Kasdien skubėdami į darbus ir vakare grįždami į savo namus mes nė nepastebime tų, kurie neturi darbo, namų ir, apskritai, neturi nieko. Lietuvoje šiuo metu skaičiuojama apie 2500 benamių, iš jų Kauno mieste gyvena virš 600.
Be abejo, suskaičiuoti tikslų gatvėje gyvenančių žmonių skaičių yra praktiškai neįmanoma, nes tokie žmonės slepiasi įvairiuose užkampiuose ar apleistuose pastatuose. Tačiau niekas nesuabejos, jog visuomenė labai neigiamai žiūri į socialinėje atskirtyje gyvenančius žmonės ir mėgina nuo jų atsiriboti, todėl tenka pasidžiaugti bent jau tuo, kad yra žmonių ir įstaigų, nenusukančių nugaros gyvenime paklydusiems.
Teikiama nakvynė ir paskatinimas
Kaune benamiams, kurie yra visiškai socialiai atsiskyrę ir nemėgina išlipti iš gyvenimo duobės, skirta 50 lovų benamių nakvynės namuose, esančiuose R. Kalantos gatvėje 57. Čia neturintys kur glaustis priimami tik nakčiai, jiems suteikiama lova, yra galimybė apsiprausti, pasiruošti valgyti. Vasarą benamių nakvynės namuose tuščių lovų daug, tačiau atėjus didiesiems žiemos šalčiams tenka ant žemės tiesti papildomus čiužinius. Atrodytų, jog 50 vietų benamiams Kauno mieste yra per mažai, tačiau iš tikro jie nesiveržia į nakvynės namus, kadangi ten turėtų laikytis tam tikrų taisyklių, pavyzdžiui, būti blaivūs, tad dažnai lova iškeičiama į eilinį alkoholio butelį.
„Daugelis žmonių nesupranta, jog jei žmogus glaudžiasi kokioje pašiūrėje, sandėliuke, garaže, ar apleistame name, tai nereiškia, jog jam nesiūloma pagalba ar jis nežino, kur ją gauti – retas kuris nežino. Jie tiesiog nenori būti kolektyve ir laikytis taisyklių. Kad ir kokiom baisiom sąlygom gyvendami, bet būdami vieni, jie yra sau šeimininkai ir neturi taikstytis su kitais. Vienintelės aplinkybės, kurios priverčia juos bent trumpam prisiglausti nakvynės namuose, yra šalčiai“, – pasakoja nakvynės Kauno nakvynės namų direktorė Zita Verbavičienė.
Partizanų gatvės 5-tame namo numeryje įsikūrę 20 moterų talpinantys moterų nakvynės namai. Čia suteikiamas ilgalaikis apgyvendinimas, todėl neturinčios kur glaustis moterys šiuose nakvynės namuose įsikuria ilgesniam laikui. Be abejo, stengiamasi padėti ir nuskriaustoms, iš namų išvytoms, sumuštoms ar pasiklydusioms moterims, kurioms būtina tuoj pat suteikti trumpalaikę nakvynę. Kadangi visos 20 vietų yra užimtoms čia jau kurį laiką gyvenančių moterų, tenka verstis pastatant papildomas lovas ar čiužinius. Moterys labai saugo savo gyvenamas vietas, laikosi taisyklių, nes bijo netekti sunkiai užtarnautos vietos.
Didžiausia paskata kabintis į gyvenimą teikiama vyrų nakvynės namuose, talpinančiuose 88 žmones. Šiuose, R. Kalantos g. 55 įsikūrusiuose, namuose mokamas simbolinis apgyvendinimo mokestis. Gyventojai čia konsultuojami, skatinami ieškotis darbo, atsitiesti, domimasi jų gyvenimo istorija.
© Lauros Matkutės nuotr. / KaunoZinios.lt
„Čia gyvendamas žmogus skatinamas, motyvuojamas, kviečiamas dalyvauti kokioje nors veikloje, domimasi jo gyvenimu, ką jis nuveikė. Paprastai šiuose nakvynės namuose gyvena arba sergantys žmonės, kurie negali savarankiškai savimi pasirūpinti, arba tie, kurie yra motyvuoti, stengiasi, eina darbintis, turi norą ir motyvaciją integruotis į dirbančią visuomenę“, – sako Z. Verbavičienė.
Tenka akylai prižiūrėti gaunančius pašalpas
Nakvynės namų gyventojams suteikiama ne tik nakvynė, bet ir socialinių darbuotojų pagalba, konsultacijos. Dažnai gyvenantiems nakvynės namuose tenka parūpinti asmens dokumentus, kuriuos jie pametė ar tiesiog kažkur pradangino, taip pat padedama susitvarkyti dokumentus dėl pašalpų gavimo.
„Namų neturintiems žmonėms teikiama ne tik apnakvindinimo, pamaitinimo ar sanitarinė pagalba – socialiniai darbuotojai padeda susitvarkyti dokumentus, nes ne visi juos turi. Kitiems paskirta pašalpa, bet jie negali jos pasiimti nes neturi dokumentų ar tiesiog nežino apie jiems paskirtą pašalpą. Socialiniai darbuotojai atlieka tikrai didelį darbą, kadangi susikalbėti ir bendrauti su tokiais žmonėmis yra ganėtinai sunku, be to, jie ne visada nori priimti pagalbą. Tačiau jei bent keletas iš jų grįžta į pilnavertį gyvenimą, tai jau yra didžiulis laimėjimas“, – sako Kauno miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuro specialistės Giedrės Mačiulytė.
Nakvynės namų direktorė Zita Verbavičienė pasakoja, kad kartais, po gerais ketinimais grįstos pagalbos sutvarkant dokumentus dėl pašalpos gavimo, tenka suteikti ir kitokią pagalbą – neretai tenka kontroliuoti nemokančius tinkamai elgtis su pinigais, kurie vos tik gavę pašalpą ją išleidžia tą pačią dieną.
„Mūsų darbas reikalauja gerai pažinti žmogų, kad matytume jo silpnybes, žinotume kada jam reikia pagalbos, kada jam kyla agresija ar noras alkoholiui. Turime mokėti raminti žmones, kalbėti su juo ir neleisti jam išvaistyti pinigų, kad vėliau jam netektų visą mėnesį badauti“, – savo darbo patirtimi dalinasi Z. Verbavičienė.
Sriubos valgykloje lankosi ne tik benamiai
Kauno mieste benamiams taip pat yra suteikiama galimybė nemokamai nusiprausti specialiai jiems skirtuose dušuose, esančiuose socialinių ligų kabinete (Partizanų g. 5) bei benamių nakvynės namuose (R. Kalantos g. 57). Gyvenamosios vietos neturintys žmonės dar gali gauti ir medicininę pagalbą, kuri teikiama socialinių ligų kabinete. Čia atliekami greitieji ŽIV testai, keičiamos adatos, perrišamos žaizdos, suteikiami dezinfektantai.
Tačiau daugiausiai benamių ar mažai pajamų turinčių žmonių, net 300 vasaros ir 500 žiemos metu, pritraukia „Caritas“ sriubos valgykla, kurioje darbo dienomis, nuo 12 iki 14 valandos, nemokamai dalinama sriuba ir košė, kartą savaitėje košę pakeičiant blynais. Vienam žmogui skirtą porciją sudaro 500 g. sriubos bei 200 g. košės. Valgyklos darbuotojos stengiasi kasdien virti skirtingą sriubą bei vis kitokių kruopų košes, kad maistas nepabostų bei racionas būtų įvairesnis.
© Lauros Matkutės nuotr. / KaunoZinios.lt
Partizanų g. 5 esančioje sriubos valgykloje apsilanko įvairūs žmonės – vieni jų yra socialiai remtini arba benamiai, kiti priklauso rizikos grupei ar yra ką tik grįžę iš įkalinimo įstaigos, tretiems – neįgaliems žmonėms – maistą į namus iš valgyklos parneša giminaičiai ar kaimynai, o dar kiti yra mažas pensijas gaunantis senuoliai. Net trečdalis besilankančių čia yra mažas pensijas gaunantys senjorai, kuriems sumokėjus mokesčius už butą bei nusipirkus vaistų, maistui pinigų beveik nebelieka. Be to, kaip pasakoja vienas valgyklos lankytojas, vienam gyvenančiam namuose net neverta gamintis valgyti, o ir maistas čia sotus bei skanus, į sriubą nepagailima įdėti lašinių.
„Valgykloje apsilankančių amžius svyruoja nuo 18, iki 90 metų. Yra benamių, iš įkalinimo įstaigų grįžusių žmonių, nakvynės namuose gyvenančių ar tų, kurie gauna mažas pensijas, gyvena vieni ir jiems neaktualu virti namuose“,- pasakoja „Caritas“ sriubos valgyklos vedėja Rita Veličkienė.
Valgyklos vedėja pasakoja, jog daug čia apsilankančių žmonių jos jau pažįsta, pakalba su jais, žino jų gyvenimo istorijas.
„Valgykloje beveik kasdien matom vieną kitą naują veidą, bet dauguma čia apsilanko pastoviai. Žmonės mums pasipasakoja savo gyvenimo istorijas, žinom, kad čia ateina buvę įmonių vadovai, verslininkai, kuriuos į vargingą gyvenimą įtraukė alkoholis“, – sako R. Veličkienė.
Kasdien valgykloje besilankantis Petras pripažįsta, jog jį iki čia taip pat atvedė alkoholis, į kurio pinkles įpainiojo moteris.
„Užaugau vaikų namuose, gyvenimas buvo sunkus. Aišku, turėjau gerų darbų, geras pajamas, bet susipažinau su viena drauge, kuri mane įvėlė į alkoholizmą. Bet dabar jau antrus metus nebevartoju alkoholio, laikausi. Reikia savyje turėti stiprybės“, – sako Petras.
Pašnekovas pasakoja, jog neturintiems pajamų ši valgykla yra labai reikalinga – juk padoresnis žmogus neis raustis į konteinerį. Be to, visi labai džiaugiasi valgyklos personalu, kadangi čia dirbančios moterys labai malonios, nevengia bendrauti, pajuokauja ir išklauso.
Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos administruojama „Caritas“ sriubos valgykla yra iš dalies išlaikoma Kauno miesto savivaldybės, prie paramos prisideda kai kurie prekybos centrai, užsienio lietuvių bendruomenės, ar paprasti žmonės, norintys padėti vargingiau gyvenantiems.
Netinkamas visuomenės požiūris
Kaune namų neturintiems ar mažas pajamas gaunantiems žmonėms suteikiamos visos socialinės paslaugos – nuo apnakvindinimo, maitinimo, iki konsultacijų ir pagalbos tvarkantis dokumentus. Tačiau didžiausios pagalbos – tinkamo visuomenės požiūrio ir postūmio reikiama linkme tokie žmonės dažniausiai taip pat nesulaukia.
© Lauros Matkutės nuotr. / KaunoZinios.lt
Visuomenė linkusi „rūšiuoti“ žmones į gerus ir „sugedusius“, užsimerkiant prieš tuos, kurie gyvena kitokį gyvenimą. Daugelis mano, jog benamiais tampa vien tik į alkoholizmą ar narkotikus įklimpę žmonės, ir dažnais atvejais taip ir yra, tačiau nemaža dalis tapo benamiais ir dėl stichinių nelaimių, netekę šeimos maitintojo, pokario metu, susirgę rimta liga, turėdami psichinį sutrikimą ar tiesiog negalėdami susitaikyti su kažkokia jų netenkinusia padėtimi.
„Tokiems žmonėms padėtų kiekvieno iš mūsų požiūris ir suvokimas, jog benamis yra nebūtinai tik alkoholikas, kuriam gyventi taip, kaip jis gyvena dabar, yra labai patogu. Kiekvienas pamatęs išmaldos prašantį žmogų turėtų nurodyti vietą kur tas žmogus galėtų rasti pagalbą, nes gal būtent ta ištiesta ranka padės atsitiesti ir susikurti savo gerovę“, – pataria Giedrė Mačiulytė.
Ir išties, užuot mėginant nematyti socialinėje atskirtyje gyvenančių žmonių derėtų prisiminti, jog niekada negalima išsižadėti „ligos, tiurmos ir ubago lazdos“, todėl net neprašantiems pagalbos žmonėms reikia padėti atsitiesti ar bent jau nurodyti vietą, kur jie sulauktų tinkamos pagalbos.
