Kaunas birželio 22-24 dienomis dar kartą visiems parodė kaip reikia minėti svarbias Lietuvos istorijai datas.
Minint 150-asias 1863-1864 metų sukilimo metines vyko gyvosios istorijos festivalis ,,Kaunas 1863. Už mūsų ir jūsų laisvę”.
Kaunas – gyvosios istorijos miestas
Renginio lankytojai galėjo stebėti sukilėlių gyvenimą jų įkurtose stovyklavietėse. Norintys galėjo nusifotografuoti su sukilėliais. Kauno Šv. Jurgio kankinio bažnyčioje vyko mišios už kraują praliejusius ir savo gyvybes paaukojusius sukilėlius. Plačiau apie Kauno miesto istoriją renginio dalyviai galėjo sužinoti pažintinės-pramoginės ekskursijos po senamiestį su senoviniu autobusu metu. Kaune gyvenantys ir daug kartų matę lankomiausius savo miesto objektus į miestą pažvelgė kitomis akimis.
Svarbiausias šio renginio akcentas – sekmadienį įvykusi partizaninio mūšio incianizacija, kurioje dalyvavo apie 80 rekonstruotojų. Prieš mūšį buvo perskaitytas originalus sukilėlių manifestas po kurio sukilėliai priklaupę ant vieno kelio davė priesaiką ir persižegnojo. Žiūrovai išvydo sukilėlių pasiaukojamą ir ryžtą ginant savo tėvynę. Mūšio pabaigą paskelbė rusai atsitraukdami nuo sukilėlių stovyklos. Lietuviai įrodė, kad jie gali kovoti ir yra verti laisvės. Kartais didesnis ryžtas ir tikėjimas savo jėgomis yra daug galingiau už kelis kartus didesnę armiją.
Sukilėliai stojo į kovą
1863-1864 metais įvyko vienas garbingiausiu laikomas Lietuvos ir Lenkijos sukilimas siekiant pasipriešinti carinės Rusijos okupacijai. Didžiausią įtaką šiam sukilimui turėjo baudžiavos panaikinimas ir tikėjimasis, kad carinės Rusijos valdžia duos dar daugiau laisvės. Į sukilimą ėjo visų socialinių sluoksnių žmonės. Jie buvo ginkluoti daugiausiai savadarbiais ginklais: dalgiais, kirviais ir menkais medžiokliniais šautuvais. Lietuvoje suskaičiuojama 321 partizaniniai mūšiai. Daugiau nei pusę jų vyko Kauno gubernijoje.
Sukilimą organizavo Lenkija, kurios netenkino carinės Rusijos jai suteiktos nuolaidos. Lenkijoje sukilimas prasidėjo 1863 metų sausio 22 dieną ir yra vadinamas Sausio sukilimu. Lenkija norėjo būti visiškai nepriklausoma. Po kelių mėnesių Lenkijos pavyzdžiu pasekė ir lietuviai, kurie dėl į kraštą grįžtančių žmonių turėjo daugiau šviesuomenės atstovų. Į etnines lietuvių žemes grįžo emigrantai, buvo paleidžiami ir žmonės ištremti į Sibirą. Carinės Rusijos situacija buvo komplikuota dėl pralaimėto Krymo karo.
© Živilės Žilionytės nuotr. / KaunoZinios.lt
Sukilimo vadai: nuo kunigo iki teisininko
Žymiausi sukilimo vadai Zigmantas Sierakauskas, kunigas Antanas Mackevičius ir Konstantinas Kalinauskas. Zigmanto Sierakausko vadovaujami sukilėliai kovėsi labai narsiai, deja, bet 2500 sukilėlių nepajėgė pasipriešinti gausesniai priešų armijai ir pralaimėjo. Zigmantas Sierakauskas pateko į nelaisvę ir karo lauko teismo buvo nuteistas mirtimi. Apie kunigą Antaną Mackevičių žinoma daugiau, jis kilęs iš neturtingos šeimos. Būdamas kunigu visada sušelpdavo vargstančius, o kadangi buvo karšto būdo bažnyčioje perskaitęs sukilimo manifestą nedvejodamas įsitraukė į sukilimą su savo būriu kurį sudarė 500 vyrų. Dar vienas sukilimo vadas Konstantinas Kalinauskas buvo smulkaus Gudijos bajoro sūnus. Studijavo teisę Maskvos ir Peterburgo universitetuose. Savo sukilėlių pulką rinko daugiausiai iš ūkininkų. Buvo demokratiškų pažiūrų. Tokia sukilimų vadų įvairovė tik parodo, kad sukilime dalyvavo labai skirtingi žmonės. Lietuvos sukilėliai kovojo prieš daug gausesnes rusų armijas, o jų pagrindinis tikslas buvo užkristi kelią rusams link Lenkijos. Tačiau rusai pradėjo masiškai vežti savo karius į Lietuvą ir taip malšinti sukilimą.
© Živilės Žilionytės nuotr. / KaunoZinios.lt
Carinės Rusijos veiksmai negailestingi
Carinės Rusijos valdžia norėdama greičiau numalšinti sukilimą Vilniaus gubernatoriumi paskyrė Michailą Morovjovą, tarp lietuvių vadinamą koriku. Jis labiausiai pasižymėjo tuo, kad nebijojo imtis drastiškų priemonių ir viešai karti žmonės. Dažniausiai korimai vykdavo centrinėse miestų ar kaimų aikštėse. Tai buvo daroma sąmoningai siekiant įbauginti žmonės ir taip atgrasinti juos nuo minties dalyvauti sukilime. Visi trys sukilimo vadai buvo pakarti Lukiškių aikštėje, Vilniuje. Skaičiuojama, kad sukilime dalyvavo 66 tūkstančiai sukilėlių, o prieš juos kovojo maždaug tris kartus didesnė armija, kuriai sukilimą numalšinti prireikė pusantrų metų. Sukilime dalyvavo vyrai, tačiau moterų vaidmuo taip pat buvo svarbus. Jos ruošė sukilėliams maistą, slaugė sužeistuosius ir laidojo mirusiuosius. Tai darydavo tik labai drąsios moterys, nes rusų valdžia visa tai draudė. Tai darančias persekiojo, todėl nevienas kaimas buvo sudegintas.
© Živilės Žilionytės nuotr. / KaunoZinios.lt
Kraujas pralietas ne veltui
Tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje sukilimas buvo numalšintas 1864 metų rudenį. Abejoms šalims dar daugiau nei 50 metų teko laukti kuomet jos galės paskelbti nepriklausomybę. Nors sukilėliai pralaimėjo, bet jų nenugalėjo. Valstiečiai negana to, kad neturėjo eiti baudžiavos dar gavo ir privilegijų. O Lietuvos šviesuomenės atstovai pradėjo burtis į grupes, kurios žingsnis po žingsnio dirbo, kad Lietuva būtų nepriklausoma, todėl 1918 metų vasario 16 dieną buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Carinės Rusijos valdžia taip pat ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad lenkas lietuviui būtų priešas, o ne draugas ir taip lietuviai išvengė depolonizacijos. Skaudžiausias smūgis lietuvių kultūrai, dvasingumui ir ekonomikai buvo tada, kai carinė Rusija uždraudė lietuvių raštiją lotynišku raidynu, Džiugu, kad lietuvių tai nepalaužė ir knygnešių pagalba lietuviai savo kalbos nepamiršo.
