Prieš kelis metus, kai dar teko gyventi Kaune, prie pat Kauno IX forto, rugsėjo 23 d. – Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną – sėsdavau ant dviračio ir nuvažiuodavau iki IX forto monumento, bagažinėje veždamas kelias žvakutes. Sutikdavau šeimas ar pavienius žmones, degančius žvakutes prie monumentų, kurie atvyko čia to paties – pagerbti žydų, Antrojo pasaulinio karo metu atvežtų masiškai sušaudyti ir kitaip sunaikinti iš Lietuvos ir kitų Europos šalių. Mūsų nebūdavo daug, bet vienas kito neužkalbindavom, tylėdavom.
Balandžio 11 d. IX forto atminimo monumentai, prie kurių statėme žvakutes, buvo išvartyti, ant grindinio išpaišytas užrašas „Juden raus!“, pavogta granitinė Dovydo žvaigždė, o visoje forto muziejaus teritorijoje išpiešta 13 svastikų. Balandžio 20 d., Hitlerio gimimo dieną, panašūs išpuoliai su tais pačiais šūkiais ir svastikomis pasikartojo prie Kauno Sinagogos, dvejose Vilniaus vietose bei Panevėžyje.
Holokaustas yra išties kraupus istorijos posūkis, siaubinga, neaprėpiama, neišdalinama, nesunykstanti patirtis, kuri pasiliks ne kaip dar vienas istorinis įvykis, o kaip tas ženklas, kuris bus visada šalia bet kokio socialinio ar politinio proceso. Šiandien vykstantys Holokausto aukų išniekinimai, antisemitiniai išpuoliai yra tai, kas primena žiauriausias patirtis siekiant jas atgaivinti. Tačiau kodėl šiandien į tokius tragiškai simptomiškus reginius reaguojama taip pasyviai ir atlaidžiai? Kodėl visuomenė nesipriešina atvirai besidemonstruojančioms neonacistinėms jėgoms, kurios atneša minėtus vis dažnėjančius antisemitizmo išpuolius?
IX forto muziejaus direktorės pavaduotoja žiniasklaidai teigė, kad įvykis, kai buvo išniekintas IX forto muziejus, tėra sureikšmintas reikalas, kad tai tiesiog buvo eilinis chuliganų siautėjimas. Turbūt didžiajai daliai piliečių atrodo taip pat – kad tai dėmesio nevertas chuliganų elgesys arba kad tiesiog nereikšmingų pronacistinių, niekam nepavojingų grupelių pakvailiojimas. Tačiau kur link veda tokios anestezuojančios reakcijos? Panašu, kad prie to, kai „Juden raus!“ ir svastikos pradeda nebereikšti nacizmo, kraupių žudynių, Holokausto, o tik chuliganizmą. Būtent dėl to antisemitiniai išpuoliai nevertinami taip stipriai, kaip turėtų, būtent todėl piliečių moraliai neskaudina žydų mirties vietos išniekinimas. Galbūt net pasirodo keista tendencija – kuo daugiau besikeliančio nacizmo ženklų matome – tuo labiau grimstame į abejingumą, apatiją tiems ženklams ir jų reikšmėms.
Kyla klausimas, ko reikia piliečiams, kad nacizmo apraiškos būtų suprastos kaip besikeliantis nacizmas, o ne tiesiog pakvailiojimas ar nepavojingas chuliganizmas? Pogromų? Kas daugiau, jei ne svastikos ir „Juden raus!“ aiškiai nurodo į nacizmą? Tai, jog šie ženklai laikomi nepavojingi, būtent ir daro juos pavojingais. Kuo labiau ignoruosime ir praleisime pro akis šiuos ženklus kaip nepavojingus, tuo jų daugės. Į šiuos grėsmingus nacizmo ženklus visuomenė turi reaguoti ir tai daryti aiškiai ir garsiai, nes būtent jais siekiama prikelti žiauriausius istorijos košmarus.
