Antrojoje straipsnio dalyje glaustai pristatome kokius modernaus miesto atributus Kaunas įgijo vadovaujant Jonui Vileišiui.
1919 m. tapęs laikinąja sostine Kaunas ženkliai teritoriškai išsiplėtė: prie miesto buvo prijungti Žemieji Šančiai, dalis Vilijampolės bei Aleksoto. XX a. trečiajame dešimtmetyje Kaunas labai sparčiai lietuvėjo: jei prieš Pirmąjį pasaulinį karą mieste dominavo rusų (dauguma jų buvo Kauno tvirtovės įgulos kareiviai ir karininkai), žydų bei lenkų tautybės gyventojai, tai jau 1923 m. 59 proc. Kauno gyventojų buvo lietuviai.
XX a. 3-ojo dešimtmečio pradžioje Kaune tarp geležinkelio stoties ir Rotušės aikštės kursavo arklinis tramvajus, geriau žinomas kaip „konkė“, tarp Senamiesčio ir Panemunės Kaune keleivius vežiojo ir siaurojo geležinkelio traukinėlis, dėl specifinio garso kauniečių vadintas „kukuška“. Tačiau Kaunui tapus laikinąja sostine šios transporto priemonės ėmė nebeatitikti modernėjančio miesto poreikių. 1924 m. Kauno miesto savivaldybė sudarė koncesijos sutartį su bendrove „Auto“ ir miesto gatvėmis pradėjo kursuoti pirmieji 12 autobusų.
Populiariausias bei ilgiausias tuomet buvo 1-asis autobusų maršrutas Rotušė–Panemunė. 1929 m. panaikinus „konkę“, siaurąjį geležinkelį uždarius 1935 m., Kauno transporto sistemoje įsivyravo susisiekimas autobusais.
Iki XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigos Kaune nebuvo kapitalinių tiltų per Nemuną ir Nerį, tik geležinkelio tiltas buvo gelžbetoninis. Kiekvieno pavasarinio potvynio metu Aleksoto, Panemunės ar Vilijampolės gyventojams buvo pavojus likti atskirtiems nuo miesto, nes nepatvarius medinius tiltus galėjo nunešti ledai. 1928–1930 m. Kaune buvo pastatyti 3 modernūs gelžbetoniniai tiltai: 1928 m. atidarytas Panemunės tiltas, 1929 m. – Petro Vileišio tiltas (tarp Senamiesčio ir Vilijampolės), o 1930 m. – Vytauto Didžiojo tiltas (tarp Senamiesčio ir Aleksoto).
Nors dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo planų įrengti Kaune kanalizaciją ir vandentiekį, realūs veiksmai prasidėjo tik XX a. trečiajame dešimtmetyje. 1922 m. Kauno miesto savivaldybė sudarė sutartį su vokiečių firma „David Grove“ dėl kanalizacijos techninio projekto rengimo. Po kelių metų derinimo, 1924 m. Seimo (dabar Birštono), Prezidento (dabar Vilniaus) gatvėse prasidėjo kanalizacijos įrengimo darbai. Vandentiekis buvo pradėtas įrenginėti kiek vėliau, tačiau jau 1929 m. gruodį kauniečius pasiekė pirmasis vamzdžiais atitekėjęs vanduo iš Eigulių vandenvietės.
XX a. 3-ojo dešimtmečio pradžioje Kauno gatvių vaizdas toli gražu neprilygo laikinosios sostinės statuso miestui: jos buvo purvinos, dauguma gatvių negrįstos (o grįstosios tebuvo išklotos paprastais lauko akmenimis), prie gatvių esančiuose grioviuose dvokė susikaupęs nešvarus vanduo, gatvių šaligatviai buvo mediniai arba jų iš viso nebuvo. Tačiau jau nuo aptariamojo dešimtmečio vidurio Kauno gatvės pradėjo įgauti modernų pavidalą: mieste pradėti kloti cementinių plytelių šaligatviai, gatvės imtos grįsti tašytais akmenimis, asfaltbetoniu.
XX a. 3-asis dešimtmetis, kai Kaunui vadovavo Jonas Vileišis, buvo itin produktyvus. Miestas pamažu nusikratė provincialaus gubernijos miesto įvaizdžio ir ėmė įgauti vis daugiau vakarietiškų atributų, priartinusių jį prie modernaus, reprezentatyvaus miesto įvaizdžio.
