Šį kartą Kauno istorijos straipsnių rubrikoje pristatome paskutinį sovietmečiu išvystytą Kauno miesto rajoną – Šilainius. Jie išsidėstę Nemuno ir Neries aukštutinėje šlaitų terasoje miesto šiaurės vakarų dalyje. Šilainiams vardas suteiktas pagal rajono apylinkėse buvusio Šilainių kaimo pavadinimą. Dažnai bendru Šilainių vardu nevisai tiksliai įvardinama visa daugiabučiais užstatyta miesto šiaurės vakarų aukštuma, tačiau iš tikrųjų Šilainiais (siaurąja prasme) turėtume vadinti rajoną tarp Žemaičių pl. ir Kuršių g. (rajono dalį, anksčiausiai pradėtą užstatyti daugiabučiais), o toliau link 2-osios klinikinės ligoninės esantys rajonai vadinami Milikoniais bei Smėliais. Teritorija, kurioje plyti Šilainiai (plačiąja prasme), prie miesto dalimis prijungta iki XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigos.
Dar aštuntojo dešimtmečio pradžioje miesto planuotojai numatė, jog baigus vystyti Kalniečių ir Eigulių rajonus, kitą stambų gyvenamąjį Kauno rajoną teks plėtoti miesto šiaurės vakarų aukštumoje. 1976 m. Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filiale surengtame vidiniame konkurse jauno architekto Sauliaus Lukošiaus Šilainių rajono vystymo projektas užėmė pirmą vietą. Tai buvo tiems laikams gana modernus gyvenamosios zonos plėtotės projektas, turėjęs sukurti funkcionalų, estetišką bei patogų gyventi naują urbanistinį darinį. Projektuojant rajoną stengtasi riboti triukšmo poveikį gyvenimo kokybei bei atskirti pėsčiuosius nuo transporto srautų (sumanyta įgilinti gatves). Rajone turėjo būti įrengti kelių aukštų požeminiai garažai, pastatyta pora kino teatrų, 480 vietų viešbutis ir kt. Deja, daugelis originalių ir vertingų šio projekto detalių nebuvo realizuotos, jas surijo pinigų stygius, didelis statybų tempas bei unifikacijos propagavimas.
Paruošiamieji žemės darbai prieš pradedant statyti Šilainius pradėti 1981 m., o pačios daugiabučių statybos pradėtos 1984 m. kovo 29 dieną, kai iškilmingai buvo paklotas pirmojo Šilainių daugiabučio pamatų blokas su atminimo kapsule. Pirmieji pastatai pradėjo kilti Jotvingių bei Kuršių g. rajone. Tuomet planuota pastatyti 12 mikrorajonų, kuriuose turėjo apsigyventi beveik 90 tūkst. kauniečių. Rajone buvo statomi penkių, devynių bei dvylikos aukštų stambiaplokščiai daugiabučiai namai. 1985 m. liepos 18 d. dalyvaujant miesto valdžios atstovams bei architektams butų raktus gavo Šilainių I-ojo rajono pirmieji naujakuriai.
Šilainiai buvo statomi paskubomis, statybininkus įspraudžiant į griežtus „plano“ rėmus, dažnai statybinės medžiagos būdavo ne itin kokybiškos, tad broko šio rajono namuose pasitaiko pakankamai dažnai. Šilainiuose trūko bendro rajono vystymo kompleksiškumo: naujus butus gavę gyventojai turėdavo braidyti po purvą, nes pilnavertės gatvės dar nebuvo nutiestos, neretai nebuvo šaligatvių, rajone trūko parduotuvių, įvairių kitų buitinio aprūpinimo įstaigų, žaliųjų zonų, parkų.
Tačiau Šilainiai, turėję tapti didžiausiu nauju Kauno miesto rajonu, taip ir nebuvo iki galo užbaigti. Iki 1990 m. buvo spėta pastatyti pusšešto mikrorajono, o tada pasikeitus politinei ir ekonominei Lietuvos situacijai stambiaplokščių namų statyba Šilainiuose sustojo. Liko nesuformuoti daugiabučių mikrorajonai Maironiškiuose, Linkuvoje, taip pat nebaigti Smėliuose. Nors pavyko realizuoti tik apie pusę Šilainių projekto, tačiau šis rajonas namais tapo apie 40 tūkst. kauniečių, rajone 1985-1991 m. laikotarpiu įsikūrė 6 naujos vidurinės mokyklos, pastatyta keletas parduotuvių, 1993 m. veiklą pradėjo Šilainių poliklinika. Visgi infrastruktūros išbaigtumo atžvilgiu Šilainiams dar tebetrūksta parkų, (vienintelis prie Žiemgalių g.), rajoną vis dar nepasiekia troleibusų linija. Šilainiai tapo paskutiniuoju sovietmečio Kaune išplėtotu daugiabučių namų rajonu, kartu šios teritorijos išvystymas lėmė šiaurės vakarinės miesto dalies urbanizavimą.
Mindaugas Balkus
