Po nebežinau nei kiek metų ištaikiau progą su visa šeima nueiti į cirką.
Į Baltijos Cirką – dabar jų palapinė Vilniuje prie Akropolio. Kiek suprantu, tikresnių ir cirkiškesnių cirkų nebūna: vagonėliai aplinkui cirko palapinę, kurioje apvali scena, o žiūrovų – tiek, kiek telpa.
Iš principo, viskas yra gerai jau vien dėl to, kad galų gale radome progą pamatyti tikrą keliaujantį cirką gyvai, pamatyti tą užtemdytą sceną, pajusti gyvūnų kvapą… Bet mes dar turėjome ir misiją: įvertinti savo visiškai subjektyviai mėgėjiška eksperto akimi, ar gyvūnams šiame cirke gerai. Ar jie įbauginti, ar dresuojami abipusės pagarbos principais.
Buržujus rodo vegetarų ir žaliavalgių sutartinį ženklą – demonstracinį veido nusiplėšimą, kuris reiškia, kad “nevalgau nieko kas turi veidą”. Ten dešiniau tada matosi Linas (žaliųjų partijos atstovas) ir Saulius besikalbantis su Rokiškiu
Atvyko blogų (arba tinklaraščių, arba traščių arba viešrašių) grandai: Buržujus, Saulius, Rokiškis ir aš prie jų su visa šeima. Dar atvyko ir Arkadijus Vinokuras, kuris nustebino mus visus pareiškęs, kad kandidatuoja į Seimą. Man atrodo, kad ir aš nustebinau jį, kai pasakiau, jog ir aš kandidatuoju į Seimą.
Čia Petras Variakojis kartu su Arkadijum
Pats cirko numeris buvo įspūdingas vien dėl to, kad sėdėjome prie pat scenos ir matėme visas smulkmenas, girdėjome žingsnius, tramplinų barškesį, klounų šūksnius. Mano abudu sūnūs žiūrėjo net išsižioję, plojo rankomis ir net džiaugsmingai šūkčiojo. Jiems cirkas tikrai patiko. Kitą dieną vis paklausdavo: “eisime į cirką?”. Matyt, kad būtinai eisime dar, kai tik bus galimybė.
Taigi, prie reikalo. Ar gyvūnai cirke skriaudžiami? Kiekvienas iš mūsų turėjo savo išankstinę nuomonę ir panašu, jog po viso cirko ir pokalbių prie vagonėlių, gyvūnų trumpa revizija tų nuomonių pernelyg nepakeitė.
Gyvendami ant kelio ir nuolat gastroliuojantys žmonės dar sugeba su savimi vežiotis vazonines gėles!
Kadangi mes, dalyvavę šioje revizijoje, visi rašome savo blogus, tai savo nuomones parašysime ten. Maniškė buvo labiau neutrali, tiksliau, aš nedaug težinojau apie gyvūnų laikymo sąlygas cirkuose ar šiaip cirko istoriją susijusią su gyvūnais. Esu tik girdėjęs, kad anksčiau su jais tikrai buvo elgiamasi žiauriai, net pats Petras Variakojis pripažino, kad anksčiau buvo “gyvūnų tramdymas”, o dabar “pasirodymai” ir jau vien tai rodo pasikeitusį požiūrį, apie tai, jog gyvūnai yra labiau partneriai, negu pavaldiniai.
Iš fiziologinės pusės mus tikino, jog gyvūnai yra pašerti ir tikrai sotūs. Apžiūrėti turėjome progą tik beždžionių ir papūgų vagonėlius. Daugiau nesižvalgėme, nes artistai po pasirodymo norėjo pasiilsėti, buvo jau vakaras ir šaltoka, visi laukė kada galės pailsėti, tad mums ten jau buvo kiek nejauku ilgiau būti.
Beždžionėlė gimusi Lietuvoje. Sako, kad gyvūnai nesiporuoja ir nesidaugina, jei jiems blogai.
Na, gerai, tikiu. Jeigu būtų blogai – nesiporuotų. Į vagonėlį nelindome, nes žmogus (nepamenu vardo), dirbantis su beždžionėmis su jomis ir gyvena, tad lįsti neprašytiems į svečius nelabai norėjosi. Vaikai labai užsimanė paglostyti beždžionėlę ir tą progą jie gavo, tai šitaip mes prisidėjome prie papildomo streso tai mažylei, bet tikiuosi, kad ji greitai mus užmiršo.
Čia mes su Augustu ir papūga papūgų vagonėlyje. Papūga itin įdėmiai stebėjo mano akis. Snapas jos gan didelis ir laikyti ją buvo kiek baisoka. Džiaugiausi, kai iš manęs ją paėmė lygiai taip, kaip džiaugiausi, kai davė palaikyti.
Papūgos šeriamos vaisiais, ryžiais ir panašu, kad neatrodė labai liūdnos. Nutarėme, kad su paukščiais turi būti viskas OK, nes paukščiai kaip katės – jų nepriversi prievarta nieko daryti. Tikriausiai mes teisūs. :)
Paukščiai šeriami dar ir šitais vikšrais. Kas tai per vikšrai nesupratau, bet supratau, kad jų dauginti dresuotojui pačiam nepavyksta, tad tenka pirkti
Galvą iškiškusi papūga pro narvo viršų, nevisai supratau ar ji gali išlipti iš jo kada panorėjusi ar ten tik galva telpa…
Klausiau iš kur tas papūgas dresuotojas gavo, tai atsakė, kad iš įvairių šalių ir būtinai su dokumentais. O su dokumentais jos labai brangios. Pirko sakė iš Vengrijos iš kažkokios Afrikos šalies, iš dar kažkokių ten Europos šalių. Žodžiu, kaip tie paukščiai pateko į Europą ir iš kur pas juos dokumentai ten atsirado tai niekas taip ir nežino, bet esmė tame, kad dabar jos su dokumentais ir visiškai legalios.
Kalbą nusukus nuo gyvūnų gerovės į artistų gerovę paaiškėjo daugelis dalykų apie patį cirką, t.y. apie tai kaip jis organizuojamas ir ką reiškia “Europos Cirkų Asociacijos” pažymėjimas, kurį turi “Baltijos Cirkas”.
Kalbuosi su Petru Variakoju, o Linas viską klauso.
Į “Europos Cirkų asociaciją” įstoja tik tie cirkai, kurie atitinka daug visokių reikalavimų, tarp kurių elektros, vandens ir kitų patogumų teikimas į namelius ant ratų. Ir tik tie cirkai, kurie sugeba užtikrinti patogumus gauna progos gauti geriausius cirko artistus į savo gastroles. Į tokius cirkus kaip “Baltijos Cirkas” atvažiuoja artistai iš įvairių valstybinių cirkų (pvz. Baltarusijos, Rusijos ir kt.) ir rodo savo gastroles. Paskui, matyt, važiuoja į kitus cirkus, o tada dalyvauja savo cirkų gastrolėse…
Na, ir žinoma, tos asociacijos reikalavimuose turi būti kažkas ir apie gyvūnų gerovę, bet to patikrinti laiko neturiu.
Išvados: Papūgos tikrai jaučiasi gerai, beždžionės tikriausiai gerai, nes poruojasi ir dauginasi. Šunys… Šunys atrodė gražiai, lojo linksmai, aplankyti nespėjom. Žirgai… Žirgų aplankyti irgi nepavyko, bet dėl jų gerovės mums daugiausiai klausimų ir kilo. Gal dėl to, kad jie patys didžiausi ir jais pasirūpinti sunkiausia, gal dėl to, kad jų akys pasirodymo metu mums pasirodė paklaikusios (dėl to žinoma galima ginčytis, nes gyvūnų mimika nėra tokia išraiškinga kaip žmonių ir paklaikusios akys gali rodyti ne tik paklaikimą, bet ir pvz. kokį nors azartą ar pan.), kad į dresuotojos judesius jie reagavo krūpčiodami kartais, nors buvo labai paklusnūs ir tos rykštės dresuotoja nepaleido, o tik gan švelniai bagsnojo per kojas ar per šonus.
Daliai baisiausi momentai buvo, kai žirgai būdavo vieni išleidžiami į sceną ir jie gan greitai įlėkdavo ir regis tuoj į mus įlėks, bet apsisukdavo ir imdavo ratus sukti, kol scenoje pasirodydavo dresuotoja. Tai galbūt irgi ženklas to, kaip puikiai moka žirgus dresuoti – t.y. jie vieni, patys scenoje moka palakstyti ir nepanikuoja arba apatiškai nesustoja.
O žmonės – artistai mums šypsojosi ir priekaišto, kad “trukdote čia mums gyventi” labai daug nebuvo.
Vėliau su žmona dar sutarėme, jog teisus Saulius sakydamas, kad cirkas- tai lengvas taikinys, visi jį mato tokį ryškų, todėl ir kalba. Bet mažai kas kalba apie kankinamus naminius gyvūnėlius šeimose, pvz. žiurkėnus ir šiaip jūrų kiaulytes, kurias nuolat gainioja, bučiuoja, riša kaspinėlius ir panašiai. Nekalba daug apie šuniukus, kuriuos visiški atmatos išmeta iš savo namų arba, kaip pastebėjo vienas žmogus google plius soc. tinkle: kai kurie iš tų atmatų, grįžę po vasaros sezono iš savo sodų, kuriuose laikė gyvūnus, juos dabar palieka valkatauti.
Originalus įrašas tinklaraštyje Skirmantas Tumelis
