš vieno Kauno galo – į kitą.
– O nusikaltėlius ir kitus visuomenės kenkėjus, galbūt, derėtų išvežti į negyvenamą salą?
– Ne, geriau juos – pakeisti. Nemanau, kad žmogus gali būti blogas ar piktas iš prigimties – jis yra paveiktas išorinio pasaulio. Be to, neturime teisės keisti žmogaus laisvos valios. Jam galima suteikti aplinką, gerbūvį, kad jis suvoktų, jog tik pats yra atsakingas už savo gyvenimą, tad paskatintas imtų, susiprotėtų ir pasikeistų. O jeigu nenori – tai jau jo pasirinkimas, juk nepriversi.
– Kiek tokių Elenų reikėtų Kaune, kad pakeistumėte dabartinę Kauno padėtį?
– Milijono (skaidriai kvatoja – aut. past.). Juokauju.
– Tai gal reikėtų įsteigti specialią „SuperElenų mokyklą“?
– Manau, kad jei kiekvienas žmogus padarytų kažką pats, tuomet tokių žmonių reikėtų nedaug. Vienas pasiūlytų, o kiti darytų. Tiesiog reikia imti ir daryti.
– Koks apdovanojimas Jums būtų pats vertingiausias?
– Tai būtų apdovanojimas iš tikrų draugų – už buvimą kartu ir bendrų tikslų siekimą. Atvirai pasakius, kai sužinojau, kad esu kandidatė į „Gerumo kristalus“ – tai man buvo ir Kalėdų dovana, ir gimtadienio dovana (E. J. gimtadienis sausio 22 d. – aut. past.), ir įvertinimas už visuomeninę veiklą. Išgirdusi iškart pasimečiau, pagalvojau, kad šis įvertinimas yra tai,dėl ko žmogus kažką vertingo darai. Tiesiog imi ir darai, nieko nelaukdamas ir nesitikėdamas. Bet jei kiti tą pastebi, mano, kad tai yra reikšminga veikla – tai man didžiausias apdovanojimas!
– Kokie Jūsų ateities planai?
– Kai baigiau mokyklą – iš karto stoti mokytis nenorėjau, troškau savanoriauti. Tuomet mane labai žavėjo Afrika. Bet – neišvažiavau. Tas dalykas man vis kirba galvoje kaip išalkęs kirminukas. Kažkada norėčiau pabandyti savanoriauti Afrikoje, tiesiog paimti, įstatyti save į nekomfortišką zoną ir ten aktyviai veikti.
– Pasvarstykime, norėtumėte įsitaisyti kokioje saulės nugarintoje dykumoje: be vandens, be įprasto maisto – tiesiog graužtumėte kokius ilgauodegius driežus – jei jų dar belikę, užsikąstumėte kaktusu, savanoriautumėte ir būtumėte laiminga?
– (Ilgai kvatoja – aut. past.). Kartą teko bendrauti su vaikinuku iš Ruandos, kuris pasidalino įkvepiančiomis įžvalgomis apie Afrikos ir Europos skirtumus. Supratau, kad visos šalys, ne tik Afrika, bet ir daugybė kitų, tokių kaip Mongolija, Kazachija – yra autentiškos, įdomios, bet varganos. Norėtųsi joms padėti išsaugoti tą autentiškumą.
– Emigruojant Jūsų, Elena, tikriausiai, galime net nesitikėti išvysti?
– Veikiausiai – ne. Nors, buvau trumpam išvažiavusi į profesinio tobulinimosi kursus Europoje. Pirmą kartą beveik 3 mėnesiams išvažiavau į Nyderlandus. Prisipažinsiu, po to buvo labai sunku grįžti Lietuvon. Grįžau, nes reikėjo eiti į mokyklą, mokytis, čia liko mano šeima, draugai. O emigracijoje jautiesi svetimas, ten labai sunku adaptuotis, priprasti prie kitokio bendravimo. Beje, Vakarų Europoje viskas labai paviršutiniška. Tačiau viliojo ten siūlomos galimybės: karjeros, pasaulio pažinimo. Nuvykęs į Nyderlandus gali pamatyti visą pasaulį, susipažinti su daugybe žmonių. Tai žavi.
Tačiau visa tai nublanksta prieš Tėvynę. Kai grįžti į Lietuvą – pamatai, kad žmonės čia yra daug tikresni. Gal kiek uždaresni, bet jie į viską žiūri iš esmės. Kai ką nors pasakys – tai jau tik iš dūšios!
– Ar yra toks dalykas, kuris Jus išmestų iš visuomeninės veiklos? Ar išauš kada tokia diena, kai pasakysite: „Viskas, gana. Dabar gyvensiu – tik sau!”?
– Neseniai gavau pasiūlymą važiuoti metams į Filipinus. Ten planuojama statyti ligoninę, tad ieškoma slaugytojų, taigi atsivertų didžiulės karjeros galimybės. Bet aš galvoju: ar galėčiau dabar paimti ir išvažiuoti? Širdis sako, kad ne… Būtų per daug egoistiška! Bet iš kitos pusės pagalvojus – juk turiu Lietuvą, tai nuostabi šalis, čia dar tikrai yra kam padėti. Ir esu tvirtai pasiryžusi tai daryti iki paskutinio savo atodūsio…
