Šį sekmadienį Garliavos sporto centre rinksis Lietuvos tradicinės karatė meistrai. Jie Lietuvos čempionate kovos dėl apdovnaojimų, geriausio klubo, kuriam atiteks speciali Kauno raj. mero Valerijaus Makūno įsteigta taurė, titulo ir galimybės prasimušti į Lietuvos rinktinę.
Lietuvoje tradicinės karatė treniruotes lanko apie 2 tūkstančius žmonių. Kuo tradicinė karatė skiriasi nuo kitų stilių, kurių yra labai daug, kalbėjomės su Lietuvos tradicinės karatė asociacijos (LTKA) prezidentu Giedriumi Dranevičiumi.
„Iš pradžių reikia suvokti, kad tradicinė karatė yra tai, ką anksčiau žmonės vadino tiesiog karatė. XX amžiaus antrojoje pusėje prasidėjus karate bumui pasaulyje kaip grybai po lietaus ėmė rastis įvairiausi karatė stiliai, kurie savo esme labai nutolo nuo karatė principų ir tikrųjų tikslų. Japonų meistrai, matydami kaip keičiasi karatė samprata, iškraipomi principai ir idėjos, nusprendė originaliąją karatė išskirti žodžiu „tradicinė“. Karatė buvo ir yra bendrinis žodis, todėl patentuojant jį apsisaugoti nuo neteisingo vartojimo neįmanoma. Naujasis pavadinimas turėjo pabrėžti, kad meistrų kultivuojamas savigynos menas yra senųjų tradicjų tęsimas, o ne XX amžiaus rinkodaros specialistų naujadaras, – pasakojo G. Dranevičius. – Stebint pasaulines šių dienų tendencijas matyti, kad vis daugiau įvairiausių pakraipų karatė stilių jau įtraukia į savo pavadinimą ir žodių derinį „tradicinė karatė“. Tad šiandien negali būti tikras, kad po šiuo pavadinimu atrasi originalų savigynos meną“.
Kas sudaro tikrąjį savigynos meną, kurį ankščiau žmonės vadino tiesiog karatė arba pilnu pavadinimu karate-do? Šio pavadinimo (karate-do) autorius, yra garsus meistras Gichinas Funakoshi. Jis XX amžiaus pradžioje pakeitė hieroglifo „kara“ reikšmę, kuri prigijo ir yra vartojama šiandien. Pradžioje „kara“ reiškė „kinietiška“, te – ranka. Po G. Funakoshi redakcijos, rašmuo „kara“ įgavo reikšmę „tuščia“. Tad karate-do reikšia tuščios rankos kelią.
„Kadangi yra pavadinimo autorius, reikia atsižvelgti į tai, ką jis į tą pavadinimą sudėjo, – aiškino LTKA prezidentas. – G. Funakoshi karate-do savigynos meną pradėjo integruoti į Budo kovos menų šeimą. Budo (kovos technikų kelias) – nacionalinė Japonijos vertybė, filosofinė sistema, kuri yra būdinga visiems japonų kovos menams. Aukščiausias Budo kovos menų tikslas – pergalė be kovos! Kaip šiandien tapti geresniu nei vakar, o rytoj būti geresniu nei šiandien? Apie tai kalba ir to siekia tikrieji Budo kovos menų ekspertai, kaip įrankį naudodami įvairias kovos menų formas. Originalioji karatė susideda iš dviejų komponenyų: Tode – savigynos sistemos, kuri evoliucionavo Okinavoje, ir Budo – japonų kovotojų filosofinės srovės, kuri galutinai susiformavo ir buvo pripažinta 1635-1645 m. Tik šių dviejų komponentų sintezė suteikia teisę vartoti pavadinimą karatė arba pilną jo versiją – karate-do“.
Tad tradicinė karatė yra ne stilius, o principų ir koncepcijų visuma.
„Bet kokį karatė stilių galima treniruotis kaip smūgio-spyrio sportą, arba kaip Budo kovos meną, – teigė G. Dranevičius. – Tad Tarptautinė tradicinės karatė federacija (ITKF), kuri ir yra vienintelis valdantysis tradicinės karatė organas pasaulyje, apjungia visus karatė stilius, kurie karatė praktikuoja kaip Budo kovos meną. Likusieji karatė stiliai, kurie karatė praktikuoja tik kaip smūgio-spyrio sportą, yra susijungę į buvusią WUKO organizaciją, kuri šiuo metu yra pakeitusi savo pavadinimą į WKF. Esminiai skirtumai tarp stilių turėtų būti tik išoriniai (juos įtakoja kiekvieno individo fizinės ir dvasinės savybės), o savo principais visi turėtų būti vienodi. Taip pat kaip ir su lengvaatlečiais: gali skirtis sprinterių bėgimo treniruočių sistema, bėgimo braižas, tačiau iš esmės vis tiek visi bėga kojomis, o ne rankomis. Tad ir karatė pasaulyje reikėtų ieškoti ne skirtumų, o bendrumų arba tiesiog sugebėti atskirti kas yra karatė, o kas yra tik blankus šio senojo meno atvaizdas“.
Vis dėlto tradicinė karatė rengia sportines varžybas, čempionatus, čia kovojama dėl medalių. O tai labai panašu būtent į smūgio-spyrio sportą.
„Tradicinės karatė varžybose nėra svorio kategorijų, nes tai prieštarauja realios savigynos koncepcijai. Kova vyksta iki pirmojo taško, taip kaip ir tikrovėje – praleidai vieną gerą smūgį ar durį peiliu ir viskas baigta. Tradicinėje karatė rezultatas megali būti toks kaip krepšinyje. Kova, kuomet viena klaida lemia pralaimėjimą arba pergalę, nėra skirta pramogai. Jos tikslas – asmenybės tobulėjimas, emocijų valdymas, laiko jutimas, gebėjimas ryžtingai priimti sprendimus, pagarbos ugdymas, valios stiprinimas, pasitikėjimo formavimas, – aiškino LTKA vadovas. – Jei jūsų treniruotėse šie kriterijai yra, tuomet praktikuojate originalią karatė, o jei ne, tuomet tai yra tik smūgio-spyrio sportas, kuris dengiasi nepriekaištingos reputacijos pavadinimu – karatė. Pasaulis yra žavus savo įvairove. Ji yra ir privalo būti, tačiau visuomet viską reikia vadinti tikraisiai vardais“.
LTKA priklausantys klubai treniruotes rengia Vilniuje, Kaune, Kauno rajone, Molėtuose, Utenoje, Ukmergėje, Panevėžyje, Širvintų rajone, Anykščiuose.
„Planuojame išsiplėsti po visą Lietuvą, rengiame instruktorius, kad įgyvendintume šį tikslą. Geriems instruktoriams parengti reikia nemažai laiko, mūsų organizacija visuomet buvo ir yra susikoncentravusi į kokybę, į kiekvieno klubo ar jo filialo atidarymą žiūrime labai atsakingai. Mes norime, kad atėję į tradicinės karatė klubą žmonės bet kuriame Lietuvos taške gautų aukščiausio lygio kompetenciją ir kokybišką mokymą, – tvirtino G. Dranevičius. – Visu Garliavos, Kauno ir kitų miestų gyventus kviečiu sekmadienį atvykti į Garliavos sporto centrą ir savo akimis įvertinti mūsų veiklą. 9 val. prasidės atrankos kovos, o 17 val. – finalai“.
