(c) stock.xchng archyvo nuotr.

Berniukas su akordeonu suko antrą ratą pro kavines ir restoranus, nemokėdamas lietuviškai, ženklais prašė aukos. Jo grojama muzika kvepėjo liūdesiu ir sentimentais. Visi prieš mesdami monetas į jo vaikišką delną akimirkai susimąstydavo apie ką nors tikra.

Gal kaulų čiulpuose besislepiančią kasdienybę, gal apie skausmingą vienatvę, apsuptą daugybės žmonių kūnų. Berniukas toliau grojo, o aš širdyje verkiau ir niekaip negalėjau sustoti. Raudojau dėl savo savanaudiškumo, šlykštaus garbės troškulio, noro būti geresniu. Būti geresniu už kitus, o ne būti geresniu žmogumi.. Tai taip kvaila, juk kas gali pamatuoti gėrį?

Vaikas ir jo muzika po truputėlį tolo. Visi vėl grįžo į apgaulingą realybę, ar realią saviapgaulę, ir vėl šypsojosi hypermarketuose pirktomis šypsenomis, vartė nuobodžius pokalbių puslapius, užmesdami akį tik į paveikslėlius su nuogybėmis, juokėsi garsiau vienas už kitą, nors viduje tik ką raudojo, kaip ir aš.

Berniukas su akordeonu grįš namo, girtam tėvui atiduos visą dienos uždirbį, galbūt šį kartą jo niekas net gi nemuš. Jis net nedrįs skųstis dėl neveikiančio televizoriaus. Dėl atsibodusių grikių vakarienei. Dėl nudriskusių raudonų džinsų, kurie jau tampa šortais. Jis žinos, kad net ir neturėdamas nieko, bent trumpam sustabdo laiką ir žmonių galvose pasėti bent akimirką nemodifikuoto jausmo.

Rekomenduojame

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 

Šio straipsnio parengimą parėmė Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: