Pasaulyje egzistuoja tik du visuomenės sambūvio modeliai. Demokratinis, kuriame visa visuomenė turi teisę priimti sprendimus dėl to, kokiomis taisyklėmis ji vadovausis ir nedemokratinis, kuriame vienas žmogus ar nedidelė grupė priima sprendimus ir primeta juos likusiai visuomenės daliai, diktuoja jai savo valią.
Nedemokratiniai modeliai būna centralizuoti ir necentralizuoti. Centralizuoti tai valstybės-monarchijos ar oligarchijos, priklausomai nuo to, diktatoriumi yra vienas žmogus ar jų grupė. Yra tokios valstybės, kurios nedemokratinį modelį viešai deklaruoja, kaip Saudo Arabijos karalystė, bet yra tokios, kuriuos dėl akių deklaruoja kažką kitą, bet iš tikrųjų yra monarchijos, kaip Baltarusijoje, arba oligarchijos, kaip Kinijoje. Necentralizuoti modeliai, tai tokie, kur vienoje valstybėje egzstuoja skirtingos visuomenės, nes dalyje valstybės teritorijos visa reali valdžia priklauso vietiniams feodalams: narkobaronams Lotynų Amerikoje, genčių vadams Pakistane ir Afganistane, samdinių kariuomenių generolams Afrikoje ar įvairaus plauko sukilėliams Pietryčių Azijos ir Pietų Amerikos džiunglių glūdumose.
Demokratinis modelis iš esmės vienas – visi sąmoningi tos visuomenės nariai turi teisę dalyvauti priimant sprendimus svarbiausiais visuomenės gyvenimo klausimais: tiek tiesiogiai, per referndumą, tiek netiesiogiai, deleguojant politikams tam tikras sprendimų priėmimo teises per rinkimus. Demokratiniai modeliai vienas nuo kito skiriasi tik techniniais sprendimais, kaip ši visuomenės savivaldos teisė įgyvendinama: vieni dažniau referendumus rengia, kiti patiki daugiau atsakomybės parlamentams, treti prezidentams; vieni daugiau galios suteikia vietinėms savivaldybėms, antri bendruomenėms, treti gi gyvena labiau centralizuotose demokratinėse valstybėse.
Demokratinio visuomenės modelio esmė, jo trys kertiniai banginiai, yra šie: kiekvienas tos visuomenės narys nustatyta tvarka gali dalyvauti priimant sprendimus, kiekvienas gali nustatyta tvarka inicijuoti egzistuojančios tvarkos pakeitimus ir kiekvienas privalo laikytis priimtų sprendimų iki tol, kol tie sprendimai nustatyta tvarka nebus pakeisti.
Išėmus nors vieną iš šių atraminių elementų demokratijos nebelieka.
Įsivaizduokime, kad demokratijoje gyvenanti visuomenė per visuotinį referendumą priimdama pagrindinį savo įstatymą, pvz., Konstituciją, nutaria, kad asmens kūnas, turtas ir būstas yra valstybės saugomos vertybės. Įsivaizduokime, kad visuomenė toje pat Konstitucijoje patiki teisę nuspręsti įvyko šių teisių pažeidimas ar ne, kokiam nors išskirtiniam valstybiniam organui pvz., teismams.
Įsivaizduokim, kad atsiranda individas, kuris galvoja, kad jam šios taisyklės negalioja. Jis išspiria kaimyno duris, jį suluošina, žmoną išžagina ir išsineša televizorių.
Pagal Konstitucijoje patvirtintas taisykles, toks piktavalis turi stoti prieš teismą, kuris įvertins ar tikrai buvo pažeistos toje visuomenėje saugomos teisės, jeigu taip, ar tikrai tą pažeidimą padarė kaltinamas asmuo, ir tą patvirtinus – kaip turi būti kompensuota žala bei kaip turi būti nubaustas nusikaltėlis.
Jeigu kam nors, pvz., pačiam nusikaltėliui, kažkuri dalis šio proceso nepatinka, jis turi teisę ją nustatyta tvarka apskųsti. Bet jis neturi teisės taisyklių nesilaikyti, t.y. šiuo atveju neprisistatyti į teismą, nekompensuoti žalos ar neiti į kalėjimą, jei jam paskirta tokia bausmė. Demokratinė visuomenė šių procedūrų vykdymo užtikrinimui turi kitus specialius valstybės organus, turinčius ypatingus įgaliojimus: policiją, kuri gali naudoti jėgą, jei asmuo neprisistato į teismą, antstolius, kurie gali areštuoti asmens sąskaitas, kad užtikrinti žalos kompensavimą, pataisos darbų sistemą, kuri pasirūpina, kad nusikaltėlis atliktų paskirtą bausmę. Maža to, visuomenėje yra susitarta, kad trukdymas šioms įstaigoms atlikti savo darbą laikomas papildomu teisės pažeidimu, už kurį yra papildomai baudžiama.
Kitas pavyzdys. Įsivaizduokime, kad teorinėje valstybėje Fganistane įvyksta rinkimai, kuriuose pagal demokratiniu būdu patvirtintą Konstituciją išrenkamas parlamentas. Parlamentas, turėdamas tokią jam deleguotą visuomenės atstovų teisę, nusprendžia, kad mergaitės privalo lankyti mokyklą. Tačiau Alibano sukilėlių judėjimas, įsikūręs Andaharo provincijos pietuose nutaria, kad nė velnio, mergaičių vieta namie, o ne prie knygų, ir išpjauna visus vietinių mokyklų mokytojus.
Iš esmės čia nieko skirtingo nuo pirmojo pavyzdžio: kaip pirmu, taip ir antru atveju yra bendros demokratiškai priimtos taisyklės: ar galima išsinešti kaimyno TV sprendžia TV savininkas; reikia mergaitėms į mokyklą ar ne sprendžia parlamentas. Abiem atvejais yra demokratiniu būdu paskirti valstybės organai, kuriems visuomenė suteikė išskirtinę teisę priimti sprendimą buvo ar nebuvo pažeistas teisingumas. Ir jeigu buvo, tai darbo imasi kitos tarnybos, turinčios specialius įgaliojimus tam, kad užtikrinti teisingumo įgyvendinimą.
Pasekmės iš esmės taip pat panašios, nes galimi sprendimų variantai yra tik du. Pirmas – valstybė imsis visų reikiamų priemonių, kad pažeistos teisės būtų atstatytos, kaltieji nubausti ir užtikrins, kad visi toje valstybėje ir toliau gyvens vienoje demokratinėje visuomenėje. Alternatyviai, jeigu valstybė šių veiksmų nesiims, dalis žmonių – du kaimynai ar pusė Andaharo provincijos – pradės gyventi kitoje nedemokratinėje visuomenėje, kurioje stipresnis kaimynas ar Alibanas bus feodalu-monarchu, priimančiu sprendimus ir diktuojančiu savo valią atitinkamai silpnesniam kaimynui ar daliai fganistaniečių.
Skiriasi gi tik pažeidimo mąstas – antru atveju pažeidimą daro ne kaimynas narkomanas, o didelė grupė žmonių, kurie gyvena sunkiai prieinamoje teritorijoje, yra gerai ginkluoti bei pasirengę pasipriešinti. Atitinkamai, pirmo nusikaltėlio sulaikymui ir pristatymui į teismą gali pakakti vieno policijos ekipažo, o antru atveju gali prirekti pasitelkti kariuomenę su šarvuočiais ir aviacija. Specialius įgaliojimus turinčios institucjos turi pasitelkti tokias pajėgas ir imtis tokių veiksmų, įskaitant fizinės jėgos ir ginklų panaudojimą, kurie būtini teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti.
Jeigu norime gyventi demokratinėje valstybėje, privalome turėti galimybę dalyvauti valstybės valdyme tiesiogiai ar per savo atstovus.
Privalome turėti teisę inicijuoti egzistuojančios sistemos pokyčius, jeigu matome, kad tai reikalinga.
Ir privalome laikytis žaidimo taisyklių, įskaitant teismų sprendimų vykdymą ir paklusimą specialius įgaliojimus turintiems valstybės organams, įgyvendinantiems šiuos teismų sprendimus.
Išėmus nors vieną sudedamųjų dalių demokratijos nebelieka, o du kaimynai ar Pietų Andaharas pradeda gyventi kitoje nebedemokratinėje visuomenėje. Gal būt Fganistano visuomenei nerūpi demokratija Andahare. Gal būt rūpi, bet ji neturi priemonių užtkrinti demokratijos visoje valstybės teritorijoje.
Išgalvotoje Lonio gatvėje Arliavoje, Ietuvos Respublikoje, šios taisyklės galioja lygiai taip pat. Skirtumas tik toks, kad pagaliau pamatėme, kad alternatyvios nedemokratinės visuomenės egzistavimas Arliavoje nėra priimtinas Ietuvos Respublikos visuomenei ir ji turi pakankamai jėgos teismų sprendimams užtikrinti. Beliko sužinoti, ar pakaks valios ir galios nubausti kaltuosius dėl Arliavos alibanizacijos.
